— Nepaistyk kvailysčių apie tai, ko nė velnio neišmanai, — dygiu balsu nutraukė jį Kilynas.
Aišku. Supratau, ką norėjai pasakyti.
Po sensorinį Kilyno centrą pasklido neritmingi žvangtelėjimai. Jam susidarė įspūdis, kad maldininkas bando mandagiai pakeisti temą. Vyriškis pyktelėjo ant mecho, kuris brovėsi į tokį trapų žmogaus pasaulį pasakodamas berniukui apie seksualinį tėvo gyvenimą.
— Jūsų, mechų, kiaušai per skysti, — pareiškė jis.
Tokių organinių priedų neturime.
Tobis nusijuokė.
— Ką tai turėtų reikšti?
Aš neketinu aptarinėti savo gyvenimo su žemesnėmis formomis. Nepervertinkite savo biologinio tipo. Mes tyrinėjome jūsų rūšies atstovus ir kitose Galaktikos Centro vietose.
— Kur? — ryžtingai paklausė Kilynas.
Nemanyk, kad galėsi mane lengvai apgauti, nuslėpdamas ketinimą surasti savo tėvą. Aš suprantu šiuos primityvius motyvus.
— Velniai rautų, aš tiesiog noriu sužinoti, kur yra kiti žmonės.
Apie Tadž Mahalo kūrėjus nieko nežinau. Tačiau vėliau pasirodžiusi grupė, jūsų tikrieji protėviai, išsisklaidė į skirtingas vietas. Šiaip ar taip, jums teks paklusti mano draudimui. Aš savaip nureguliavau Argą. (Nesuprantama.) Laivas negali skristi link Ėduonies. Mes nepakęsime, kad ten skverbtųsi žemesnės formos. Privalėsite keliauti išorine kryptimi. Galbūt pakeliui surasite žmonių. Toje srityje egzistuoja ir kitokios gyvybės formos.
— Tu tikrai nevyksi su mumis? — įtariai pasiteiravo Tobis.
Aš noriu, kad besijuokiantys, svajojantys stuburiniai turėtų bent šiek tiek laisvės. Antraip jie sunyks. Būdamas tokių formų globėjas, pasistengsiu jas išsaugoti.
— Mes paspruksime, — paprieštaravo Tobis.
Jūs liksite Centro ribose. Argas negali skristi labai toli. Laivas teįstengs pasiekti artimiausias porą šimtų žvaigždžių. Panorėjęs gauti daugiau natūralios būsenos žmonijos atstovų, atvyksiu pas jus ir pasėsiu pjūtį. Pasilikę čia, sulaukėję, būtumėte pasmerkti greitam išnykimui.
— Neatrodo, kad pajėgtum ką nors sugauti, — narsiai pareiškė Tobis. Kilynas perspėjančiai žvilgtelėjo į sūnų.
Tu pats nesuvoki, ką kalbi. Vis dėlto pageidaučiau sulaukti iš jūsų pažado, kad nebandysite susisiekti su tuo, kuris šnekėjo su jumis per magnetinę būtybę.
Atsigręžęs Kilynas pažvelgė į akinančių lempų apšviestą Argą. Įdomu, kas vertė maldininką galvoti, kad jie teiksis prisiekti mechui?
— Žinoma, aš pažadu, — pamelavo vyriškis.
Jiedu su Šiba nusprendė užkąsti prie upės. Sraunus vanduo taškėsi į juodas uolas, ir Kilynas tikėjosi, kad šniokštimas neleis mechams nugirsti jų pokalbio.
— Geras maistas, — tarė jis. — Niekada tokio nevalgiau.
— Švelnus, — pritarė moteris. Jie su pasitenkinimu čepsėjo lūpomis kimšdami į bumas pirmąjį automatinės Argo virtuvės produktą. Laivas mokėjo pakeisti bet kokią žaliavą į nuostabiai kvapnius, šiltus sluoksniuotus pyragėlius, kurių skonis priminė Kilynui motinos gaminamą maistą.
— Šį vakarą anksti gulsime į lovą, — lyg ir džiaugsmingu žvilgsniu apdovanojo jį Šiba. Kilynas suprato, kad ji ketino šiek tiek pasismaginti plepėdama.
— Teisingai. Rytoj mums teks miegoti tarp žvaigždžių arba atgulti amžino poilsio.
— Šiandien aš būsiu viršuje.
— Nusprendei imti valdžią į savo rankas?
— Akmenys gelia nugarą.
— O… Ar su kitais vyrais visada būdavai viršuje?
— Su kokiais?
— Na, juk turėjai ką nors anksčiau?
— Nė vieno.
— Man regis, tu meluoji.
— Aha. — Jos lūpose virptelėjo vos pastebima šypsena.
— Ir toliau meluok. Man tai patinka. Užliek mane savo melagystėmis. Ar tie kiti buvo Riteriai?
— Niekuomet nemiegojau su kitais vyrais nei iš viršaus, nei iš apačios.
— Suprantu. Ar jie buvo tokie pat bjaurūs, kaip ir aš?
— Mes esame skirti vienas kitam. Bjaurybes traukia bjaurybės.
— Vis dėlto kiek?
— Kas kiek?
— Kiek Riterių patenkinai?
— Neskaičiavau. Kad ir kaip ten būtų, nė vieno.
— Na, na… ar prieš atsiguldami Riteriai nusiauna batus?
Ji nusijuokė.
— Iš kur man žinoti?
— Girdėjau, kad Riteriai būdavo pasiruošę bėgti bet kurią akimirką.
— Gulintis viršuje pasilieka su batais.
— Kodėl?
— Gali tekti sprukti.
Jis atrodė priblokštas.
— Net jei esate patalpoje?
— Neįsivaizduoju. Visą laiką praleisdavau kelyje.
— Kai esi kelyje, stogo virš galvos neturi.
— Aš tai tikrai neturėjau. — Moteris vyptelėjo.
— Kai aplinkui buvo tiek daug dičkių Riterių? Turbūt esi labai greita.
— Kaip pirštu į akį.
— Neabejoju. — Jis pažiūrėjo Šibai į akis ir kryptelėjo galva į maldininką, besisukinėjantį šviesa užlietame darbo lauke tarp savo mechų armijos. — Norint išspręsti dideles problemas, reikia gerų refleksų.
— Neužmiršk ir mažų.
Kilynas dirstelėjo į Argą.
— Galiu suskaičiuoti daugybę mažų problemų.
— Privalai būti greitas, ir tiek.
— Bet nesiskubinti. Mažosiomis problemomis galima pasirūpinti ir vėliau.
Ji linktelėjo.
— Tai žino visi.
— Teisingai, netgi žmogumechas.
Ji vėl linktelėjo.
— Jei nori būti viršuje, nenusiauk batų ir būk greitas.
— Tu sparčiai mokaisi.
— Turiu gerą mokytoją.
— Rodos, šio to išmokai gerokai anksčiau.
Ji meilikaujančiai pašnairavo į Kilyną.
— Dar smarkiai nuo tavęs atsilieku.
— Man tai patinka. Nenustok meluoti, kad neatslūgtų mano susižavėjimas. — Baigęs kramsnoti savo porciją jis švariai nulaižė pirštus, paskui lėkštę.
— Pasistengsiu.
— Gerai. Šį vakarą galėsi būti viršuje. — Kilynas šyptelėjo.
— Nesu tikra, ar noriu.
— Kodėl gi ne?
— Teks avėti batus.
— Suprantu, ką turi omenyje.
— Būtent to ir siekiau.
2
Vieną ilgą užsitęsusią akimirką, prieš pat Argo pakilimą, Kilynas pajuto, kaip jį slegia blausi rausva našta, kurią įkūnijo žmonės, įsitaisę apatiniuose deniuose. Jų sensoriniai centrai susiliejo tarsi lėtai slystantys skysčio srautai. Niekada anksčiau negalvojo taip apie saviškius. Juos varstė įtampos pliūpsniai, slepiantys tykios ramybės šaltinius.
Žmones užgrūdino ilgi klajonių metai. Jie galėjo palaukti. Kai žinai, jog tavo gyvybė priklauso nuo spartaus žingsnio, stengiesi neleisti niūrioms mintims išblaškyti dėmesio. Tie, kurie neišmoko susitvardyti, jau seniai krito apleistose dykynėse. Maldininkas garantuotai nužudė visą galybę apimtų panikos Šeimos narių, bet dabar metalinis padaras nebūtų išpešęs iš sensorinio tinklo nė menkiausios užuominos, bylojančios apie jų įtempto lūkuriavimo priežastis.