Gerai. Jis linktelėjo Šibai.
— Tvarkelė.
— Hmmm. Man patinka būti viršuje.
Kilynas nusijuokė. Ji įjungė variklius.
Moteris nugrimzdo į krėslo glėbį — paskutinę apsisaugojimo priemonę prieš mechų kontrolę. Laminuoti krėslo sluoksniai reaguodavo tik į žmogų. Šiba darbavosi prie įžambaus valdymo skydo paviršiaus, vikriai krutindama rankas. Egzoskeletas ūžė ir krenkštė lyg uoliai triūsiantis gyvūnas.
Kilynas pajuto, kaip laivas švelniai pakyla nuo savo platformos. Orą suspaudė barškanti jėga.
Suraibuliavusioje priešingoje sienoje nušvito panoraminis stovyklavietės vaizdas. Sugriautą išskaptuotą kalvą juosė tamsių mechų žiedas. Pašlaitėje, prie plačios mėlynos upės, stypsojo maldininkas, su savo daugybe atsikišusių šarnyrų panašus į mėgėjiškai montuotą ir neužbaigtą konstrukciją.
Šiba pakėlė juos aukštyn. Argas pakrypo smaigaliu į viršų, pasiruošęs išspjauti karštų dujų čiurkšles pro išmetamuosius vamzdžius. Kilynas žvelgė į susikaupusį moters veidą, tačiau nepastebėjo jame nei baimės, nei dvejonių.
Už nugaros nuaidėjo Tobio balsas:
— Ei, ei, skrendam!
Ryškiame sensoriniame tinkle pasigirdo pritarimo šūksniai. Nė kiek nepanikuodami žmonės laukė artėjančio persilaužimo. Užgrūdinti ilgų besitęsiančios tragedijos metų, jie nesileis niekieno palaužiami.
“Batus apsiavėte?” — paklausė jis, pasinaudodamas kodiniu žodžiu, ir išgirdo džiaugsmingą patvirtinimą.
Nuo apgriauto šlaito atsklido maldininko žinutė:
Linkiu jums geros kelionės. Dar pasimatysite tiek su manimi, tiek su mano pavaldiniais.
— Kaip pasakysi, — tarstelėjo Kilynas.
— Skrendam! — paragino Tobis.
Šiba įjungė variklius visu pajėgumu. Juos užliejo griausmingas riaumojimas. Argas pakilo aukštyn grakščiu lanku. Kilyną prispaudė prie krėslo iš kažkur atsiradusi jėga.
Laivas šovė į tamsų dangaus skliautą.
Staiga nustojo veikę jo mechanizmai. Kurį laiką Argas skriejo iš inercijos, plūduriavo erdvėje lyg besvoris kūnas.
Paskui pradėjo kristi. Išmetimo dujoms pranykus, panoraminės sienos vaizdas tapo skaidresnis. Toli apačioje matėsi juodas mechų žiedas.
Kilynas pajuto, kaip jo viduje įsitvyrojo tuštuma. Atrodė, kad laivas krenta siaubingai lėtai. Paniškai klykė kiekviena kūno ląstelė.
Argas nėrė pirmagaliu žemyn tiesiai į plikas uolas. Link jų visu greičiu artėjo laukymė.
Kilynas prikando lūpą, nuslopindamas besiveržiantį riksmą. Jokiu būdu negalima, kad į sensorinį centrą prasiskverbtų baimė, besiruošianti ištirpdyti blaivų protą. Vyriškis matė, kaip nurimo karštligiški Šibos judesiai, o ji pati mąsliai klausėsi mažučių senovinių laivo sąmonių.
Argas pakrypo. Kad ir kaip būtų keista, prie krėslo slegiantis svoris netikėtai pranyko. Jie krito link atšiauriai žydros upės, vinguriuojančios it gyvatė tarp sudūlėjusių akmenų.
“Dabar”.
Šibos balsas nuskardėjo tą pačią akimirką, kai jų kūnus pakirto aršus smūgis.
Kilynas žvelgė į upę, nuožmiai spindintį jos paviršių. Nuo laivo išmetimo dujų vandenyje suraibuliavo bangelės. Argas pasuko į krantą.
Maldininkas pastebėjo atsklendžiantį laivą, tačiau teturėjo vos vieną akimirką atsakomiesiems veiksmams. Jis pakėlė ginklą…
Ir buvo ištaškytas į gabalėlius, išmetimo dujoms tvokstelėjus į trapią jo konstrukciją.
Statramsčiai, strypai, blizgančios chrominės detalės — visa tai išsibarstė ant juodų uolienų tarsi paprasčiausia metalo laužo krūva.
Ilgą laiką Argas plūduriavo vienoje vietoje. Karštos dujos meiliai žarstė išsilydžiusias maldininko dalis.
“Pažiūrėsim, kaip dabar atsigausi!” — pagalvojo Kilynas, ir į sensorinį tinklą pliūptelėjo purpurinė netramdomo įniršio banga.
“Pajausk, ką reiškia mirtis. Net jei atgysi, net jei esi išsaugojęs savo sąmonę, patirk tą jausmą dabar”.
Per komą skambėjo pritariantys ir džiūgaujantys riksmai.
“Pajausk! Čia tau už Fanę. Už tai, ką jai padarei. Už visus, kuriuos garantuotai nužudei ir atgaivinai savo groteskiškuose meno darbuose. Pajausk!”
Nematoma jėga bloškė Kilyną į krėslą.
Argas pakilo aukštyn siaubingu pagreičiu. Šovė iš laukymės į tuščią dangų, palikdamas už savęs geltoną išmetamųjų dujų strėlę, įsmigusią tiesiai į juodųjų mechų ratą. Metaliniai padarai buvo taip staigiai atkirsti nuo savo šeimininko, kad nė vienas jų nesusiprotėjo nutaikyti ginklų į tolstantį laivą.
Kilynas nesipriešindamas leidosi prislegiamas nematomo svorio. Ne vieną kartą vyriškis meldėsi, kad maldininkas neįstengtų suvokti jo emocijų. Jaukiai įsitaisęs Artūro Aspekte mechas bemaž įgavo žmogiškų bruožų. Kilynas niekada nesužinos, kaip arti tiesos jis buvo. Nejau milžiniškų galių protas pajėgtų sumenkėti iki jų lygio, kad išmoktų pamėgdžioti žmoniją?
Koks skirtumas? Maldininkas suteršė gyvųjų būtybių orumą, ir to užteko — bent jau pagal žmogiškus standartus. Visa kita neturėjo reikšmės.
Mažosios problemos. Tokiu kodiniu žodžiu jie įvardijo mikro-mechus, kurie užtvindė Argą, o dabar zujo po laivą lyg išprotėję, pjaustydami ir degindami jį.
Kai tik bjaurieji parazitai išlindo iš savo slėptuvių, Šeimos puolė juos naikinti.
Žmonės pašoko nuo savo krėslų.
Apsiavę batus. Su savo bėgiojimo įranga jie galėjo vikriai lakstyti po Argą nepaisydami didžiulio pagreičio.
Mikromechai buvo sukurti taip, kad dirbtų veikiami pastovios gravitacijos, todėl Šiba vairavo laivą staigiais postūmiais.
Galingi krestelėjimai nupurtė metalinius padarėlius nuo kabelių, vamzdžių, elektroninių schemų. Staiga užsižiebus ryškiai šviesai, į koridorius plūstelėjo Vyskupai ir Lupikai, nekantraujantys pradėti medžioklę. Jie šaudė ir badė mažuosius parazitus, nekreipdami dėmesio į tai, kad pasipurčius laivui patys tvodavosi į sienas. Karštos širdys giedojo senovinę medžioklės dainą. Aplinkui knibždantys mikromechai stengėsi pasislėpti. Juos negailestingai trypė kojos, per pusę perplėšdavo rankos.
Savo kovoje žmonės turėjo sąjungininką. Kuo puikiausiai išmanydamas mikrorobotų gudrybes, juos persekiojo ir žmogumechas. Traiškė savo plieniniais vikšrais. Įkandin jo vibruojančiais koridoriais sekė Tobis, kuris taip pat šaudė mikromechus, tačiau jausdavo kur kas didesnį malonumą skaldydamas juos savo spinduliuotuvo buože, girdėdamas lūžtančio metalo ir trupančių mikroschemų traškesį.
Didžiulį laivą užliejo kerštingi klyksmai ir šūkavimai. Nuo metalinių sienų aidėjo įsiūčio bei džiaugsmo kupini riksmai.
Tuo metu, kai Argas atsidūrė planetos orbitoje, visi mikromechai jau buvo išgaudyti ir sunaikinti.
— Darbas baigtas, — tarė Tobis. Linksmai spindėjo didelės jo akys.
— Kai nėra maldininko, kuris pasakytų jiems, ką reikia daryti, tie mikromechai ne tokie jau protingi.
Šiba atsainiai linktelėjo neatsitraukdama nuo darbo. Argas skriejo pastoviu greičiu maldininko užprogramuota kryptimi. Moteris neketino pakeisti numatyto kurso, norėdama išsiaiškinti, kur šis nuves. Ji tegalėjo valdyti menką laivo sistemų dalelę, tačiau užteko ir to. Žuvus maldininkui, jie atgavo laisvę.