Atrodo, tai paaiškina vieną dalyką. Tiems paukšteliams kažkaip pavyko atimti iš Rikos akcijas. Apiforminus perdavimą taip, kaip tai padariau aš, akcijos pirmiausia turėjo patekti į Amerikos Banką. Bet nepateko. Vargšė Rika! Mus abu apiplėšė.
Pabandžiau dar sykį. Mohavo Švietimo inspekcijos archyve iš tiesų buvo užregistruota pradinė s mokyklos moksleivė Frederika Virdžinija Džentri — bet minėtoji mokinė 1971 m. pasiėmė išstojimo liudijimo nuorašą. Tuo įrašas baigėsi.
Bent tokia paguoda — kažkur kažkas pripažįsta, kad Rika išvis egzistavo. Bet tą nuorašą ji galėjo nunešti į bet kurią iš nesuskaitomos daugybės vidurinių mokyklų, esančių Jungtinėse Valstijose. Kiek prireiktų laiko į visas parašyti? Ir ar jų registravimo sistema įgalina duoti atsakymą, net jei tarsim, kad atsakyti norės?
Tarp ketvirčio milijardo žmonių maža mergaitė gali pranykti taip pat, kaip akmenėlis, nugrimzdęs į vandenyno dugną.
Bet nenusisekę paieškos anaiptol nesukliudė man kreiptis į „Tarnaitės” susivienijimą ir prašyti darbo, nes dabar žinojau, kad Mailsui ir Belai „Tarnaitė” nepriklauso. Galėjau kreiptis į bet kurią automatizacijos firmą, jų yra koks šimtas, bet „Tarnaitė” ir „Aladinas”— garsiausi namų apyvokos automatų gamintojai, toje srityje jie reiškia tiek, kiek automobilių eros pradžioje reiškė Fordas ir General Motors. „Tarnaitę” pasirinkau iš dalies skatinamas sentimentų: norėjau pamatyti, kuo virto mano senoji gamykla.
2001 metų kovo 5 dieną, pirmadienį, nuėjau į kadrų skyrių, užsirašiau į eilę tarnautojo vietai gauti, užpildžiau dvylika anketų, neturinčių nieko bendra su projektavimu, ir vieną anketą, liečiančią šį darbą — ir man buvo liepta laukti, kol iškvies patys.
Pasitrainiojęs po įstaigą, vargais negalais prasibroviau pas valdininkėlį, samdantį padėjėjus. Jis nenoriai pažvelgė į tą vienintelę šį tą reiškiančią anketą ir pasakė, kad mano inžinieriaus diplomas nieko nereiškia, nes jau trisdešimt metų nedirbu pagal specialybę.
Priminiau, kad esu prisikėlėlis.
— Tai dar blogiau. Šiaip ar taip, mes nesamdome žmonių, perkopusių keturiasdešimt penkerius.
— Betgi man ne keturiasdešimt penkeri. Man tik trisdešimt metų.
— Jūs gimęs 1940. Atleiskit.
— Tai ką man daryti? Nusišauti? Jis gūžtelėjo pečiais:
— Jumis dėtas, reikalaučiau senatvės pensijos.
Skubiai išėjau, kad nesusivaldęs kai ko jam nepatarčiau. Paskui nukeliavau tris ketvirčius mylios aplink pastatą iki paradinių durų ir įėjau vidun. Vyriausias valdytojas — Kertis; pasiteiravau jo.
Pirmas dvi užkardas praėjau paprasčiausiai sakydamas turįs reikalą į direktorių. Susivienijimas „Tarnaitė” nenaudojo savo gaminamų automatų kaip sekretorių — čia dirbo sekretorės iš kūno ir kraujo. Pagaliau, užlipęs į kažkelintą aukštą ir atsidūręs (kaip man atrodė) maždaug per dvejas duris nuo viršininko, pasiekiau vietą, kur kelią man užstojo griežta tarsi leidimų tikrinimo automatas ypata ir ėmė atkakliai teirautis, koks tas mano reikalas.
Apsidairiau. Kambarys buvo didelis, jame — gal keturiasdešimt žmonių ir dar gyvas galas mašinų. Sekretorė griežtai tarė:
— Na? Dėstykit savo reikalą, ir aš patikrinsiu, ar misterio Kerčio dalykinių susitikimų registratorė yra tokį užsirašiusi. Garsiai, kad visi išgirstų, pasakiau:
— Noriu sužinoti, ką jis žada toliau daryti su mano žmona!
Po šešiasdešimties sekundžių atsiradau asmeniniame viršininko kabinete. Jis pakėlė akis:
— Nagi? Kokį velnią jūs pliauškiat?
Prireikė pusvalandžio ir kelių senų dokumentų, kol įtikinau, kad neturiu žmonos ir kad iš tikrųjų esu firmos įkūrėjas. Paskui, padedant kokteiliams ir cigarams, atmosfera pasidarė labai draugiška, ir aš susipažinau su prekybos reikalų vedėju, vyriausiuoju inžinieriumi bei kitų skyrių galvomis. Kertis man pasakė:
— Mes manėme, kad jūs jau miręs. Tiesą sakant, tai įrašyta oficialioje kompanijos istorijoje.
— Gandai. Koks kitas D. B. Deivis.
Prekybos skyriaus vedėjas Džekas Gelouvis staiga tarė:
— Ką jūs veikiat šiuo metu, misteri Deivi?
— Nieko rimto. Mano darbas susijęs… su automobilių pramone. Bet žadu atsistatydinti. O ką? — Kaip tai „ką”? Argi neaišku?
Jis skubiai pasisuko į vyriausiąjį inžinierių, misterį Makbį.
— Girdi, Makai? Visi jūs, inžinieriai, tokie: pelnas prieš pat jūsų nosį, o jūs nematot, „O ką”, pone Deivi? O tą, kad jūs — puiki tema reklaminiam straipsniui, štai ką! Tą, kad jūs — romantika! FIRMOS Į STEIGĖJAS GRĮŽTA IS KAPO APLANKYTI SAVO INTELEKTO KŪDIKIO. PIRMOJO ROBOTO PAGALBININKO IŠRADĖJAS IŠVYSTA SAVOJO TALENTO VAISIUS.
Skubiai įsiterpiau:
— Luktelėkit. Aš — ne reklaminis modelis ir ne kino žvaigždė. Nemėgstu viešumos. Ne tam čia atėjau — atėjau prašyti darbo… Konstruotojo darbo.
Misterio Makbio antakiai pakilo, bet jis nutylėjo.
Susiginčijom. Gelouvis bandė mane įtikinti, kad tai — tiesiog mano pareiga firmai, kurią pats įkūriau. Misteris Makbis šnekėjo nedaug, bet buvo aišku — jis netiki, kad galėčiau duoti jo skyriui kokios naudos; jis paklausė, pavyzdžiui, ką aš žinau apie kieto kūno elektroniką. Teko prisipažinti, kad težinau tiek, kiek pavyko perskaityti keliuose neįslaptintuose leidiniuose.
Galiausiai Kertis pasiūlė kompromisą:
— Štai kas, misteri Deivi, jūsų atvejis, be abejo, visiškai neįprastas. Sakyčiau, jūs davėt pradžią ne vien šiai firmai, bet ir visai šiuolaikinei industrijai. Bet vis dėlto misterio Makbio užuomina buvo teisinga — nuo to laiko, kai užmigot ilguoju miegu, industrija spėjo pažengti pirmyn. Man rodos, galime jums skirti, na… Nusipelniusio inžinieriaus išradėjo postą.
Sudvejojau.
— Ką tai reikštų?
— Ką tik norėtumėt. Vis dėlto, atvirai sakau, tikimės jūsų bendradarbiavimo su misteriu Gelouviu. Mes ne tik gaminame automatus, mes turim juos dar ir parduoti.
— O ar aš galėsiu bent truputį pakonstruoti?
— Jei norėsit. Gausit prietaisus ir galėsit daryti, kas jums patiks.
— Dirbtuvės prietaisus?
Kertis pažvelgė į Makbį. Vyriausiasis inžinierius atsakė:
— Taip, taip… Suprantama, jei nereikalausit to, kas neįmanoma. Ir ėmė malti tokia Glazgo tarme, kad vos besupratau.
— Sutarta, — skubiai nutraukė jį Gelouvis. — Neišeikit, misteri Deivi, nufotografuosim jus greta pirmojo „Tarnaitės” modelio. Ir nufotografavo. Apsidžiaugiau, išvydęs ją — tą pačią mašiną, kurią surinkau savo rankomis, išliejęs tiek prakaito. Norėjau patikrinti, ar ji dar veikia, bet Makbis neleido mašinos įjungti — man rodos, jis anaiptol netikėjo, kad aš moku su ja apsieiti.
Visą kovą ir balandį patenkintas dirbau „Tarnaitės” susivienijime. Turėjau įrankius, kokių tik širdis geidė, techninius žurnalus, būtiniausius prekybinius katalogus, patogią biblioteką, „Braižytoją Denį” („Tarnaitės” firma pati negamino braižymo aparatų, todėl naudojo geriausiąjį, gaminamą „Aladino”) ir klausiausi specialistų šnekų apie profesinius reikalus — man jos skambėjo kaip muzika!