Ypač artimai susipažinau su Čaku Froidenbergu, vyriausiuoju surinkimo cecho inžinieriumi. Galvą guldau — Čakas vienintelis tikras inžinierius šioje įstaigoje; visi kiti — žinių prikimšti matuokliniai amatininkai… Ir Makbis taipogi, nes šis vyriausiasis inžinierius, mano manymu, yra geriausias įrodymas, kad norint tapti inžinieriumi, nepakanka vien diplomo ir škotiškos kilmės. Kai artimiau susipažinau su Čaku, jis prasitarė manąs taip pat.
— Makas iš tiesų nemėgsta naujovių, jam labiau patinka dirbti taip, kaip dirbo jo senelis prie mielojo Klaido krantų.
— Tai ką jis čia veikia?
Smulkmenų Froidenbergas nežinojo, bet; atrodo, kad dabartinė firma kažkada buvo gamybinė kompanija, kuri nuomojo patentus (mano patentus) iš „Tarnaitės” susivienijimo. Vėliau, prieš kokius du dešimtmečius, pradėta eilinį kartą jungti pramonės įmones išlaidų mažinimo tikslais. „Tarnaitės” akcijos buvo pakeistos į gamybinės firmos akcijas, o naujoji firma pasivadino mano įkurto susivienijimo vardu. Čako manymu, kaip tik tada ir priimtas Makbis.
— Manau, jis turi nemažai tų akcijų.
Vakarais mudu su Čaku sėdėdavome prie alaus bokalų, svarstydami konstravimo problemas, ko trūksta kompanijai ir kodėl trūksta. Iš pradžių Čakas domėjosi manimi todėl, kad aš — prisikėlėlis. Jau žinojau, kad daugybė žmonių kažkaip šleikščiai domisi prisikėlėliais (tarsi mes — kokie sukčiai), ir stengdavausi nuslėpti tai, kad pats miegojau ilguoju miegu. Bet Čaką domino pats laiko šuolis, ir tas smalsumas buvo sveikas — Čakas norėjo žinoti, koks buvo pasaulis prieš jam gimstant, kokį pasaulį pamena žmogus, kuris pats viską pergyveno „tik vakar”.
Savo ruožtu jis noriai kritikavo naujus automatus, kurių projektai spietė si mano galvoje tarsi bitės, ir apšviesdavo mane, kai aš (ir ne vieną kartą) sugalvodavau ką nors anaiptol nenaujo — nenaujo 2001 metais. Čakui draugiškai vadovaujant, aš vis daugiau išmokdavau — jau beveik tapau šiuolaikiniu inžinieriumi.
Bet kai vieną balandžio vakarą bendrais bruožais nupasakojau savąją autosekretorę, Čakas lėtai tarė:
— Deni, tu tą mašiną projektuoji darbo metu?
— A? Ne, tiesą pasakius, ne. O ką?
— Kas parašyta tavo sutartyje?
— Kas? Su manim nesudaryta sutartis.
Kertis įrašė mane į algalapį, Gelouvis fotografavo, o kažkoks neaiškus rašytojas klausinėjo visokių niekų — štai ir viskas.
— Mmm… Drauguži, tavo dėtas, nieko nedaryčiau, kol neturėčiau tvirtos padėties. Tas išradimas tikrai naujas. Ir, man rodos, vertas dėmesio.
— Aš dėl to net neabejojau.
— Kol kas atidėk jį į šalį. Pats žinai, kokie kompanijos reikalai. Pelnas auga, išleidžiame kokybiškus gaminius. Bet per pastaruosius penkerius metus visos mūšų naujovės gaminamos pagal licenzijas. Aš pats negaliu prastumti nieko naujo — Makas trukdo. Tiesa, tu gali aplenkti Maką ir pasiūlyti savo išradimą pačiam bosui. Bet neskubėk. Nebent norėtum įteikti jį kompanijai už tą patį savo atlyginimą.
Paklausiau. Projektavau toliau, bet visus, mano manymu, nusisekusius brėžinius sudeginau — kai įsimenu, man jų nebereikia. Dėl to sąžinė manęs negraužė: esu pasamdytas ne kaip inžinierius, o kaip reklaminis manekenas Gelouviui. Kai mano reklaminė vertė bus išsunkta, jie man įteiks mėnesio atlyginimą, padėkos ir paleis.
Bet tuomet jau būsiu tikras inžinierius ir galėsiu įkurti nuosavą įmonę. Jei Čakas norės rizikuoti, pasiimsiu ir jį kartu.
Užuot įteikęs mano istoriją laikraščiams, Gelouvis neskubėdamas dalino medžiagą centriniams žurnalams; jis norėjo, kad Life per kelias skiltis išspausdintų straipsnį, susietą su medžiaga, pasirodžiusia prieš trečdalį amžiaus apie pirmąjį „Tarnaitės” modelį. Life ant meškerės neužkibo, bet Gelouviui pavyko iškaišioti medžiagą — kartu su reklaminiais skelbimais — po kitus to pavasario leidinius.
Jau žadėjau užsiauginti barzdą. Paskui supratau, kad niekas manęs nepažįsta, o jei ir pažintų, vis vien nekreiptų dėmesio. Gavau keliolika keistų laiškų; vieno autorius žadėjo, kad amžinai degsiu pragare, nes pasipriešinau viešpaties numatytam mano gyvenimo planui. Laišką išmečiau, galvodamas — jei dievui tikrai nepatiktų tai, kas man atsitiko, jis nebūtų leidęs atsirasti šaltajam miegui. O šiaip manęs nieks netrikdė.
Bet tų pačių metų gegužės 3, ketvirtadienį, suskambo telefonas.
— Sere, su jumis nori kalbėti misis Šulc. Atsakysit?
Šulc? Po perkūnėliais, juk paskutinį kartą kalbėdamasis su Dafčiu pažadėjau tuo pasirūpinti. Bet vis atidėliojau, nes nenorėjau: buvau beveik tikras, kad toji Šulc — viena pakvaišėlių, persekiojančių prisikėlėlius ir uždavinėjančių jiems nekuklius klausimus.
Bet Daftis sakė, kad nuo pat gruodžio mėnesio, kai išsirašiau, ji vis skambina ir skambina. Laikydamiesi prieglobsčio taisyklių, jie atsisakė pranešti mano adresą, sutikdami tik perduoti telefonogramas.
Ką gi, jau vien jį dėkingumo Dafčiui privalau ją nutildyti.
— Junkit.
— Kalba Denis Deivis?
Telefonas mano kabinete be ekrano — pašnekovė manęs nemato.
— Taip. Jūsų pavardė — Šulc?
— Ak Deni, brangusis, kaip gera girdėti tavo balsą! Atsakiau ne iš karto. Ji tęsė:
— Nejaugi tu manęs neatpažįsti? Kurgi ne. Tai Bela Džentri.
7
Susitarėm susitikti.
Iš pradžių norėjau pasiųsti ją velniop ir mesti ragelį. Jau seniai supratau, kad keršyti vaikiška: kerštas neprikels Pito, o jei atsiskaityčiau pagal Belos nuopelnus — atsidurčiau kalėjime. Po to, kai lioviausi ieškojęs Belos ir Mailso, beveik nebegalvojau apie juos.
Bet Bela turėtų žinoti, kur Rika. Todėl ir pažadėjau užeiti.
Bela norėjo, kad pakviesčiau ją pietų, bet aš nė nemaniau. Nesu pedantiškas etiketo subtilybių gerbėjas. Bet valgymas — kažkas tokio, ką darai tik su draugais. Užeiti pas Belą galiu, bet anaiptol nemanau su ja valgyti ar gerti. Užsirašiau adresą ir pažadėjau prisistatyti aštuntą valandą vakare.
Bela nuomojo pigų butą name be lifto, dar nepakeistame pagal Naująjį planą miesto rajone. Dar nenuspaudęs durų skambučio supratau, kad Belos išviliotas iš manęs turtas išslydo iš jos rankų, antraip ji čia negyventų.
O kai ją išvydau, supratau, kad keršyti jau vėlu: už mane viską atliko laikas ir pati Bela.
Jei patikėsim tuo, ką kažkada sakė Bela, tai dabar jai ne mažiau kaip penkiasdešimt treji, o iš tiesų — greičiau jau kokie šešiasdešimt. Padedant geriatrijai ir endokrinologijai moteris, netinginti rūpintis savimi, gali išsaugoti trisdešimtmetės išvaizdą dar mažiausia trisdešimt metų — daugybė moterų taip ir daro. Yra kino žvaigždžių, kurios giriasi jau turį anūkų ir vis dar vaidina pagrindines naivių mergaičių roles.
Bela nepasirūpino savimi.
Dabar Bela stora, spygaujanti ir žaisminga. Aiškiai matosi, kad vertingiausia nuosavybe ji vis dar laiko savo kūną — vilki lengvą stiktito rūbą, kuris, dengdamas labai jau nedidelę to kūno dalį, neslepia ir to, kad po juo — gyvūnas, priskirtinas žinduolių klasei, moteriškai lyčiai, per daug valgantis ir per mažai judantis.
Ji pati to nesuprato. Tas kadaise energingas smegenis aptraukė migla; teliko vien pasipūtimas ir nenugalimas pasitikėjimas savimi. Ji puolė prie manęs, krykšdama iš džiaugsmo, ir aš vos spėjau išsisukti nuo pabučiavimo.