Vėl atsidavus ritmiškam judėjimui, sąmonę aplankė aiškus suvokimas, ką reiškia groteskiška skulptūra, kurią teko regėti mechų komplekse. Kankinančiai besiraitantis padaras su nepaliaujamai prasiveriančiais plyšiais atspindėjo — deja, visiškai klaidingai — jo paties poreikius. Maldininkas niekada nesupras žmonių. Po skaitmenine romantika slypi visai kitokios esybės. Organinėse formose tūno dvasia, kilusi iš Visatos susikūrimo esmės ir pagimdžiusi gyvybę, kuri suteikia mirtingiesiems nepakartojamus momentus. Maldininkas pagrobė šiuos momentus iš garantuotai žuvusiųjų sąmonių, tačiau nukopijuoti jų neįstengė; Kilynas suvokė šį faktą per sekundės dalelės tvyksnį. Šiba pajuto tą patį ir prisišliejo drėgnu kūnu prie vyriškio. Kumštyje susiraizgęs Aspekto mazgelis ištirpo, nušvilpė aukštyn link alkūnės, prazvimbė pro pečius ir išgaravo už dešiniosios ausies. Ji pabučiavo Kilyną, dantis suleisdama į minkštas lūpas. Vienas kitą susirado besirangantys šiurkštūs liežuviai. Įkaitusi Šiba pakylėjo jį į palaimos aukštumas. Kažkas viduje nutrūko, ir jis vėl aptiko slaptos galios šaltinį, kuriame maudėsi per Liudijimą akmeninėje dauboje. Atgimstanti gyvybė. Jis įkūnijo tai, kuo buvo tėvas ir kuo bus sūnus. Liežuvis nuslydo į ausį, padvelkė drėgnas jūros vėjas. Jo tėvas gyvas. Šiba brūkštelėjo dantimis Kilynui per gerklę, palikdama kruvinas gijas. Įsiliepsnojo lėtai rusenęs beprotybės laužas. Abu kūnus suspaudė įcentrinė jėga.
EPILOGAS
ARGAS
1
Argas tūnojo po kalnu, kuris atrodė, lyg būtų sukurtas pačios gamtos. Pagrindinį portalą pavyko rasti gilioje lomoje, iki pusės užverstoje žvyru. Kilynui teko eiti pirmajam, nes portalas prasiverdavo tik tada, kai sulaukdavo autentiškų žmogaus pirštų atspaudų pasiųsto signalo ir patikrindavo genetinį kodą, ištirdamas esmines konfigūracijas, įrodančias, kad lankytojas yra pirmųjų Čiuožykloje apsigyvenusių žmonių palikuonis.
Tai buvo viskas, ką sugebėjo išsiaiškinti mechai. Prasibrauti į laivą jiems nepasisekė. Tuo tarpu Kilynas lengvai įveikė apsaugą, neaktyvuodamas jokių pavojaus signalų. Už portalo driekėsi tuneliai, vedantys į milžinišką aptvarą kalno viduje.
Atlikęs užduotį Kilynas įsitaisė ant uolos ir kurį laiką žvelgė į kasinėjimus, vėliau apsisuko ir įsmeigė akis į seklią plačią upę, už jos plytinčius tyrlaukius ir tolumoje stūksančius kalnus su snieguotomis viršūnėmis, nuo kurių sruveno skausmingai šalti upeliūkščiai. Šią vietovę ir žmonių Metropolį skyrė pusė planetos, ir būtent čia aiškiai matėsi mechų įtaka klimatui. Reikėjo dėvėti dvigubai storesnį švarką ir antblauzdžius nenorint, kad kūną purtytų šiurpuliai. Drauge su Tobiu jis praleido ištisas valandas prie upės klausydamasis, kaip per tamsius nugludintus akmenėlius čiurlena vanduo, skaidrus bei vingrus, šiek tiek melsvo atspalvio. Iš pakrančių sūkurėlių Tobis ištraukė ledo gabalėlius, kuriuos nušveitė į plačius vandenis ir užstaugė, pajutęs rankose stingdantį šaltį.
Mechams patiko šaltis. Kalno pašlaitėse dulkių kamuolius kėlė visa galybė mašinų. Jų atkastą didžiulį kriauklės formos aptvarą, įkalinusį savyje laivą, bjaurojo rūdžių dryksniai. Tėvas su sūnumi stebėjo, kaip metaliniai padarai nukrapšto žemes nuo aptvaro karkaso, kurį praplėšus nušvisdavo ryškiai baltas Argo korpusas. Išsirikiavę lygiomis gretomis mechai sistemingai rausė akmenis bei dirvą — stengėsi aptikti bent menkiausius laivo kūrėjų pėdsakus. Atrodė, kad jie užsiima archeologiniais darbais, tyrinėdami seniai pražuvusią kultūrą.
Argas slypėjo metalu prisotintoje žemėje, todėl paprasti detektoriai jo negalėjo aptikti. Kad ir kas tokie būtų palikę čia laivą, jie patikimai apsaugojo savo kūrinį nuo žemės drebėjimų ir nuošliaužų. Mechai ne vieną kartą žvalgėsi po šią sritį, tačiau taip niekada ir nesugebėjo surasti laivo.
Pirmąsias porą dienų baltus Argo šonus lytėjo tiktai mechų brigadų suplakti dulkių debesys. Pats laivas priminė rieškučiomis sudėtus, į vieną visumą susiliejusius delnus. Pirmagalyje ir galugalyje atsikišusius prietaisus dengė permatomi gaubtai. Regis, metaliniai padarai žinojo, kokia jų paskirtis, todėl nuiminėjo gaubtus ypač atsargiai.
Nustojęs vadovauti savo mechų armijai, maldininkas apsilankė nedidelėje žmonių stovyklavietėje. Jam reikėjo dviejų savanorių, kurie padėtų įveikti apsaugines laivo sistemas. Tą padaryti galėjo tik žmogus. Kilynas nebejojo, kad maldininkas bandė susidoroti su mechanizmais įvairiausiais būdais, bet nepavykus, truputį suglumo. Matyt, jį nustebino tas faktas, kad žmonės kitados sukūrė prietaisą, nepasiduodantį mechų spaudimui. Kai ištarė savo mintis balsu, metalinis padaras atsakė:
Ne. Praėjo daug laiko nuo tada, kai mano elementai regėjo tokius jūsų rūšies dirbinius, tačiau jie nėra mums nežinomi. Pirmieji į Centrą atvykę jūsų biologinio tipo atstovai neturėjo reikiamų [gūdžių, bet jie gana sparčiai išmoko kai kurių mūsų menų. (Nesuprantama.) Tau pačiam teko susidurti su didingo tolimos praeities statinio kopija.
— Apie ką tu kalbi? Aš ne…
Tuo metu, kai netikėtai susitikote su 11-tos klasės marodieriumi, aš jus sekiau. Deja, man nepavyko atkalbėti jo nuo puolimo. (Kaip jau anksčiau minėjau, aš privalau laikytis mūsų bendruomenės taisyklių). Jūs pasislėpėte žmonių pastatytame artefakte, kurį jie pavadino Tadž Mahalu ir kurį mes išsaugojome iki šių dienų. Jis pažymėtas simboliais žmogaus, nuvedusio saviškius kažkur į Galaktikos Centro gelmes.
Kilynas prisiminė ilgai ir įdėmiai spoksojęs į paminklą, todėl dabar prieš akis nesunkiai iškilo meniški išlinkiai, didingas balto akmens švytėjimas. O štai ir juodoji plokštelė su užrašu NW. Vadinasi, šios raidės simbolizuoja protėvį, galėjusį kurti nuostabius dalykus neprasčiau už mechus.
— Jie ir pastatė Argą?
Ne. Jie pasirodė kur kas anksčiau nei Sietynai. Tai patys pirmieji žmonės, atvykę čia, į Centrą. Vėliau atsirado ir kitų žmonių. Sprendžiant iš aplinkos, Argą pastatė ankstyvųjų Citadelių kūrėjai, sugebėję numatyti, kad vieną dieną jūsų biologiniam tipui gali tekti bėgti iš planetos. Jie matė, kaip mes užvaldėme kitas Centro dalis, ir suvokė, kad laikui bėgant jūsų vadinamojoje Čiuožykloje įvyks pokyčiai, atitinkantys iškilesnius mūsų tikslus.
Kilynas prunkštelėjo:
— Čiuožyklos sunaikinimas atitinka iškilesnius jūsų tikslus?
Privalai suprasti — mano susidomėjimas jumis dar nereiškia, kad žmones galima prilyginti mechams. Tai bus akivaizdu, kai sužinosi apie mus šį tą daugiau.
Kilynas nelinksmai nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Jis išmoko pajusti, kaip kinta tam tikros vidinės maldininko būsenos. Be abejo, būtų didelė klaida manyti, kad už metalinio padaro žodžių slypi emocijos. Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas. Šių tėvo žodžių niekada nevalia užmiršti. Šiaip ar taip, sugebėjimas atskirti maldininko nuotaikų kaitą dar gali praversti.
Kilynui pirmą kartą įžengus į Argą, mecho esybė kirbėjo sensorinio centro pakraštyje. Drauge su juo ėjo Lėtapėdis Sermas ir vienas iš Lupikų. Patekusi į laivo vidų trijulė neišvydo nieko, ką būtų įstengusi suvokti. į Argą vogčiomis įšliaužė ir mikromechai, turėsiantys išsiaiškinti, kaip veikia metalinis padangių skrajūnas.
Kilynui pasirodė, kad chromatinis maldininko raibuliavimas atstoja nekantravimą, džiugesį, susijaudinimą. Kartu su Šiba jis klaidžiojo ovaliais koridoriais, blankiai apšviestais raudonų lempų eilių. Pasitelkus į pagalbą senuosius mechų įrašus, maldininkui pavyko identifikuoti kai kurias modulines detales. Gamindami Argą protėviai pasinaudojo tiek mechų, tiek savo technologijomis, senų senovėje atgabentomis į Galaktikos Centrą.