Stomatologinių reikmenų parduotuvėje nusipirkau dešimt kilogramų keturiolikto numerio 197 izotopo aukso vielos. Sumokėjau po 86 dolerius 10 centų už kilogramą — tikrai brangu, kadangi auksas, tinkamas konstravimui, kainuoja vidutiniškai 70 dolerių,— ir pirkinys mirtinai sužalojo mano vienintelį tūkstančio dolerių banknotą. Bet montažinis auksas būna arba tokios prabos, kokios gamtoje nerasi, arba su izotopais 196 ir 198, arba ir taip, ir anaip — nelygu paskirtis. O man reikia gryno aukso, kurio nebūtų galima atskirti nuo aukso, išskirto iš natūralios rūdos, ir ne tokio, kuris imtų svilinti kelnes, jei nešiosiuos jį per arti — apšvitinimas Sandijoje įskiepijo man sveiką pagarbą radiacijai.
Apsivyniojau auksinę vielą aplink juosmenį ir patraukiau į Baulderį. Dešimt kilogramų — tai maždaug tiek, kiek sveria gerai prikrautas kelionmaišis; tokio aukso gabalo dydis beveik toks, kaip pieno kvortos. Bet auksinė viela užima daugiau vietos, negu luitas; nepatarčiau dėvėti tokios juostos. Nors aukso luitus nešti būtų dar sunkiau, o šitaip jis visa laiką su manim. Daktaras Tvitčelas gyveno ten pat, tik nebedirbo; dabar jis — atsistatydinęs garbės profesorius, ir beveik visą laiką — kai nemiega — praleidžia fakulteto klubo bare. Tik po keturių dienų man pavyko aptikti jį kitame bare — fakulteto klubas pašaliečių neįsileidžia. O tada paaiškėjo, kad vaišinamas profesorius nesispiria.
Tai tragiškas graikų klasikos herojus: didis — iš tiesų didis ir žlugęs žmogus. Jis turėjo išgarsėti kaip Einšteinas, Boras ir Niutonas — o juk štai tik keli lauko teorijos specialistai iš tiesų žino jo darbo svarbą. Kai aš jį sutikau, jo talentingos smegenys buvo apnuodytos nevilties, aptemdytos senatvės ir persunktos alkoholio. Atrodė, tarsi lankytum kadaise didingų rūmų griuvėsius: stogas įgriuvęs, pusė kolonų išvirtę, ir visa apaugę vijokliais.
Vis dėlto jo pražūčiai pasmerktas protas pasirodė kur kas aštresnis nei manasis pačiame brandume. Aš ne toks bukas, kad susitikęs tikrą genijų jo neįvertinčiau.
Mums pirmąkart susitikus, jis pakėlė akis, pažvelgė tiesiai į mane ir tarė:
— Vėl jūs.
— Atsiprašau?
— Jūs — vienas buvusių mano studentų, ar ne?
— Ką jūs, sere, ne. Neturėjau tokios garbės.
Paprastai, kai žmonės manosi jau matę mane anksčiau, aš išsiginu; šįkart nusprendžiau, jei pavyks, tuo pasinaudoti.
— Jūs tikriausiai turit omeny mano pusbrolį, daktare — skaitėt paskaitas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt šeštais, metais. Jis buvo jūsų studentas.
— Gali būti. Kokios specialybės diplomą jis gavo?
— Jam nepavyko baigti mokslų, sere. Bet jis buvo didelis jūsų gerbėjas. Niekad nepraleisdavo progos pasigirti, kad esate jam dėstęs.
Tikrai neįsigysi priešo, pasakęs motinai, kad jos vaikas nuostabus. Daktaras Tvitčelas leido man atsisėsti, o vėliau ir pavaišinti jį. Didžiausia šio seno sužlugėlio silpnybė — profesinė tuštybė. Per tas keturias dienas, kol jo ieškojau, kimšausi į galvą visą informaciją apie jį, kokia tik buvo universiteto bibliotekoje, taigi žinojau, kokius straipsnius profesorius yra parašęs, kur pateikęs svarstymui, už ką gavęs savuosius garbės titulus ir kokios knygos priklauso jo plunksnai. Bandžiau vieną jų perskaityti, bet jau pasiekęs devintą puslapį supratau, kad man tai per daug sudėtinga, nors ir spėjau prisigraibyti šiek tiek moksliško žargono.
Pasisakiau esąs mokslo populiarintojas, šiuo metu renkantis medžiagą knygai „Neapdainuoti genijai”.
— Apie ką joje pasakosite?
Kukliai prisipažinau manąs, kad knygos pradžiai labiausiai tiktų populiarus jo gyvenimo ir darbų aprašymas… Jei profesorius sutiktų bent kartą atsisakyti savojo visiems žinomo įpročio vengti viešumos. Didžiąją dalį medžiagos, suprantama, turėčiau gauti iš jo.
Profesorius įtarė, kad tai spąstai, ir net galvoti apie tokį dalyką atsisakė. Bet aš tvirtinau, kad tai — jo pareiga būsimoms kartoms, ir jis sutiko pagalvoti. Sekančią dieną jis paprasčiausiai nutarė, kad ketinu rašyti jo biografiją — ne šiaip skyrių, visą knygą. Ir kad prakalbo, tai prakalbo — o aš rašiausi… iš tiesų rašiausi: nedrįsau apgaudinėti, nes retkarčiais jis paprašydavo, kad perskaityčiau, ką užsirašęs.
Bet apie laiko keliones neužsiminė. Galų gale pasakiau:
— Profesoriau, ar tiesa, kad jei ne kažkoks kadaise čionai paskirtas pulkininkas, jūs kaip niekur nieko būtumėt gavęs Nobelio premiją?
Profesorius ištisas tris minutes svaidė neprilygstamus keiksmažodžius.
— Kas jums sakė?
— Hm, kai aš aprašinėjau mokslinius tyrimus Gynybos departamente… jau esu tai minėjęs, ar ne?
— Ne.
— Taigi, tada ir išgirdau visą tą istoriją — man papasakojo jaunas fizikas, kuris dirbo kitame skyriuje. Jis buvo perskaitęs darbo ataskaitą ir tvirtino, kad šiandien jūs neabejotinai būtumėt pats garsiausias fizikas… Jei jums būtų buvę leista paskelbti savo darbą.
— Hm! Tas tiesa.
— Bet aš supratau, kad tai įslaptinta… Kaip paliepė tas pulkininkas… Plašbotemas.
— Trašbotamas, Trašbotamas, sere. Iškvaišęs, pasipūtęs, pretenzingas padlaižys peniukšlis — nesugebėtų susirasti nuosavos skrybėlės, net jeigu ją kas prikaltų jam prie galvos. O prikalti reikėtų.
— Gaila, labai gaila.
— Ko gaila, sere? Kad Trašbotamas — kvailys? Čia jau gamtos, ne mano kaltė.
— Gaila, kad žmonija to neišgirs. Kaip suprantu, jums uždrausta apie tai kalbėti.
— Kas jums sakė? Aš kalbu, kas man patinka!
— Aš taip supratau, sere… Iš to, ką šnekėjo mano draugas Gynybos departamente.
— Hm!
Tą vakarą nieko nebepešiau. Praėjo savaitė, kol profesorius ryžosi parodyti man savo laboratoriją.
Didžiumą pastato šiuo metu buvo užėmę kiti tyrinėtojai, bet savosios laiko laboratorijos profesorius niekam neužleido, nors ir nebesinaudojo ja: jis griebėsi savo ypatingojo statuso ir liepė nieko neleisti, neleido išardyti ir aparato. Kai įsivedė mane į patalpą, pajutau metų metais nevėdinto požemio kvapą.
Profesorius jau buvo spėjęs išgerti tiek, kad nieko nepaisė, bet ant kojų laikėsi tvirtai. Jo protas tebebuvo šviesus. Profesorius aiškino man apie laiko teorijos ir temporinio perkėlimo (jis nevadino to „laiko kelionėmis”) apskaičiavimus, bet perspėjo, kad neužsirašinėčiau. Jei ir būčiau užsirašinėjęs, kas iš to — profesorius pradėdavo pastraipą žodžiais „iš to aišku…”, o po to sekdavo kalbos apie dalykus, aiškius gal tik pačiam Tvitčelui ir viešpačiui dievui, daugiau niekam.
Kai jis ėmė kalbėti lėčiau, pasakiau:
— Iš draugo šnekų supratau, kad viena, ko nepavyko padaryti — kalibravimas. Kad jūs negalit tiksliai nustatyti temporinio perkėlimo dydžio.
— Ką? Kvailystės! Jaunuoli, jei negalima ko apskaičiuoti, tai nėra mokslas.
Kurį laiką jis burbuliavo tarsi arbatinukas, paskui pasakė:
— Štai. Parodysiu.
Nusisuko ir ėmė derinti. Iš prietaisų tebuvo matyti tai, ką jis vadino „temporolokaline sritimi”— paprasta neaukšta aptverta platforma, — ir valdymo pultas, koks tiktų garo mašinai ar barokamerai. Esu tikras, kad būčiau perpratęs valdymą, jei man būtų leista prietaisus apžiūrėti atidžiau, bet profesorius griežtai paliepė nekišti prie jų nagų. Mačiau aštuonių režimų Brauno matuoklį, kelis labai didelio galingumo magnetinius įjungėjus ir tuziną kitų taip pat pažįstamų komponentų, bet be schemos jie man nieko nesakė.