Pirmadienį, balandžio 30 dieną, išsirašiau ir nukeliavau į Riversaidą, kur išsinuomojau kambarį senoje misijos užeigoje. Kaip ir maniau, dėl katino kilo triukšmas, o automatinis viešbučio patarnautojas nejautrus kyšiams — vargu ar tai pažanga. Bet direktoriaus padėjėjo sinapsės buvo paslankesnės — jį paveikė standūs ir šlamantys argumentai. Miegojau prastai: labai jaudinausi.
Kitą rytą dešimtą valandą prisistačiau Riversaido prieglobsčio direktoriui.
— Daktare Ramsi, aš — Danielius B. Deivis. Jūsų prieglobstyje miega klientė Frederika Heinikė?
— Ar jūs galite pateikti kokį dokumentą atpažinimui? Parodžiau 1970 metais Denveryje išduotą vairuotojo pažymėjimą ir išrašymo iš Forest Lono prieglobsčio patvirtinimą. Apžiūrėjęs visa tai, o kartu ir mane, gydytojas pagaliau grąžino dokumentus.
— Ji turėtų šiandien nubusti, — pasakiau susijaudinęs. — Ar kartais nepaliktas nurodymas leisti man dalyvauti? Ne vykstant pačiai procedūrai, bet paskutinę minutę, kai pacientė bus parengta galutiniam restimuliavimui ir sąmonės atgavimui.
Jis atkišo lūpas ir nutaisė bešališką miną:
— Šios klientės patvarkyme neparašyta, kad reikia ją žadinti šiandien.
— Ne?
Pasijutau apviltas ir įskaudintas.
— Ne. Štai tikslūs jos palikti nurodymai: užuot būtinai žadinus ją šiandien, visai nežadinti, kol jūs pasirodysit. Gydytojas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nusišypsojo:
— Tikriausiai jūsų širdis auksinė. Negaliu to paaiškinti jūsų grožiu.
Atsidusau.
— Ačiū, daktare.
— Galit palaukti vestibiulyje arba ateiti vėliau. Porą valandų mums jūsų nereikės.
Grįžau į vestibiulį, pasiėmiau Pitą ir patraukė m pasivaikščioti. Buvau apgyvendinęs katiną naujame kelioniniame krepšyje, ir tai jam anaiptol nepatiko, nors nupirkau krepšį kuo panašesnį į senąjį ir vakar vakare įtaisiau viename šone langelį. Gal krepšio kvapas dar ne toks, koks turi būti.
Praėjom „tikrai puikią valgyklą”, bet nebuvau išalkęs, nors ir pusryčių nesugebėjau suvalgyti — Pitas sudorojo mano kiaušinienę ir nusuko nosį nuo mielių drožlių. Pusę dvylikos vėl buvau prieglobstyje. Pagaliau buvau įleistas pas Riką.
Tepamačiau jos veidą, kūnas buvo užklotas. Bet čia manoji Rika, išaugusi į moterį ir panaši į miegantį angelą.
— Dabar ją veikia pohipnozinė instrukcija, — tyliai pasakė daktaras Ramsis, — pastovėkite štai ten, aš ją prikelsiu. Ė, manau, reikėtų išnešti tą katiną.
— Ne, daktare.
Jis žiojosi ką sakyti, gūžtelėjo ir nusisuko į savo pacientę.
— Prabusk, Frederika. Prabusk, Jau reikia prabusti.
Jos vokai suvirpo, ji atmerkė akis. Kiek paklaidžioję jos užkliuvo už mūsų, ir Rika mieguistai nusišypsojo.
— Denis… Ir Pitas.
Ji pakėlė rankas, ir ant kairiosios nykščio pamačiau savo mokyklinį žiedą.
Pitas sučiulbo ir liuoktelėjęs ant lovos ėmė palaimingai trintis nugara į Riką sveikindamasis.
Gydytojas Ramsis norėjo, kad ji pasiliktų iki ryto, bet Rika nieku gyvu nesutiko. Taigi iškviečiau taksi prie pat durų, ir nulėkėm į Braulį. Rikos senelė mirė 1980 metais, senos pažintys išblanko, bet Rika buvo palikusi saugykloje savo daiktus, daugiausia knygas. Išsiunčiau daiktus į „Aladino” firmą, kad jais pasirūpintų Džonas Satenas. Gimtojo miesto pasikeitimai Riką stebino, bet nepakeliamas namų ilgesys, ta skaudžiausia prisikėlėlių rykštė, jos nekamavo. Ji tik norėjo kuo greičiau išvykti iš Braulio.
Todėl pasamdžiau kitą taksi ir šoktelėjom į Jumą. Ten gražia, aiškia rašysena pasirašiau apskrities metrikacijos knygoje; padėjau pilną parašą —”Danielius Bunas Deivis”— kad niekas nesuabejotų, kuris D. B. Deivis sukūrė šį magnum opus. Po kelių minučių stovėjau, laikydamas Rikos ranką savojoje, ir dusdamas kalbėjau:
— Aš, Danielius, imu tave, Frederika… kol mirtis mus išskirs.
Mano pajauniu buvo Pitas. Liudininkus susigavome metrikacijos rūmuose.
Iškart išvykom iš Jumos ir nulėkėm į svečių rančą netoliese Tuskono, išsinuomojom namelį atokiau nuo pagrindinių pastatų, namelyje mudu aptarnavo mūsų „Stropuolis”, taigi nereikėjo su niekuo matytis. Pitas iškovojo pergalę didingame mūšyje su katinu, kuris anksčiau šeimininkavo rančoje, ir po to teko laikyti Pitą viduje arba prižiūrėti. Tai vienintelis trūkumas, kurį prisimenu. Rika apsiprato su šeimyniniu gyvenimu, tarsi pati būtų jį išradusi, o aš — ką gi, aš turėjau Riką.
Štai beveik ir nebeliko ko pasakoti. Remdamasis Rikos „Tarnaitės” akcijomis — tai vis dar stambiausias paketas — nuleidau Makbį iki „Nusipelniusio inžinieriaus išradėjo” posto ir pakėliau Čaką vyriausiu inžinieriumi. Džonas šeimininkauja „Aladine”, bet vis graso atsistatydinsiąs — tuščias grasinimas. Jis, aš ir Dženė valdome tą kompaniją, nes Džonas pasirūpino išleisti privilegijuotas akcijas ir platino obligacijas, kad valdymas neišslystų iš rankų. Aš nepriklausau nė vienos kompanijos valdybai: nevadovauju joms, ir jos varžosi tarpusavy. Darvinas neklydo — varžybos tikrai geras dalykas.
O aš — aš dabar „Deivio inžinerinė kompanija”: turiu braižymo kambarį, mažą dirbtuvėlę ir seną mechaniką, kuris laiko mane bepročiu, bet brėžinius seka kuo tiksliausiai. Kai užbaigiam kokį darbą, parduodu licenziją.
Vėl susiradau savo užrašus apie Tvitčelą. Parašiau jam, kad man pavyko ir kad grįžau, pasinaudojęs šaltuoju miegu… Ir nusižeminęs meldžiau atleisti už tai, kad „netikėjau”. Klausiau, ar jis nenorėtų perskaityti rankraščio, kai baigsiu rašyti. Profesorius neatsakė, todėl manau, kad vis dar pyksta.
Bet vis vien rašau, ir išplatinsiu knygą visose svarbesnėse bibliotekose, net jei tektų išleisti ją už savo pinigus. Bent tiek esu Tvitčelui skolingas. Dar daugiau: skolingas už Riką. Ir už Pitą. Ketinu knygą pavadinti „Neapdainuotas genijus”.
Dženė ir Džonas, atrodo, niekad nepasens. Geriatrijos, gryno oro, saulės, mankštos ir visad giedros nuotaikos dėka Dženė gražesnė nei bet kada, nors jai jau — na, spėju, šešiasdešimt treji. Džonas laiko mane „paprastu” aiškiaregiu ir nenori tikėti įrodymais. Na tai KAIP gi man pavyko? Bandžiau paaiškinti Rikai, bet ji nusiminė, kai pasakiau, kad medaus mėnesio metu tikrai ir be juokų buvau dar ir Baulderyje, o tada, kai aplankiau ją skautų stovykloje, taipogi tįsojau apatiškas ir apsvaigęs San Fernando slėnyje.
Ji išbalo. Tada pasakiau:
— Išdėstykim tai hipotetiškai. Kai pamąstai matematiškai, viskas logiška. Tarkim, imam jūrų kiaulytę — baltą su rudomis dėmėmis. Įdedame ją į laiko kabiną ir nusiunčiame savaite atgal. Bet prieš savaitę mes ją jau ten radome, taigi šįkart uždarėm į gardą kartu su ja pačia. Dabar turime dvi kiaulytes, nors iš tiesų tai tik viena jūrų kiaulytė — viena tai ir yra kita, tik savaite vyresnė. Taigi kai vieną paėmei ir nusiuntei savaite atgal ir…
— Palauk minutėlę! Kurią?
— Kurią? Juk viena ir tebuvo. Paėmei tą, aišku, kuri savaite jaunesnė, kadangi…
— Tu sakei, kad buvo tik viena jūrų kiaulytė. Paskui sakai, kad dvi. Paskui, kad tos dvi — tai viena. Bet nori imti vieną jų, nors tėra viena…
— Aš juk ir bandau paaiškinti, kaip dvi gali būti viena. Jei imsi jaunesnę…
— Kaip atskirti, kuri kiaulytė jaunesnė, jei jos visai vienodos?
— Na, gali tai, kurią siunti atgal, nupjauti uodegą. Paskui, kai ji grįš, tu…
— Oi, Deni, juk tai žiauru! Be to, jūrų kiaulytės neturi uodegų.