— Ar yra aukų? — paklausė Kilynas.
Tobis akimoju surimtėjo.
— Džoselina susižalojo koją.
— Kokia jos būklė?
— Gydosi.
Kilynas susiraukė. Deja, šiuo metu brangiai galėjo kainuoti kiekvienas praradimas, tuo labiau kai žinai, jog esi už visus atsakingas. Jam buvo aišku, kad ateityje ramybės niekada neduos dvejonės, klausimai, pavėluoti sprendimai, širdgėla. Niekada.
— Šiaip ar taip, mes išgaudėme juos visus, — užtikrintai pareiškė Tobis.
— Galbūt.
— Tikrai. Garbės žodis.
— Maldininkas galėjo paslėpti kelis mikromechus tam atvejui, jei reikalai susiklostytų jam nepalankia linkme, — švelniai tarė Kilynas. Jis nė kiek netroško taip greitai atšaldyti Tobio įkarščio — berniukui reikėjo pajusti pergalę, — tačiau būtina išaiškinti kiekvieną mechaninės gyvybės aspektą, jei nori apsisaugoti nuo tų nelemtų padarų. Toks jau šis gyvenimas. Sūnui teks nemažai mokytis.
— Na… gal ir taip, — abejodamas sutiko Tobis. Paskui nušvito. —Ar nevertėtų man jų paieškoti?
— Ne. Geriau atnešk mums šio to užkąsti. Jei laive ir yra mechų, po kurio laiko jie vis tiek išlįs iš savo slėptuvių. Tegul kas nors nuolatos budi.
— Tam labiausiai tiktų žmogumechas.
— Kaip jam sekasi?
— Neblogai. Tik labai norėčiau, kad jis nustotų loti.
— Tau nepatinka?
— Na, nėra jau taip blogai. Skamba juokingai, kai jis šneka tuo moterišku balsu. Ar išties praeityje gyveno gyvūnas, kuris kėlė tokį triukšmą?
— Bent aš taip girdėjau. Tarnavo žmonėms.
— Visi gyvūnai klausė mūsų nurodymų?
— Kai kurie. Aspektai sako, kad laikui bėgant mums pradėjo tarnauti vis daugiau gyvūnų. Neretai juos valgydavome. Ką gi, tai irgi neblogas pasitamavimas.
— Valgydavome?
— Aha. Regis, tokia buvo pirmoji žmonių maisto rūšis.
Tobio kaktoje įsirėžė raukšlelės, išreiškiančios abejonę.
— Maniau, kad mes maitinomės tik augalais.
— Na, Čiuožykloje išlikę gyvūnai per maži, kad juos būtų galima suvalgyti. Radę didesnių, tikriausiai nebūtume atsisakę jų paragauti.
— Kaip keista. Nesu tikras, kad man patiktų kišti į bumą tai, kas anksčiau judėjo.
— Iš pradžių juos virdavome, kaip ir augalus. Aspektai tvirtina, esą kitados uždarydavome gyvūnus į fabrikus. Neleisdavome jiems judėti, kad augtų greičiau. Paskui suvalgydavome.
Tobis nužvelgė tėvą akivaizdžiai netikėdamas tuo, ką išgirdo.
— Mes išties taip darydavome?
Kilynas išsižiojo ketindamas atsakyti, kai netikėtai mintyse išvydo groteskiškus vaizdus, regėtus mechų komplekse.
Krutančios kojos. Krūvos raumeningų rankų. Blizgančių žmonių organų rūsiai. Maldininko sukurtos skulptūros. Ir galiausiai Fanė, virtusi klypuojančia pabaisa.
Ar tikrai žmonės taip elgėsi su žemesnėmis gyvybės formomis? Nejau naudojo jų organus gamybai arba tam, kad patenkintų savo įgeidžius?
Jis neįstengė patikėti, kad žmonės būtų galėję taip kankinti gyvūnus. Uždaryti juos į gardus kaip kokias mašinas. Tarsi jie nebūtų ilgos prieš mechanizmus susivienijusios gyvybės grandinės dalis.
Kilynas prisiminė, kaip prieš daugelį dienų į jį spoksojo pilka pelytė. Tarp jųdviejų tvykstelėjo vieningos kilmės ir likimo suvokimas. Verčiamas žiaurių aplinkybių, Kilynas būtų suvalgęs pelę — nors nepajėgė įsivaizduoti pačio veiksmo, — bet jokiu būdu neskaudintų ir nežemintų jos vien savo malonumui. Ne taip kaip maldininkas, išsiurbęs Fanės esybę ir pavertęs ją kažkokia išsigimėle.
Ne. Jis nemanė, kad žmonės galėjo taip elgtis.
Nevalia besąlygiškai tikėti viskuo, ką sako Aspektai. Jie paprasčiausiai kartoja anksčiau girdėtas istorijas, galbūt klaidingai jas interpretuodami. Arba tiesiog meluoja.
— Nesuk sau dėl to galvos. Geriau atnešk mums ko nors užvalgyti. Ir būk apdairus vaikščiodamas tuneliuose. Ten vis dar gali slėptis pavieniai mechai.
Susiraukęs Tobio veidas ištirpo prieblandoje. Berniukui išeinant iš valdymo kabinos, Kilynas pastebėjo, kaip jo akyse išnyksta susidomėjimas tais nelemtais klausimais ir vėl įsiplieskia medžioklės įkarštis. Drauge su žmogumechu jis klaidžios koridoriais ieškodamas grobio. Painiuose laivo tuneliuose aidės entuziastingas lojimas ir linksmi šūksniai, pasklis karšta persekiojimo energija. Dėl nepaaiškinamų priežasčių Kilynas nekantriai to laukė.
Čiuožykla atrodė lyg rudas suraižytas kamuolys.
Tai sukrėtė žmones iki pat širdies gelmių, nepaisant to, kad jiems begalę kartų teko kautis dėl savo gyvybių bekraštėse planetos dykumose. Šeimose visuomet gyvavo išsaugoti prisiminimai apie senąją Čiuožyklą: žalias laukymes, drėgnus slėnius, apšviestus šiltais Denikso spinduliais.
Už panoraminės sienos kosminėje erdvėje plaukiantis pasaulis labiau priminė sudžiūvusį tuščią kiautą, o ne didžiulį vaisių, kuris, pasak Aspektų, dar galėjo prisirpti. Iš Čiuožyklos teliko to vaisiaus kauliukas. Mechai užkasė jos ledą, atšaldė lygumas, išniekino ir dulkėse paskandino visas gyvybės formas.
Tamsiąją planetos pusę buvo išmarginę mašinų fabrikai, kurie skleidė blyškiai žydrą švytėjimą. Naktyje spindėjo gintariniai, rubininiai, ryškiai geltoni mechų konstrukcijų raižiniai. Dabar šis pasaulis priklausė jiems.
Kilynas klausėsi nuostabos kupinų šūksnių, Šeimų nariams užsukus į valdymo kabiną. Sumišę jie kurį laiką negalėdavo suprasti, ką mato prieš akis.
Kai pagaliau įsisąmonindavo, akimirkai netekdavo žado, apstulbinti atsivėrusio reginio. Čiuožykla virto negyva dykyne. Žaliasis protėvių rojus, apipintas legendomis, pražuvo amžiams.
Jis atsiminė Tobio kūdikystę. Mažas rudas padarėlis akimirksniu sureaguodavo, jei bent sekundei prarasdavo atramos tašką. Ištiesdavo rankas ir mažais piršteliais graibydavo orą, bandydamas į ką nors įsikibti. Netgi kojomis ieškodavo tvirto pagrindo.
Artūro Aspektas paaiškino Kilynui, jog tai instinktyvi reakcija. Pakitus traukos jėgai, pranykus patikimai atramai, jauniklis impulsyviai siekia įsitverti savo tėvų. Kūdikis nė pats nežino, kad taip daro. Tiesiog daro, ir viskas.
Įdomu, pagalvojo Kilynas, ar tik jie patys taip nesielgia? Net ir sakydami “sudie” savo mirusiai tėvų planetai vis dar bando prie jos prisiliesti.
Gyvenimo esmę sudaro jo impulsai, neribojami jokia iš anksto numatyta programa, įgaunantys nepakartojamą formą patirties gelmėse, neatsiejami nuo paties pasaulio.
Bebandantys palytėti tai, ko nepajėgia suvokti.
Šiba darbavosi su laivo sistemomis, kol nusviro jos akių vokai, sudejavo egzoskeletas, ant valdymo skydo bejėgiškai pakibo rankos. Moteris užmigo.
Kai ji pakirdo, iš Čiuožyklos tebuvo likęs mažutis taškelis. Šeimų nariai slankiojo po Argą, ieškodami paskutinių užsislėpusių parazitų, bandydami išsiaiškinti, kaip veikia žmogui pritaikytos technologijos — pirmą kartą regėjo tokį stebuklą, — krapštinėdami jas, spręsdami galvosūkius, neką sudėtingesnius už durų rankenos mechanizmą, atrasdami savyje ilgą laiką snaudusį sugebėjimą mąstyti, kuriam pasireikšti neleisdavo mirtį sėjantys mechai.
Kilyną padrąsino tokia įvykių eiga. Jeigu jie įstengs išmokti valdyti laivą, vadinasi, egzistuoja galimybė išgyventi. Galbūt ne itin didelė, nes nežinia, kokie pavojai tyko begalinėje tamsoje. Tačiau tai tik pradžia. Be to, jiems ir anksčiau prisiėjo taikstytis su atšiauriomis naktimis.
Šiba papasakojo, ką sužinojo apie jų kursą.