Moters pirštai spėriai lakstė valdymo moduliais, egzoskeletas garsiai dūzgė. Instrukcijų perdavimas būtų užtrukęs daug ilgiau, jei būtų atliekamas žodžiais.
Jai sekėsi visai neblogai. Paties Kilyno sensorinio centro pakraštyje plūstelėjo balzganas srautas aštrių kvapų, sumišusių su rūgščiais prieskoniais bei žvarbiais prisilietimais. Šibos veidas įsitempė, jai sutelkus jėgas ir palinkus prie įžambaus prietaisų skydo. Sulig kiekvienu nauju žingsniu laivas tikrindavo, ar ji išties yra žmogus — senovinė apsaugos priemonė.
Virptelėjo moters akių vokai, persikreipė blyškios lūpos.
— Kaip sekasi? — pašnibždom paklausė jis.
— Pamažu apsiprantu, — pro kietai sukąstus dantis prasiveržė žodžiai.
— Spjauk į viską, jeigu jautiesi…
— Aš galiu. Aš galiu tai padaryti.
Regis, Šiba klausėsi kažkokių tolimų balsų. Kilynas suprato, kad pro ją vėju prašvilpė informacijos verpetas.
Laivas suūžė ir pakilo aukščiau. Kilynui pasirodė, kad susiūbavo grindys.
— Tvarkelė, — vos girdimu balsu sušnibždėjo moteris.
Kilyną užvaldė jausmas, tarsi jis būtų nešamas pasroviui. Žinoma, jį tepalietė blankus aidas to, ką teko iškęsti Šibai — tūkstančių sensorių pateikiami duomenys. Visgi vyriškis jautėsi, lyg būtų pakylėtas aukštyn, kaip reikiant papurtytas ir paleistas čiuožti apačion.
Staiga Kilynui pasirodė, kad žiūri iš viršaus į suraižytą, apgraužtą vaisių primenančią kalvos pašlaitę.
“Vaje! — apačioje nuskambėjo tylus Lėtapėdžio Sermo šūksnis. — Jie skrenda”.
— Tu nuostabi, — paprastai pareiškė Kilynas.
Ji sėdėjo piloto kabinoje lyg karalienė, pirmasis žmogus, įvaldęs keistąjį artefaktą nuo pat Sietynų laikų. Kilynas suprato, koks tai svarbus momentas, tačiau širdyje nejautė nieko, išskyrus netikėtai užplūdusią meilę šiai moteriai. Be to, jis suvokė galįs kontroliuoti savo sąmonę ir be jokios prievartos atsižadėti savęs vardan kito žmogaus.
Išsivadavęs iš maldininko globos, cyptelėjo Artūro balselis:
Dabar tave įtakoja jos feromonai. Tai molekulinės įkarpėlės, kurios turi susijungti, kad būtų sužadintas aukščiausias vyro ir moters potraukio lygmuo. Maldininkas panaikino tavyje seksualinio centro blokavimą. Nemanyk, jog tai kažkas dangiško ar intelektualaus. Tokių neuroninių įrantėlių suderinimas nėra susietas su socialine moters padėtimi arba tavo nuomone apie ją. Deja, poravimasis neatlieka kilnių funkcijų, tiesiog patenkina aplink mus tyvuliuojančią didžiąją genetinę jūrą. Turiu pasakyti…
Kilynas nustūmė jį į sąmonės kertelę.
Tą vakarą tėvas ir sūnus vaikščiojo vėsioje prieblandoje labiau norėdami sušilti nei žiūrėti į nesibaigiančius mechų darbus. Besiblaškantys pavidalai niekada nemiegojo — jie remontavo Argą, rūpinosi maisto atsargomis, atlikinėjo savo nepaaiškinamus tyrinėjimus.
— Kaip maldininkas sugeba tokią daugybę mechų pajungti savo valiai? — paklausė Tobis.
— Na, jis… lyg ir mechų kapitonas, — užbaigė mintį Kilynas staiga suvokęs, kad iš tiesų jis nieko nežino apie maldininką.
— Manai, jog tas padaras mus paleis?
— Tegul tik pamėgina nepaleisti.
— O kas jam trukdo taip padaryti? — susiraukė Tobis. Kilynas matė iš jo veido, kad berniukas stengiasi įsisąmoninti tai, kas atsitiko jam mechų komplekse. Sūnus keitėsi sulig kiekviena praeinančia diena, visų įvykių naštai dar labiau paspartinant ankstyvą brendimą. Išnykęs džiaugsmingas Tobio įžūlumas daugiau niekada nebegrįš. Nuo šiol jam kels nerimą kiekvienas keistesnis dalykas, kurį berniukas iš pradžių pasistengs suvokti, o vėliau bandys rasti jo vietą šiame pasaulyje.
— Pasinaudojome vieninteliu mums likusiu ginklu, — ištarė Kilynas. — Pažeidžiamumu.
— Nesuprantu.
Rankos mostu tėvas liepė sūnui atjungti sensorinį centrą.
— Visą?
— Aha. — Kai pojūčiai susitraukė ir sunyko, Kilynas paaiškino: — Jei nebūtume išvykę iš Metropolio, būtume pasikeitę.
Tobis sumirksėjo.
— Ką?
— Įkalinti narve, daugiau nebegalėtume vadintis tikrais žmonėmis.
— Būtumę pavirtę paršais?
— Aha. Taip nusipenėtume, kad mechams tektų mus vežioti ant savo kuprų.
— Manai, kad visi tie likę žmonės apaugs riebalais?
— Galbūt. Abejoju, ar tai bent kiek neramina maldininką. Spėju, kad jis ir mūsų nepaleis iš akiračio.
— Kaip?
— Su mikromechų pagalba.
Tobis stabtelėjo įsikišęs rankas į kišenes; žvarbų orą drumstė jo alsavimas.
— Ar nieko negirdėjai?
Kilynas pastebėjo prie Argo artėjantį maldininką.
— Įjunk savo sistemas. Nenoriu, kad jis ką nors įtartų.
Nušvitus sensoriniam centrui, vyriškis pajuto, kaip į jį braunasi metalinio padaro sąmonė. Tarsi pratęsdamas savo mintį Kilynas nerūpestingai tarstelėjo:
— Matai, sūnau, mes kai ką prarasime…
Juoką. Tai skiriamasis jūsų vidinių pojūčių bruožas, kuris sunyks Metropolyje.
Tobis išsižiojo plačiai išplėtęs akis.
— Po velnių! — suriko Kilynas į tirštėjančias sutemas. — Aš tau sakiau, kad nesiartintum prie mūsų paslapčia. Mes turime teisę į asmeninį gyvenimą.
Taip — tai dar vienas dalykas, kurį jūs manote prarasiantys. Šis aspektas yra susijęs su vidine jūsų raida. Tik nelabai suprantu, kokiu būdu. Dėl vieno esu tikras — viską lemia jūsų įpročiai. Jums reikia miegoti, kad galėtumėte perfiltruoti savo patirtį. Tai tipiškas žemesnių, natūraliai evoliucionavusių formų požymis.
Tobio lūpos persikreipė, akys susiaurėjo. Kilynas matė, kad mechas labiau erzina berniuką, nei baugina. Visiškai suprantama, tačiau pavojinga. Jie pamažu priprato prie maldininko. Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas.
— Ką gi tu pats darai? Nemiegi? — griežtai pasiteiravo Tobis.
Mes apdorojame informaciją paralelinėse sistemose išlikdami sąmoningos būsenos. Tokie apvalantys mechanizmai, kaip juokas ir miegas, mums nereikalingi.
Tobis ironiškai pastebėjo:
— Turbūt tai gerokai jus nervina.
— Kad jie neturi nervų, — įsiterpė Kilynas.
Berniukas gūžtelėjo pečiais:
— Nelinksma.
— Tai jau tikrai, — sutiko tėvas.
Tobis sukrizeno:
— Tikriausiai jie nė nenutuokia, kas yra linksmybės, ar ne?
Ne visiškai. Neabejoju, jog tai turi kažką bendro su jūsų ramybės būklės apdorojimo mechanizmais. Sąmoningi veiksmai įgalina jus sukaupti keistąją dinamišką įtampą, kuri šiek tiek išsisklaido per ramybės būklės apdorojimą — miegą. (Nesuprantama.) Likusią jos dalį numalšina refleksiniai garsai…
— Turi omenyje juoką? — nepatikliai paklausė Tobis.
Taip. Jau nekalbant apie skiriamuosius tapatybės požymius. Jus valdo nuolatinis savo esybės suvokimo įvaizdis, ir tai padeda tinkamai veikti pagalbinėms jūsų programoms. Žinoma, mes irgi turime panašias sistemas. Tačiau jūsiškės remiasi seksualiniu identiškumu. Kaupiasi vidinės dvejonės. Tik tuomet, kai įtvirtinate savyje seksualinį pasirinkimą ir susijungiate su priešingos lyties nariu, įstengiate atsiriboti nuo problemų, arba, jūsų žodžiais tariant, išsklaidyti įtampą. Kad ir kaip būtų keista, galimų partnerių skaičius yra labai ribotas. Dažniausiai kandidatų į partnerius tebūna vienas. Pavyzdžiui, kai panaikinau negrabiai sukurtą blokavimo programą, tavo tėvas atliko su Šiba…