— Taaaiip!
Naujus žodžius išmokau nesunkiai, kur kas ilgiau prasėdėjau prie istorijos santraukų. Per trisdešimt metų daug kas gali įvykti, bet kam tai surašinėti, jei kiti viską žino gėriau už mane? Permečiau akimis 1987 metų paniką: auksas — puiki medžiaga kai kuriems konstravimo darbams, taigi negaliu laikyti tragedija to, kad dabar auksas pigus ir kad juo nebegrindžiama valiuta, ir nesvarbu, kiek žmonių nukelnėjo tas pertvarkymas.
Nustojau skaitęs ir ėmiau galvoti, ką galima nuveikti turint pigaus aukso — šitoks tankis, geras laidumas, nepaprastas kalumas… Atsipeikėjau, supratęs, kad pirmiau turiu susipažinti su technine literatūra. Bet ką čia — vien atominėje inžinerijoje aukso niekuo nepakeisi. Jį žymiai lengviau apdirbti, negu bet kurį kitą metalą, ir panaudojus jį miniatiūrizavimui — ir vėl atsipeikėjau nuo minties, kad „Stropuolio” „galva” neabejotinai prigrūsta aukso. Teks rimtai imtis darbo ir sužinoti, ką nuveikė vaikinai „užkaboriuose”, kol aš miegojau.
Sotelio prieglobsčio bibliotekoje nebuvo techninė s literatūros, todėl pasakiau gydytojui Albrechtui, kad esu pasirengęs išsirašyti. Jis gūžtelėjo pečiais, pavadino mane idiotu ir sutiko. Bet likau dar vienai nakčiai: pajutau, kad gulėjimas atsilošus stebint, kaip displėjaus ekrane viens paskui kitą bėga žodžiai, mane mirtinai nuvargino.
Kitą rytą tuoj po pusryčių man buvo atnešti šiuolaikiniai drabužiai, tačiau apsirengti be padėjėjų nepavyko. Patys r ūbai nebuvo tokie jau keisti (nors niekad anksčiau nenešiojau vyšninių kelnių su varpo formos klešnėmis), bet kol suvaldžiau sąsagas, teko pasitreniruoti. Manau, mano senelis būtų panašiai vargęs su užtrauktukais, jei nebūtų prie jų pripratintas palaipsniui. O čia, aišku, stiktito jungiamosios siūlė s — jau maniau, kad teks pasisamdyti kokį vaiką, kuris padėtų man valkstytis vonios kambaryje, bet pagaliau supratau, kad jautrūs spaudimui, sujungimai poliarizuoti pagal ašis.
Paskui vos nepamečiau kelnių, pabandęs atleisti diržą. Niekas iš manęs nesijuokė. Gydytojas Albrechtas paklausė:
— Ką ketinat veikti?
— Aš? Pirmiausia įsigysiu miesto planą. Paskui ieškosiu, kur miegoti. Paskui kurį laiką — gal kokius metus — nieko neveiksiu, tik skaitysiu literatūrą pagal savo specialybę. Daktare, aš — atgyvenęs inžinierius. Bet nenoriu toks likti.
— Mmm… Ką gi, sėkmės. Jei galėsiu kuo padėti — skambinkit, nesivaržykit. Padaviau ranką.
— Dėkoju, daktare. Jūs nuostabus. Hm, turbūt neturėčiau apie tai kalbėti, kol neužėjau į draudimo kompanijos buhalteriją ir nesužinojau, ar esu turtingas, bet nenorėčiau atsidėkoti vien žodžiais. Padėka už viską, ką esat man padaręs, turėtų būti labiau apčiuopiama. Suprantat?
Jis papurtė galvą.
— Suprantu. Bet atlyginimą man išmoka prieglobstis — pagal sutartį.
— Tačiau…
— Ne. Negaliu imti atlyginimo iš jūsų, ir nekalbėsim apie tai. Paspaudęs man ranką, tarė:
— Viso gero. Štai šis koridorius nuves jus į administracijos patalpas.
Padvejojęs pridūrė:
— Jei iš pradžių būtų sunkoka apsiprasti, pagal globos sutartį turit teisę be papildomo užmokesčio dar keturias dienas gyventi čia — atgauti jėgas, persiorientuoti. Tai apmokėta. Galėtumėt tuo pasinaudoti. Galit grįžti, kada tik sugalvosit.
Šyptelėjau.
— Ačiū, daktare. Bet užtikrinu jus, kad čia nebepasirodysiu — nebent kada užeičiau pasimatyti su jumis.
Patraukiau į administracijos patalpas, prisistačiau registratoriui. Jis įteikė man voką — dar vieną telefonogramą nuo misis Šulc. Dar nebuvau jai paskambinęs, nes nežinojau, kas ji, o prieglobsčio taisyklės draudė lankyti atgaivintą pacientą, jei jis pats to nenori. Pažvelgiau į voką ir įsibrukau jį į kišenę, galvodamas, kad tikriausiai be reikalo sukūriau „Sumanųjį Frenką” tokį sumanų. Seniau registratorės būdavo gražios mergaitės, o ne mašinos.
Registratorius tarė:
— Prašom užeiti čia. Mūsų iždininkas norėtų jus pamatyti.
Ką gi, aš taip pat norėjau jį pamatyti, todėl užėjau ten. Galvojau, kiek spėjau uždirbti, ir sveikinau save, rizikavusį įdėti pinigus į pramonės akcijas, užuot lošus „saugiai”. Be abejo, per aštuoniasdešimt septintųjų metų paniką akcijų kursas krito, bet dabar jų vertė vėl turėtų būti pakilusi: tikrai žinau, kad bent jau dviejų rūšių akcijos šiuo metu vertos gero pinigo — juk perskaičiau Times finansinę skiltį. Laikraštį dar turėjau, nes pamaniau, kad gali tekti perskaityti kai kuriuos kitus straipsnius.
Iždininkas — kad ir labai tipiškas — buvo žmogus. Jis spustelėjo man ranką.
— Sveiki, misteri Deivi. Mano pavardė — Daftis. Prašau sėstis.
— Sveiki, misteri Dafti. Gal neverta taip ilgai jūsų trukdyti. Pasakykit man tik štai ką: ar jūsų įstaiga įgaliota tvarkyti manosios draudimo kompanijos sąskaitas? O gal reikia vykti į centrinius kompanijos rūmus?
— Prašau, atsisėskit. Aš turiu jums šį tą paaiškinti. Tai ir atsisėdau. Asistentas (vėl mielasis senasis „Frenkas”) atnešė aplanką su dokumentais, o iždininkas tarė:
— Čia jūsų sudarytos sutartys. Norite pažiūrėti?
Baisiai norėjau pažiūrėti, nes nuo pat visiško pabudimo spaudžiau špygą kišenėj, galvodamas, kad tik Belai nebūtų pavykę suleisti nagelių į tą registruotą čekį. Tokį čekį sunkiau suklastoti, negu privatų, tačiau Bela — galvota mergelė.
Lengviau atsidusau, pamatęs, kad popierių ji neperdirbo, tik — aišku — trūko papildomos Pito sutarties, taip pat „Tarnaitės” akcijų perdavimo dokumento. Manau, Bela juos paprasčiausiai sudegino, kad nereikėtų atsakinėti į klausimus. Atidžiai apžiūrėjau maždaug tuziną vietų, kur „Abipusio draudimo kompanija” buvo pakeista į „Kalifornijos Pagrindinio draudimo kompaniją”.
Nenuginčysi — talentinga mergaitė. Koks nors mokslininkas kriminologas, apsiginklavęs mikroskopu, stereoaparatu sulyginimui, chemija ir panašiai, gal ir galėtų įrodyti, kad dokumentai taisyti, bet aš negaliu. Įdomu, kaip jai pavyko susidoroti su užpildyta forma antroje čekio pusėje — juk valstybiniai čekiai spausdinami ant popieriaus, nuo kurio negalima nutrinti užrašo. Beje, Bela tikriausiai nė netrynė — ką vienas žmogus išgalvoja, kitas gali pergudrauti… O Bela — labai gudri.
Misteris Daftis kostelėjo. Pažvelgiau į jį.
— Ar atsiskaitysim čia?
— Taip.
— Tada galiu viską pasakyti vienu žodžiu. Kiek?
— Mmmm… Misteri Deivi, iš pradžių norėčiau atkreipti jūsų dėmesį dar į vieną dokumentą — ir vieną aplinkybę. Štai mūsų prieglobsčio ir Kalifornijos Pagrindinio draudimo kompanijos sudaryta jūsų užmigdymo, globos ir atgaivinimo sutartis. Kaip matote, visa sąskaita apmokėta iš anksto. Taip daroma ir mūsų, ir jūsų labui — šitaip užtikrinamas jūsų saugumas, kol esat bejėgis. Lėšos — visos tokios lėšos — atiduodamos į Aukščiausiojo teismo archyvų skyriaus tvarkomus fondus, ir iš jų mums kas ketvirtį išmokamas atlyginimas.
— Ką gi. Lyg ir neblogai sutvarkyta.
— O kaipgi. Taip apsaugomi bejėgiai žmonės. Bet jūs turit gerai įsidėmėti štai ką: mūsų prieglobstis ir draudimo kompanija — atskiros įstaigos, ir globos sutartis, sudaryta su mumis, neturi nieko bendro su sutartimi dėl jūsų turto tvarkymo.
— Misteri Dafti, kur jūs sukat?
— Ar be tos nuosavybės, kurią patikėjot „Pagrindinio draudimo” kompanijai, jūs turit dar kokio turto?
Pagalvojau. Kadaise turėjau automobilį — bet vienas dievas težino, kas su juo atsitiko. Einamąją sąskaitą Mohave likvidavau girtuokliaudamas, o tą karštą dieną, kurią užbaigiau patekęs į spąstus Mailso namuose, pradėjau, turėdamas trisdešimt ar keturiasdešimt dolerių grynais. Knygų, rūbų, liniuotės — aš niekad neapsikraunu nešuliais — ir visų kitų niekniekių vis vien nebeliko.