Dabar šis keistasis padaras lydėjo žmones atgal į jų anklavą, apšiurusį kaimelį, kuris išdrįso pasivadinti Metropoliu. Kilynas nepuoselėjo iliuzijų, kaip nuo šiol su jais elgsis maldininkas: kaip su naminiais gyvulėliais. Kaip su žaliava, tinkama meniškiems kūriniams.
— Ar mes skrisime dulkiniu? — paklausė jis, kreipdamasis tiesiai į maldininką. Atsakymas nuskambėjo Artūro balsu, nors, atvirai kalbant, iš Aspekto teliko siauras piltuvėlis, pro kurį sunkėsi kraupi ir didinga jėga. Kilynas jautė, kad Arturas stengiasi kiek įmanoma geriau išversti iš maldininko plūstančią informaciją. Gana dažnai Aspektas spygtelėdavo: Nesuprantama, — ir peršokdavo prie to, ką būdavo įmanoma išreikšti žmonių kalba.
Taip. Aš galiu pasinaudoti išdaviku klastūnu, kaip transporto priemone, bet vėliau jis turi būti išardytas. (Nesuprantama.) Man nepavyktų užmaskuoti renegato įsibrovimo į biologinį kompleksą, todėl reikės jį paaukoti ir išmontuoti į atskiras dalis.
— Bus sudraskytas į skutelius?
Išdavikus privaloma sunaikinti kiek įmanoma kruopščiau. Visada egzistuoja galimybė, jog tam tikru ribotu būdu jis susikūrė antologinę sąmonę, panašią į manąją. Jei taip, visas jo dalis reikia ištrinti nuo žemės paviršiaus. Už maištą sumokama tikra mirtimi.
— Renis dirbo su tavimi. Nejau negali jo išgelbėti?
Atsklido šaltas it ledas atsakymas:
Tai žemesnės klasės sąmonė.
— Kaip ir mes.
Būtent. Tačiau jūs neišduodate saviškių.
— Klastūnas tiesiog stengėsi išlikti gyvas.
Bet darė tai pažeisdamas mūsų taisykles. Tai esminis skirtumas. (Nesuprantama.) Aš aptikau klastūnąjau gana seniai, bet niekam neprasitariau, nes žinojau, kad galėsiu panaudoti jį kilnesniems tikslams. Tik dėl šios vienintelės moralinės priežasties aš toleravau taip nukrypusią nuo normos sąmonę. Ji troško išsaugoti savo prisiminimus, asmenybę — viską. Tai tampa neįmanoma, kai atskiras protas prisijungia prie bendros mechų sąmonės. (Nesuprantama.) Be abejo, užgimsta ir dalelė individualios patirties. Savęs suvokimas. Bet ne visa esybė. Tam prireiktų papildomos akumuliuotos erdvės ir nesibaigiančių komplikacijų koregavimo.
Kilynas atsigręžė į horizontą maksimaliai sustiprindamas regėjimą ir išvydo greitaeigę transportinę platformą, ant kurios važiavo maldininkas.
Padaras sekė žmones nuo pat biologinių fabrikų — stengėsi neišklysti iš ryšio zonos, tačiau laikėsi nuo jų padoriu atstumu. Kilyno širdyje įsikerojo įtarimas, kad maldininkas tokiu būdu saugoja savo kailį. Jei netyčia užgriūtų aukštesnio rango mechai, jis lengvai paspruktų apsimetęs niekuo dėtu.
Kilynas atsipalaidavo jausdamas, kaip atlėgsta įsitempę raumenys. Kažkas viduje privertė jį prabilti su apsimestiniu linksmumu:
— Vadinasi, mechų dangaus nėra?
Tu bandai paversti dvasinius dalykus trivialiais. Sąmonė tegali tikėtis būti perdirbta ir vėl paskleista.
— Tai viskas, ko pats nori? — paklausė Šiba.
Kilynas sumirksėjo iš nuostabos; jis įsivaizdavo, kad šio pokalbio daugiau niekas negirdi. Pasirodo, maldininkas lėtai ir niekuo neišsiduodamas integravo žmonių reakcijas į vieną visumą.
Aš esu kitokio rango. Antologinio intelekto neįmanoma sunaikinti, nes jis pasklidęs po visą pasaulio paviršių. (Nesuprantama.) Netgi maksimalaus galingumo termobranduoliniam sprogimui tepavyktų nužudyti atskirus mano elementus. Tuo tarpu pagrindinė esybė yra saugoma fazinėse kiekvienos lokalizuotos vietos jungtyse. Panašiai kaip tinklas susibūrusių į vieną krūvą antenų, kurios sugauna tas pačias bangas, lyg būtų viena didelė akis. Tačiau tai nėra akis. Lygiai taip pat aš esu ne viena sąmonė, o daugybė sąmonių.
Kilynas išsišiepė.
— Kažkodėl tu neatrodei toks kietuolis, kai mudu su Šiba sudraskėme tave į gabalėlius. Atsimeni? Per Lupikų ir Vyskupų susitikimą?
Jis nė kiek neabejojo, kad maldininkas neleis žmonėms gyventi ilgai, todėl nevaržomai, su maniakiška piktdžiuga šaipėsi iš tolumoje lekiančio mecho.
Aš buvau tam pasiruošęs. įsirašiau jūsų gana daug, todėl reikėjo laiko, kad pajėgčiau suvirškinti informaciją. Teko perkelti savo esybę į kitose vietose esančias dalis. Žmonių terminais kalbant, jums pasisekė sunaikinti “geležį”, bet ne programinę įrangą.
— Buvai praradęs spartą, ar ne? — sardoniškai vyptelėjo Šiba, prisiderindama prie Kilyno nuotaikos. Išsivadavę iš tamsių slegiančių požemių jie atsipalaidavo ir nusprendė nesileisti įbauginami, kad ir koks likimas lauktų.
Teisybė. Antologiniams intelektams prisieina mokėti tokią kainą. Tačiau mes esame pripratę prie nelokalizuotos būsenos. Štai kodėl iš pradžių negalėjau suvokti, ką jūs jautėte išvydę mano skulptūras. Aš — kaip ir visi mechai — neretai būnu išardomas į atskiras dalis, pataisomas ir vėl surenkamas. Tai natūralu. Aš nesupratau, kad jums, mirtingosioms organinėms būtybėms, atskirų žmogaus kūno dalių ikonografija kels pasibjaurėjimą.
— Ar tai tos šlykštynės, kurias matėme fabrike? — Kilynas atsiminė nuo kūno atsietas rankas ir kojas, siaubingąją be paliovos krutančią žmogiškų genitalijų skulptūrą…
O, taip. Dabar man aiškūs mūsų skirtumai. Tokie dalykai tampd akivaizdūs, kai įvertini praeities įvykius. Jūs regite vidinius vieni kitų organus tik tada, kai dėl ligos ar prasto funkcionavimo reikia prapjauti žmogaus odą. Žinoma, ir tuomet, kai supūva numirėlis. Bet kuriuo atveju aptariamas asmuo jaučia skausmą, yra be sąmonės arba miręs. Tokiais momentais žmogaus sąmonę užvaldo itin stiprios emocijos. Be abejo, negatyvios. Niekas iš mūsų anksčiau to nesuvokė. Tai nepakartojamas atradimas. (Nesuprantama.) Vienas iš tų vertingų menui aspektų, kuris gali pateikti pastovų organinio pasaulio vaizdą.
— Nė nesitikėk, — sausai tarstelėjo Šiba. Kilynas šyptelėjo.
Ką turi omenyje? Aš nepajėgiu įskaityti tavo…
— Tos skulptūros nėra žmonės, — pertraukė maldininką Kilynas.
— Tai tik siaubingų išsigimėlių paroda. Šūdą tu žinai apie žmoniją.
Žinau, kas yra virškinimas. Žinau, kaip atsiranda išmatos.
Kilynas apstulbo, kai žmonių kompanija prapliupo kvatoti — nuo plieninio krypuojančio klastūno korpuso aidėjo krizenimas. Dar labiau vyriškį pralinksmino nustebusio maldininko signalai, tvyksčiojantys jų sensoriniame tinkle lyg purpurinės strėlytės.
Aišku. Jei neklystu, šis garsas yra viena iš pagrindinių jūsų biologinio tipo savybių.
— Biologinio pipo? — perklausė Tobis. — Ar taip mechai vadina žmones?
Jūs esate svajojantys stuburiniai. Gana keistas subtipas, kalbant tiksliau. Ir, žinoma, labai retas. Kai kurios neišmatuojamai senos mano dalys dar atsimena, kai jūsų buvo visa galybė.
Kilynas dirstelėjo į Šibą.