— Maldauju, nepadėkit ragelio. Jei čia Riversaido prieglobstis, kaip tik jo man ir reikia.
— Na, ko jums reikia? Tokiu metu?
— Prieglobstyje yra klientė, F. V. Heinikė, neseniai prabudusi. Norėčiau sužinoti… Jis papurtė galvą.
— Telefonu informacijos apie klientus neteikiame. Ir tik jau ne vidurnaktį. Geriau paskambinkit po dešimtos. Dar geriau — atvažiuokit.
— Būtinai, būtinai. Bet pasakykit man vieną vienintelį dalyką. Ką reiškia inicialai „F. V.”?
— Jau sakiau, kad…
— Na, prašau, išklausykit. Aš skambinu ne tam, kad iš jūsų pasišaipyčiau, aš pats prisikėlėlis. Iš Sotelio. Visai neseniai prižadintas. Ir pats žinau apie „konfidencialius santykius” ir apie tai, kas dera. O jūs jau paskelbėt klientės pavardę laikraštyje. Mes abu žinome, kad prieglobsčiai pateikia spaudai pilnus užmigdytų ir prikeltų klientų vardus — bet laikraščiai, taupydami vietą, palieka tik inicialus. Juk tiesa? Jis pagalvojo.
— Gali būti.
— Tai kas čia blogo, jei pasakysit, ką reiškia „F. V.”? Jis dar ilgiau pasvarstė.
— Manau, nieko, jei tenorit sužinoti tik tiek. Tai viskas, ką išgirsit. Palaukit.
Jis dingo iš ekrano; man rodėsi, kad laukiau valandą, kol jis vėl grįžo, nešinas kortele.
— Prastas apšvietimas, — pasakė jis, žvelgdamas į kortelę,— Frensė — ne, Frederika. Frederika Virdžinija. Ausyse suūžė, vos neapalpau.
— Ačiū dievui!
— Jums negera?
— Ne, niekis. Dėkoju. Dėkoju iš visos širdies. Man gera.
— Hm. Manau, blogiau nebus, jei pasakysiu dar vieną dalyką. Ji jau išrašyta.
9
Būčiau galėjęs sutaupyti laiko pasamdęs taksi, kad pamėtė tų mane iki Riversaido, bet užtrukau — neturėjau grynų. Gyvenu Vakarų Holivude; artimiausias ištisą parą dirbantis bankas — mieste, Didžiajame žiede. Todėl pirmiausia nuvažiavau į miestą ir nuėjau į banką pinigų. Tik dabar supratau, ko verta naujoji visuotinė čekių sistema: vienas kiberis tvarko viso miesto sąskaitas, čekių knygelė pažymėta radioaktyviu šifru — ir štai pinigai mano rankoje, ir gavau juos taip pat greit, kaip būčiau gavęs „savajame” banke priešais „Tarnaitės” susivienijimo pastatą.
Tada šokau į Riversaido ekspresą. Kai pasiekiau prieglobstį, jau švito.
Ten buvo tik budintis technikas, su kuriuo kalbėjausi telefonu, ir jo žmona, budinti slaugė. Bijau, kad padariau nekokį įspūdį. Buvau nesiskutęs, paklaikusiom akim, tikriausiai nuo manęs trenkė alumi, ir aš dar nebuvau spėjęs sugalvoti, kaip čia įtikimiau sumelavus.
Nepaisant to, misis Lerigen, budinti slaugė, užjautė mane ir stengėsi padėti. Paėmusi iš aplanko fotografiją, paklausė:
— Tai jūsų pusseserė, misteri Deivi?
Rika. Kaip mane gyvą, Rika! O, ne ta Rika, kurią pažinojau — iš nuotraukos žvelgė ne maža mergytė, o subrendusi jauna moteris, gal dvidešimtmetė, gal kiek vyresnė, nevaikiškai susišukavusi ir nevaikiško, labai gražaus veido. Ji šypsojosi.
Bet jos akys nepasikeitė, ir toji dangiška veido išraiška, žavėjusi mane, kai Rika dar buvo vaikas, neišnyko. Tai tas pats veidas — subrendęs, išbaigtas, išgražėjęs, bet neabejotinai tas pats.
Vaizdas išskydo — mano akis užplūdo ašaros.
— Taip, — praveblenau, — taip. Tai Rika. Misteris Lerigenas tarė:
— Nense, nereikėjo jam to rodyti.
— Eik jau, Henkai, kas čia bloga, jei žmogus pamatė fotografiją?
— Žinai taisykles. Jis kreipėsi į mane:
— Pone, kaip minėjau telefonu, mes neteikiam informacijos apie klientus. Ateikite dešimtą valandą, kai pradės dirbti administracija.
— Arba galit ateiti aštuntą,— pridūrė jo žmona, — tada čia jau bus gydytojas Bernšteinas.
— Būk gera, Nense, patylėk. Jei šis žmogus nori ką sužinoti, jis turi kreiptis į direktorių. Bernšteinas negali atsakinėti į klausimus, kaip ir mes. Be to, ji net ne Bernšteino pacientė.
— Koks tu, Henkai, smulkmeniškas. Jūs, vyrai, mėgstat taisykles dėl taisyklių. Jei jis nori kuo greičiau ją pamatyti, dešimtą jau galėtų būti Braulyje.
Ji atsisuko į mane:
— Ateikit aštuntą. Taip bus geriausia. Mudu su vyru iš tiesų negalime jums nieko pasakyti.
— Bet kodėl Braulis? Ji išvyko į Braulį? Manau, jei ne slaugės vyras, ji būtų papasakojusi daugiau. Ji sudvejojo, o jis nutaisė griežtą miną. Slaugė atsakė:
— Užeikit pas daktarą Bernšteiną. Jei dar nepusryčiavot — čia netoliese yra tikrai gera valgykla.
Taigi nuėjau į tą „tikrai gerą valgyklą” (ji iš tiesų tokia buvo) ir pavalgiau, pasinaudojau prausykla, iš vieno tenai stovinčio automato nusipirkau tūbelę „Barzdavalio”, iš kito — marškinius, o senuosius išmečiau. Grįžtant atrodžiau jau gana padoriai.
Bet, matyt, Lerigenas spėjo gydytojui Bernšteinui apie mane prišnekėti. Gydytojas, jaunas praktikantas, kalbėjo labai griežtai.
— Misteri Deivi, jūs sakotės pats esąs prisikėlėlis. Be abejo, žinote, kad yra nusikaltėlių, kurie naudojasi vos spėjusių prabusti iš šaltojo miego žmonių patiklumu ir prasta orientacija. Dauguma prisikėlėlių turtingi; visi prisikėlėliai nepažįsta pasaulio, į kurį pateko, jie paprastai vieniši ir truputį nusigandę, o sukčiams to ir tereikia.
— Bet aš tenoriu žinoti, kur ji išvažiavo! Aš — jos pusbrolis. Bet užmigau anksčiau už ją ir nežinojau, kad ji taip pat ketina užmigti.
— Sukčiai paprastai apsimeta giminaičiais. Jis atidžiai pažvelgė į mane:
— Ar aš kartais nesu jūsų matęs anksčiau?
— Vargu. Nebent būtume susitikę kur mieste.
Žmonės visada galvoja, kad yra mane matę anksčiau: mano veidas — vienas iš dvylikos standartinių veidų, visai be savitumo — kaip žemės riešutas žemės riešutų maiše.
— Daktare, o jei paskambintumėt į Sotelio prieglobstį gydytojui Albrechtui ir paklaustumėt, kas aš toks? Jis nutaisė kritišką veidą:
— Ateikit vėliau ir pasikalbėkit su direktoriumi. Jis paskambins į Sotelio prieglobstį… Arba į policiją — kaip jam atrodys geriau,
Išėjau. O paskui tikriausiai padariau klaidą. Užuot grįžęs ir užėjęs pas direktorių, kuris (Albrechtui laidavus) tikriausiai būtų suteikęs tikslią informaciją, pasigavau taksi ir patraukiau tiesiai į Braulį.
Kol atradau Rikos pėdsakus Braulyje, praėjo trys dienos. Taip, kadaise Rika čia gyveno, ir jos senelė taip pat — tai sužinojau greit. Bet senelė prieš dvidešimt metų mirė, o Rika užmigo ilguoju miegu. Braulyje gyvena tik šimtas tūkstančių žmonių — tai ne septyni milijonai Didžiojo Los Andželo gyventojų; surasti dvidešimties metų senumo dokumentus nesunku. Žymiai sunkiau rasti kelių dienų senumo pėdsakus.
Paieškas apsunkino ir tai, kad Rika buvo ne viena — aš ieškojau jaunos moters, keliaujančios be palydovų. Kai sužinojau, kad su ja keliauja vyriškis, sunerimęs prisiminiau Bernšteino paskaitą apie sukčius, medžiojančius prisikėlėlius, ir puoliau ieškoti dar įnirtingiau.
Nusekiau klaidingais pėdsakais į Kaleksiką, grįžau į Braulį, pradėjau iš naujo ir vijausi iki pat Jumos.
Jumoje lioviausi ieškojęs, nes Rika ištekėjo. Tai, ką pamačiau metrikacijos knygoje, taip mane pribloškė, kad viską mečiau ir išlėkiau į Denverį, vos spėjęs išsiųsti Čakui laišką, kad surinktų mano daiktus iš darbo vietos ir viską sukrautų mano kambaryje.
Denveryje stabtelėjau ir užsukau į stomatologinių reikmenų parduotuvę. Nebuvau Denveryje nuo to laiko, kai jis tapo sostine — po Šešių savaičių karo mudu su Mailsu patraukėm tiesiai į Kaliforniją,— ir miestas mane apstulbino. Net Kolfakso aveniu negalėjau rasti. Supratau, kad visos svarbios valstybinės įstaigos giliai po žeme. Jei taip, tai gyvas galas nereikšmingų dalykų liko viršuje; miestas atrodė perpildytas net labiau nei Didysis Los Andželas.