Šiba išsižiojo:
— Kaip?…
— Aš prikabinau blakę prie Tobio kulkšnies. Matai? Žmogumechas mostelėjo savo laiba ranka į berniuko aulinius.
Prie jų buvo prilipęs mažutis, nedidesnis už piršto nagą taškelis.
— Aš žinau, kokiais keliais rieda mechų transportas. Sekiau pėdsakais, kol pamačiau, kad jūs nuskridote dulkiniu. Šiek tiek užtrukau beieškodamas skraidyklės, kuri paklustų mano įsakymams. Kai pagaliau pavyko tai padaryti, vėl nusekiau jums įkandin. Au!
Tobis nusijuokė.
— Šuo mechas.
Kilynas mąsliai papurtė galvą.
— Deja, daug kas pasikeitė nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės. Iš mecho garsiakalbio vėl nuaidėjo moteriškas balsas, visiškai nederantis prie metalinio korpuso:
— Pakeliui pastebėjau didžiulį mechą. Man regis, jis pavojingas. Be to, klaidžioja tarp šių kalvų. Turėtumėte perspėti žmonių bendruomenę…
— Mes žinome, — pertraukė jį Tobis. — Tai maldininkas. Žmogumechas nesiliovė entuziastingai tauškęs:
— Ką gi, tuomet viskas gerai. Šiaip ar taip, aš privalau įvykdyti kitados gautus nurodymus. Tik turiu priminti — jei norite gauti informaciją, privalote ištarti kodinį žodį.
Kilynas pakratė galvą lėtai, lyg būtų pavargęs.
— Nemanau, kad senieji mokslai mums dabar labai praverstų. Žinai, mes…
— Ne, palauk, — įsiterpė Tobis. — Tėti, prisimeni, ką sakė tas padaras danguje?
— Kas — magnetinė sąmonė? Aš nė velnio nesupratau, ką ji turėjo omenyje ir…
— Juk mes galvojome, kad ji šneka apie dalykus, kurie buvo senovėje, — energingai pareiškė Tobis. — Apie kažkokį miestą, tiesa?
Kilynas susiraukė.
— Abejoju, bet… nagi, ką ji ten minėjo?…
— Nebandykite atstatyti Citadelės, — tiksliai atsiminė Šiba. Kilynas nelinksmai nusišypsojo.
— Geras patarimas, bet per vėlai duotas. Citadelės traukia marodierius. O Metropolis, nors ir ne Citadelė, jau pastatytas.
Tobis pridūrė:
— Ji sakė dar kažką. Atrodo, lyg: “Ieškokite Argo”.
Staiga žmogumechas suriko:
— Au! Patvirtintas kodinis žodis! Ačiū! Ačiū!
Jie žiūrėjo išsproginę akis į mechą, kuris džiaugsmingai lodamas sukinėjosi ant savo vikšrų.
— Argas! Argas! Tai ir yra kodinis žodis. Jis suteikia man įgaliojimą perduoti pranešimą.
— Argas? — paklausė Kilynas. — Tai kažkoks senovinis žmonių miestas?
— O, ne! Argas yra laivas. Paslėpiau jį su savo broliais senų senovėje. Aš žinau, kur yra toji vieta. Žinau, kur guli Argas!
— Laivas… — susidomėjęs tarstelėjo Tobis.
Kilynas pasitarė su savo Veidu, Badu, paskui pasiteiravo:
— Jis skirtas vandenynams? — gūžtelėjęs pečiais pridūrė: — Čiuožykloje nerasi didelių vandens telkinių.
— Ne! Jis plaukioja žvaigždžių jūroje. Laivas buvo pastatytas neatmenamais laikais. Aš pats padėjau jį paslėpti. Juo galima nuskristi į Mandikinį.
— Danguje? — suabejojo Šiba.
— Taip! Argas pagamintas taip, kad paklustų žmogaus balsu skambantiems įsakymams. Aš ir dar šimtas mano brolių saugojame laivo koordinačių duomenis. Jei žmonės sumanys išsiruošti į ilgą kelionę, bet negalės jo aktyvuoti, mes suteiksime pagalbą. Bet tiktai Argo kūrėjų palikuonims — tokiems, kaip jūs, žinantiems kodinį žodį ir nutuokiantiems apie laivo egzistavimą! — žmogumechas užbaigė kalbą skardžiai amtelėdamas.
Kilynas, Šiba ir Tobis priblokšti spoksojo vienas į kitą.
Garsiai tarškėdamas mechas vėl apsisuko aplink savo ašį.
— Au! Aš pasiruošęs! Au! Pranešimą perdaviau! Au!
Jį užpuolė be jokio įspėjimo grįžtant atgal į Metropolį, besikalbant su Šiba ir Tobiu apie žmogumechą, kuris girgždėjo ant savo vikšrų iš paskos.
Šalimais plepėjo sūnus, jo akys žibėjo iš susijaudinimo.
Išsiblaškymo akimirką Kilyną užgriuvo Aspektai.
Jis susverdėjo, priklupo ir lyg pakirstas sudribo ant kvapnios žolės lopinėlio.
Sąmonę užliejo visų Aspektų ir Veidų banga. Iš baimingų dejonių srauto pasipylė karštų protestų dūriai. Vilnijantys balsai nepaliaujamai garsėjo, užgoždami vieni kitus. Jie prasisunkė į rankas, kojas ir krūtinę tarsi ledinis upokšnis. Konvulsiškai sutrūkčiojo raumenys. Aidintys riksmai prasismelkė pro venas šaldydami susitraukusį skrandį. Jis bandė klykti, tačiau Aspektai surakino žandikaulius ir skausmingai suveržė balso stygas.
Jie žinojo, apie ką Kilynas mąsto.
Aspektai ir Veidai buvo tikri konservatyvūs senoliai, prisirišę prie Čiuožyklos.
Jį varstė išgąstingo spiegimo dygsniai. Kulnai barkštelėjo į dirvą. Akis apgaubė baltas rūkas, pamažu ištirpdęs Šibą su Tobiu, kurie lenkėsi prie jo ir be garso krutino lūpas lyg žuvys už akvariumo stiklo. Kilynas iš visų jėgų grūmėsi su netylančiu senolių žvygavimu.
Jis pabandė pasprukti nuo savo Aspektų ir pasislėpti sensoriniame centre. Bet šie sekė įkandin, baksnodami šaltas dūriais kiekvieną sąmonės plyšį.
Nedrįsk mumis rizikuoti, staugė tuzinas balsų. Nebandyk palikti gimtojo pasaulio!
Žviegiantys balseliai nė neketino nutilti, nerimastingai spurdėdami sąmonės paviršiuje. Šiek tiek giliau griaudėjo beprotiškai dejuojantys ir grasinantys bosai.
Baily! Nebandyk sprukti!
Balsai persismelkė pro raibuliuojančią šviesą.
Atstatykite šventąsias Citadeles! Tai liepia padaryti Didieji Priesakai!
Kilynas grūmėsi su įniršio bangomis, skęsdamas vabzdžių jūroje.
Aplipę jį mažieji padarėliai pliūptelėjo į šnerves. Klegesys žnaibė odą. Geliančios adatėlės badė visą kūną. Jis įkvėpė ir įtraukė į plaučius kutenantį, kartų balsų chorą.
Kvailys! Nedėkingasis!
Išdavike!
Mes triūsėme čia ištisus šimtmečius. O dabar tu rengiesi pabėgti?
Nepagalvojai apie mus?
Mes priklausome šiam pasauliui. Čiuožykla yra tikrieji žmonijos namai.
Nejau spruksi pabrukęs uodegą?
Kinkadrebys!
Jis pajuto, kaip apleidžia jėgos. Šnervėse šliaužiojo mažutėliai čiuptuvai.
Plaučius užtvindė juoda orda.
Įnirtingai krutantys kulnai netikėtai stuktelėjo į kažką tvirto.
Vandenys virto gyva miniatiūrinių besirangančių kojų mase.
Jis apsivertė tėkšdamasis į vabzdžių bangą. Dusdamas ieškojo po kojomis uolienos pagrindo.
Surado.
Atsispyrė. Atsistojo.
Jį užliejo virpanti masė.
Žnaibydama odą.
Knibždėjo, klykė, taškėsi.
Jis stovėjo sūkuryje šėlstančios audros, atūžusios nuo tolimų ramybės krantų. Be paliovos klykė menkutės nepasotinamos sąmonės, apsilaižančios lūpas sulig kiekvienu riksmo lašeliu. Jį čaižė drėgni liežuviai. Tačiau Kilynas stovėjo įsirėžęs, ir kitai bangai nepavyko jo nugriauti. Vyriškis karštligiškai kovojo su negailestingais verpetais, kurie baudėsi išmušti iš po kojų tvirtą pagrindą.
Jei būtų stovėjęs ant smėlio, plūstantys vabzdžių vandenys neabejotinai būtų jį parbloškę.
Tačiau po kojomis buvo uola. Kieto akmens luitas.
Nuo kurio dvelkė maldininku.
Kilynas nusiyrė link kranto nenuleisdamas akių nuo banguojančių beprotiškų bumelių, įsisiurbusių į kūną kruvinomis lūpomis. Jis žengė atsargiai, kojų pirštus spausdamas prie išganingosios uolos.