— Bet… Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl turėčiau atsirasti kur nors netoliese laboratorijos. Kodėl ne erdvės taške, kur turėjo būti laboratorija… Noriu pasakyti, kur ji buvo… tai yra…
— Nieko tu nenori pasakyti. Liktum tose pačiose pasaulio ribose. Gali neskaičiuoti — prisimink, kas atsitiko jūrų kiaulytei. Bet jei grįžtum į tuos laikus, kai laboratorija dar nebuvo pastatyta, gali imti ir baigti kelionę medyje. Ketvirta — kaip tu grįžtum į dabartį — kad ir šaltuoju miegu — net jei iš tiesų pavyktų nukeliauti į praeitį, atsirasti ten kaip tik tada, kai tau reikia, ir nenusibaigti?
— O ką? Kartą jau pasinaudojau šaltuoju miegu, tai kodėl antrą kartą turėtų nepavykti?
— Kaipgi. O pinigai?
Prasižiojau ir užsičiaupiau. Sutrikau. Kažkada turėjau pinigų — dabar nebeturiu. Net to, ką man pavyko sutaupyti (toli gražu iki reikiamos sumos), negalėčiau pasiimti. Kur ten — net jei banką apiplėščiau ir pasičiupčiau gražų milijoną, 1970 metais juo nepasinaudočiau. Mane įkištų į kalėjimą už bandymą prastumti netikrus pinigus. Jų forma — ir ta dabar kitokia, nekalbant jau apie serijų numerius, datas, spalvas ir piešinį.
— Tikriausiai tektų taupyti.
— Geras vaikas. Betaupydamas ko gero vėl patektum į šiuos laikus — be jokių pastangų… O taipogi be plaukų ir be dantų.
— Gerai jau, gerai. Bet grįžkim prie paskutinio punkto. Ar ten kada nors kas sprogo? Ten, kur laboratorija?
— Ne, nemanau.
— Vadinas, aš nepateksiu į medžio kamieną — nes nepatekau! Supranti?
— Geriau už tave. Vėl senasis laiko paradoksas — tik manęs tuo nenusodinsi. Aš irgi galvojau apie laiko teoriją, gal net daugiau nei tu. Tik tu ją apvertei aukštyn kojom. Jokio sprogimo nebuvo, ir tu nepakliūsi į medį — nes nepadarysi laiko šuolio. Supranti?
— O jeigu?
— Nieko panašaus. Yra dar penktas punktas. Pats rimčiausias, todėl klausyk atidžiai. Tu jokiu būdu nekeliausi po laiką, nes tai uždrausta, ir viskas. Tavęs niekas neleis. Todėl užmirškim, Deni. Vakarą praleidom baisiai įdomiai ir intelektualiai, rytą manęs jau ieškos FTB. Taigi išgeriam dar po bokalą, o pirmadienį priešpiet, jei nesėdėsiu kalėjime, paskambinsiu vyriausiajam „Aladino” inžinieriui ir sužinosiu to „D. B. Deivio” vardą, kas jis toks buvo ar yra. Gal jis netgi dirba toje firmoje ir mudu galėsim pakviesti jį priešpiečių ir pasišnekėti apie projektavimą. Aš ir šiaip noriu supažindinti tave su Springeriu, „Aladino” galva — jis puikus vaikinas. Ir užmiršk tas kvailas laiko keliones — jų technika niekad nebus ištobulinta. Neturėjau teisės apie jas užsiminti… O jei tu sugalvosi prasitarti, kad sakiau tau ką nors panašaus, pažiūrėsiu tiesiai į akis ir apšauksiu tave melagiu. Man gali dar kada prireikti Beta statuso.
Taigi išgėrėm dar po bokalą. Kai parsiradau namo, nusiprausiau po dušu ir pašalinau iš savo organizmo dalį alaus, supratau, kad Froidenbergas sakė tiesą. Laiko kelionė — maždaug tokia pat praktiška išeitis iš keblios mano padėties, kaip galvasopio gydymas persipjaunant gerklę. Be to, Čakas išgaus iš Springerio tai, kas mane domina, valgydamas keptas bulves su mišraine — nei tau vargo, nei išlaidų, nei rizikos. O man patinka metai, kuriuose gyvenu.
Atsigulęs į lovą, ištiesiau ranką ir pasiėmiau per savaitę susikaupusius laikraščius. Dabar aš jau rimtas pilietis, todėl kasryt gaunu Times. Tačiau skaitau retai, mat kai galva plyšta nuo minčių apie kokį išradimą — o taip būna beveik visada — kasdieniai laikraštiniai perliukai mane erzina — arba todėl, kad juos skaityti nuobodu, arba, dar blogiau, todėl, kad pasitaiko įdomių straipsnių, kurie išblaško į darbą sutelktą dėmesį.
Vis dėlto niekad neišmetu laikraščio bent prabėgom nežvilgtelėję s į antraštes ir nepatikrinęs individualių skelbimų skilties; pastarąją skaitau ne todėl, kad domėčiausi, kas gimė, mirė ar vedė, o dėl „prisikėlimų”— žmonių, pabudusių po šaltojo miego. Man atrodė, kad vieną dieną pamatysiu kadaise pažinoto žmogaus pavardę, ir tada nuvažiuosiu pasakyti „sveiki atvykę” ir, jei reikės, padėti. Aišku, vargu ar taip atsitiks, bet aš vis vien skaitau tuos skelbimus, ir tai visuomet praskaidrina man nuotaiką.
Matyt, nesąmoningai laikiau visus prisikėlėlius savo artimaisiais — žmones, kartu tarnavusius viename daliny, visada sieja bičiulystė — bent jau tokia, kad galima drauge išgerti.
Laikraščiuose nieko įdomaus neradau, nebent tiek, kad laivas, dingęs pakeliui į Marsą, vis dar neatrastas — ir tai ne naujiena, o nelinksmas senas faktas. Ir tarp šiomis dienomis prisikėlusių žmonių neaptikau jokio pažįstamo. Todėl išsitiesiau lovoje ir palaukiau, kol užges šviesa.
Maždaug trečią valandą ryto staiga atsisėdau. Miego kaip nebūta. Užsidegė šviesa, aš sumirksėjau. Sapnavau labai keistą sapną — dar ne košmarą, bet jau kažką panašaus — apie tai, kad skaitydamas skelbimus nepastebėjau mažosios Rikos.
Žinau, kad nieko nepraleidau. Bet vis vien man tarsi akmuo nuo širdies nuslinko, kai pamačiau, kad laikraščiai dar čia, o juk galėjau prieš užmigdamas sukišti juos į šiukšlių nuleidėją, kaip kartais darau.
Vėl atsinešiau juos į lovą ir ėmiau skaityti iš naujo. Šįkart skaičiau viską — kas gimė, kas mirė, kas susituokė, išsiskyrė, įsūnijo vaiką, pakeitė pavardę, užmigo ir prisikėlė, nes pamaniau, kad ieškodamas puslapyje mane dominusios paantraštės žvilgsniu užkliuvau už Rikos pavardės, bet neatkreipiau dėmesio. Gal Rika ištekėjo, arba susilaukė kūdikio, ar dar kas panašaus.
Vos nepraleidau eilutės, kuri tikriausiai ir sukėlė tą bjaurų sapną. 2001 gegužės 2 dienos, trečiadienio, laikraštyje buvo išvardinti žmonės, pažadinti iš šaltojo miego antradienį: „Riversaido prieglobstis… F. V. Heinikė”.
„F. V. Heinikė”!
„Heinikė ”—Rikos senelės pavardė… Žinau. Tikrai! Nežinau, iš kur žinau. Bet jaučiu, kad pavardė glūdėjo mano pasąmonėje, ir tik vėl perskaitęs skelbimą sąmoningai ją prisiminiau. Gal kada esu tą pavardę matęs, ar girdėjau iš Rikos arba Mailso, o gal net buvau senąją mergužėlę susitikęs Sandijoje. Nesvarbu — pavardė, perskaityta laikraštyje, užpildė tuštumą mano atmintyje, ir tada viską supratau.
Bet tai dar reikia įrodyti. Turiu įsitikinti, kad „F. V. Heinikė”— tai „Frederika Heinikė”.
Drebėjau iš susijaudinimo, vilties ir baimės. Nors jau spėjau išsiugdyti naujus įgūdžius, užuot sulipdę s siūles, bandžiau segiotis drabužius, ir vos ne vos apsirengiau. Bet po kelių minučių buvau vestibiulyje, telefono kabinoje; skambinčiau iš savo kambario, bet neturiu telefono: mano pavardė teįrašyta į bendro telefono abonentų sąrašą. Paskui teko vėl bėgti į viršų: susigriebiau pamiršęs asmeninę abonentų įskaitos kortelę — toks buvau sutrikęs.
Kai ją susiradau, drebėjau taip, kad negalėjau įtaikyti kortelės į įpjovą. Bet pagaliau pavyko, ir atsiliepė komutatorius.
— Abonentas?
— E… Norėčiau Riversaido prieglobsčio. Jis Riversaido priemiestyje.
— Ieškom… Kviečiam… Neužimta. Jungiam. Galų gale ekranas nušvito ir į mane piktai sužiuro vyriškis.
— Jūs tikriausiai supainiojot numerius. Čia prieglobstis. Mes užsidarę nakčiai.