Automatas sublyksėjo ir pareiškė:
— Mane kviečia. Ar galiu eiti?
— Ką? Aišku. Bėk sau.
Jis vėl siekė kortelės. Skubiai pasakiau:
— Eik!
— Dėkoju. Viso gero.
— Ir tau ačiū.
— Visada pasiruošęs jums patarnauti.
Tas, kas įrašė automato atsakymus, kalbėjo labai maloniu baritonu.
Grįžau į lovą valgyti jau turėjusių ataušti pusryčių, bet pasirodė, kad jie visai neataušę. Pusryčių pagal meniu „keturi minus” galėjo pakakti vidutinio dydžio paukščiui, bet nors buvau labai išalkęs, juos suvalgęs pasijutau sotus. Matyt, mano skrandis susitraukė. Tik baigę s pusryčiauti prisiminiau, kad valgau pirmą kartą po trisdešimties metų. Ir prisiminiau todėl, kad buvo pridėtas valgiaraštis: tai, ką palaikiau kiauliena, sąraše figūravo kaip „mielių drožlės, keptos kaimiškai”.
Bet nepaisant trisdešimt metų trukusio pasninko apie valgį negalvojau: kartu su pusryčiais gavau laikraštį — Didžiojo Los. Anželo Times, 2000 gruodžio 13 d., trečiadienio, numerį.
Laikraščiai, bent formatas, nedaug tepakito. Šis buvo bulvarinio leidinio dydžio, popierius — nebe šiurkštus, o kreidinis, iliustracijos — ir spalvotos, ir juodai baltos — erdvinės. Dar mano vaikystė s laikais buvo stereo paveikslėlių, į kuriuos galėjai žiūrėti be stereoskopo: mažas žavėjausi šaldytų produktų stereo reklamomis. Bet tiems paveikslėliams reikėjo gana storo skaidraus plastiko sluoksnio mažyčių prizmių tinklui užlieti, o čia — paprasčiausias plonas popierius. Bet paveikslėliai gilūs.
Numojau ranka ir ėmiau skaityti. „Stropuolis” pritaisė laikraštį prie skaitymo rėmo, ir iš pradžių maniau teperskaitysiąs vien pirmąjį puslapį, nes nesupratau, kaip tą nelemtą popiergalį perversti. Atrodė, kad puslapiai sušalę į vientisą luitą.
Pagaliau netyčia paliečiau dešinį apatinį pirmo puslapio kampą: lapas užsirietė ir persivertė. Suveikė kažkoks sensorius, įtaisytas tame taške. Kiti puslapiai viens po kito tvarkingai persiversdavo, palietus tą vietą.
Maždaug pusė laikraščio straipsnių buvo tokie įprasti, kad juos skaitant apėmė namų ilgesys: „Jūsų horoskopas”, „Meras atidaro naują tvenkinį”, „Saugumo apribojimai varžo spaudos laisvę, teigia N.Y. Solonas”, „Milžinai pralaimi”, „Neįprastai šilti orai žlugdo žiemos sportą”, „Pakistanas perspėja Indiją”— ir taip toliau. Čia viskas aišku.
Kai kurios kitos paantraštės buvo keistos, bet paaiškintos „LUNA ŠLIUZAS VIS DAR UŽDARYTAS DĖ L GEMINIDŲ — Per dvidešimt keturias valandas stotyje du pramušimai, aukų nėra”; „KETURI BALTIEJI NULINČIUOTI KEIPTAUNE — Kada SNO imsis priemonių?”; „ŠEIMININKĖS REIKALAUJA DIDESNIO ATLYGINIMO —”Savamokslės” turi būti paskelbtos už įstatymo ribų”; „PLANTATORIUS IŠ MISISIPĖS TEISIAMAS UŽ KVAITINANČIŲ PREPARATŲ PLATINIMĄ — Jo advokatas: „Tie vaikinai neapsvaiginti, jie paprasčiausi kvaišos!”
Galiu lažintis, kad žinau, ką tai reiškia — iš savos patirties.
Bet kai kurių straipsnių visiškai nesupratau. „Vogliai” vis plinta, ir dar trys Prancūzijos miestai evakuoti; karalius svarsto pasiūlymą apipurkšti zoną. Karalius? Ką gi, iš prancūzų politikos visko galima tikėtis, bet kas tas Poudre Sanitaire, kurį manoma panaudoti prieš tuos „voglius”— kad ir kas jie būtų? Gal kas radioaktyvaus? Tikiuosi, jie pasirinks ramią, nevėjuotą dieną — geriausia vasario trisdešimtą. Kartą jau esu gavęs gerą radiacijos dozę — Sandijoje, per vieno trenkto techniko lokacininko klaidą. Beviltiškos vėmimo stadijos nepasiekiau, bet tokio gydymo niekam nelinkėčiau.
Los Anželo policijos Lagūnos pakrantės skyrius apginkluotas leikolais, ir skyriaus viršininkas pataria visiems stileivoms kraustytis lauk iš miesto. „Mano vyrams įsakyta šauti, o peržvelgti po to. Tai turi baigtis!”
Gerai įsikaliau į galvą: nesiartinti prie Lagūnos pakrantės, kol sužinosiu, kas kaip. Nesu tikras, ar norėčiau būti „peržvelgtas” arba „pervertas”— netgi „po to”.
Čia tik pavyzdžiai. Buvo dar daug sklandžiai prasidedančių straipsnių, toliau nuvingiuojančių į galas žino kokias lankas. Beskaitinėjant individualius skelbimus, žvilgsnis užkliuvo už naujų paantraščių. Skiltyje buvo įprasti skelbimai — gimimai, mirimai, santuokos, skyrybos — bet dabar prisidėjo dar ir „užmigimai” bei: prisikėlimai”, išvardinti pagal prieglobsčius. Susiieškojau „Jungtinį Sotelio prieglobstį” ir pamačiau savo pavardę. Pasijutau maloniai — aš kažkam priklausau.
Bet patys įdomiausi laikraštyje buvo pasiūlymai. Įsiminiau vieną privatų: „Patraukli, dar jauna našlė, mėgstanti keliauti, nori susipažinti su panašių polinkių subrendusiu vyriškiu. Tikslas — vedybų sutartis dvejiems metams”. Bet labiausiai mane sujaudino prekybinės reklamos.
Visur pilna „Tarnaičių”, „Tarnaitės” seserų, pusseserių bei tetų, ir firmos ženklas likęs toks pat, kokį kadaise nupiešiau mūsų firmos blankams: tvirta mergina su šluota rankose. Pasigailėjau, kad taip skubėjau atsikratyti savųjų „Tarnaitės” akcijų: atrodo, jos buvo vertos daugiau, negu visi kiti mano popieriai. Ne, kaip tik ne: jei tada būčiau turėjęs jas su savimi, toji vagių porelė būtų jas nukniaukusi ir suklastojusi dovanojimo raštą savo naudai. O dabar jas turi Rika — o jei akcijos padėjo Rikai praturtėti, puiku: ji to verta labiau, negu kas kitas.
Nusprendžiau kuo greičiau susirasti Riką. Ji — visa, kas beliko iš man pažįstamo pasaulio, ir prisiminimai apie ją užgožė visas kitas mano mintis. Miela mažoji Rika! Jei ji būtų dešimčia metų vyresnė, aš nebūčiau net pažvelgęs į Belą… Ir nebūčiau nusvilęs nagų.
Nagi, kiek jai dabar metų? Keturiasdešimt. Ne, keturiasdešimt vieneri. Sunku įsivaizduoti Riką keturiasdešimt vienerių. Bet dabar — ir netgi tada — tokio amžiaus moteris dar palyginti jauna. Iš keturiasdešimt pėdų atstumo dažnai sunku atskirti keturiasdešimtmetę nuo aštuoniolikmetės.
Jei Rika turtinga, galės mane pavaišinti, ir abu išgersim už mielą, juokingą amžinatilsį Pito sielelę.
O jei kas sukliudė ir, nepaisant mano dovanos, Rika neturtinga, tada — kaip mane gyvą! — vesiu ją. Taip, tik taip. Tai kas, kad ji kokia dešimčia metų už mane vyresnė — turint omeny mano amžinas žioplystes, reikia, kad kas vyresnis mane prižiūrėtų ir laiku pasakytų „ne”, o Rika tai puikiai moka. Dar net dešimties metų nesulaukusi ji prižiūrėjo Mailsą ir Mailso namus kaip rimta, rūpestinga maža šeimininkė; ir keturiasdešimtmetė ji bus tokia pat — tik prinokusi.
Man pasidarė gera, ir pirmąkart po prabudimo nebesijaučiau apleistas svetimame krašte. Rika — štai atsakymas į visus klausimus.
Tada giliai manyje prabilo balsas: „Klausyk, bukas padare, tu nevesi Rikos, nes tokia miela mergaitė tikriausiai jau prieš dvidešimt metų ištekėjo. Ir turi kokius keturis vaikus… Gal net sūnų, didesnį už tave… Ir jau tikrai — vyrą, kuriam anaiptol nepatiks senasis gerasis dėdė Denis.”
Išgirdau ir išsižiojau. Ir netvirtai sumurmėjau:
— Gerai, gerai — vėl prašoviau. Bet vis vien ją susirasiu. Blogiausiu atveju mane nušaus — ne daugiau. Pagaliau, ji — vienintelis, be manęs, žmogus, tikrai supratęs Pitą.
Baisiai nusiminęs, kad praradau ir Riką, ir Pitą, atverčiau kitą puslapį. Netrukus užmigau prie laikraščio ir miegojau tol, kol „Stropuolis” ar jo brolis dvynys atnešė priešpiečius.
Sapnavau, kad Rika, pasidėjusi mano galvą sau ant kelių, kalba:
— Viskas gerai, Deni. Aš radau Pitą, ir dabar mes abu pasiliksim čia. Juk taip, Pitai?