Dž. R. R. Tolkinas
Žiedų Valdovas 2
Dvi Tvirtovės
Trečia knyga
1
Boromiro Mirtis
Aragornas bėgo į kalvą, vis pasilenkdamas prie žemės. Hobitai vaikšto lengvai, ir net Bastūnui nelengva susigaudyti jų pėdsakuose, tačiau netoli viršūnės taką kirto šaltinėlis, ir drėgnoje žemėje Aragornas rado, ko ieškojo.
— Aš teisingai supratau ženklus, — tarė jis pats sau. — Frodas bėgo į kalvos viršūnę. Ką jis ten pamatė? O grįžo tuo pačiu keliu ir vėl nusileido nuo kalvos.
Aragornas dvejojo. Jis norėjo pats atsisėsti į aukštąjį sostą, tikėdamasis išvysti kažką, kas išsklaidytų abejones, bet nebuvo laiko. Staiga jis puolė pirmyn ir laiptais aukštyn nuskubėjo į viršūnę. Ten, nuo sosto, jis apsidairė. Bet saulė buvo užtemusi, o pasaulis atrodė tolimas ir blankus. Aragornas apžvelgė viską aplink, bet, be tolimų kalnų, nepamatė nieko, galbūt tik didelį paukštį, panašų į erelį, tolumoje plačiais ratais lėtai besileidžiantį žemyn.
Besidairydamas Aragornas ūmai išgirdo garsus miške, apačioje, vakariniame upės krante. Jis sustingo. Tarp riksmų, savo siaubui, jis atpažino nuožmius orkų balsus. Staiga giliai ir garsiai sugaudė galingas ragas, jo garsas nusirito per kalvas ir atsimušė aidu daubose, nutildydamas net krioklių staugimą.
— Boromiro ragas! — sušuko Aragornas. — Jam reikia pagalbos! — Jis šuoliais nulėkė laiptais ir nubėgo takeliu. — Kokia nelemta diena! Viskas, ką darau, nesiseka. Kurgi Semas?
Jam bėgant balsai vis stiprėjo, o ragas skambėjo vis tyliau ir beviltiškiau. Orkai šiurpiai suklykė, ir ragas staiga nutilo. Aragornas įveikė paskutinįjį šlaitą, bet, nespėjęs pasiekti kalvos papėdės, išgirdo garsus tilstant. Jis pasisuko ir nubėgo į kairę, triukšmo link, tačiau šis traukėsi tolyn ir pagaliau visai nutilo. Aragornas išsitraukė savo švytintį kardą ir šaukdamas: „Elendilas! Elendilas!" ėmė brautis pro medžius.
Maždaug už mylios nuo Part Galeno, nedidelėje laukymėje netoli ežero, jis surado Boromirą, kuris sėdėjo atsirėmęs į medį, tarsi ilsėdamasis. Tačiau Aragornas pamatė, jog jis persmeigtas daugybės juodaplunksnių strėlių. Kardas vis dar buvo Boromiro rankoje, tačiau nulaužtas palei rankeną, šalia gulėjo perpus perskeltas ragas. Aplink karį ir prie jo kojų voliojosi daugybė negyvų orkų.
Aragornas atsiklaupė šalia. Boromiras pravėrė akis ir pabandė kažką pasakyti. Pagaliau pasigirdo tylūs žodžiai:
— Aš bandžiau atimti Žiedą iš Frodo, — sušnibždėjo jis. — Man labai gaila. Aš už tai užmokėjau. — Boromiro žvilgsnis nuslydo per nukautus priešus, kurių ten gulėjo bent dvidešimt. — Jie dingo, miškavaikiai, juos pasiėmė orkai. Jie turėtų būti gyvi, nes orkai juos surišo.
Jis patylėjo, užsimerkė, po to vėl prabilo:
— Lik sveikas, Aragornai! Eik į Minas Tiritą ir gelbėk mano žmones. Aš pralaimėjau.
—Ne! — paprieštaravo Aragornas, imdamas mirštančiojo ranką ir bučiuodamas jį į kaktą. — Tu nugalėjai ir iškovojai pergalę, kokia retas gali didžiuotis. Ilsėkis ramybėje. Minas Tiritas nežus!
Boromiras nusišypsojo.
— Kur jie nuėjo? Ar Frodas ten? — paklausė Aragornas. Bet Boromiras nebeatsakė.
— Deja, — liūdnai tarė Aragornas, — taip išėjo Denetoro, Sargybos Tvirtovės valdovo, sūnus. Tai liūdna pabaiga. Žiedo Brolija visiškai išardyta. Aš esu dėl to kaltas, ir Gendalfas veltui manimi pasitikėjo. Ką man dabar daryti? Vykdydamas Boromiro valią turiu keliauti į Minas Tiritą, mano širdis irgi to trokšta, tačiau kur yra Žiedas ir jo Nešėjas? Kaip aš juos surasiu ir įvykdysiu užduotį iki galo?
Jis klūpėjo ir laikydamas Boromiro ranką tyliai kūkčiojo. Tokį Aragorną surado Legolasas ir Gimlis. Jie nusileido nuo vakarinių kalvos šlaitų lyg medžiotojai tyliai sėlindami tarp medžių. Gimlis rankose laikė kirvį, o Legolasas durklą — strėles jis jau buvo iššaudęs. Įėję į laukymę jie nustebę stabtelėjo, bet supratę, kas įvyko, su širdgėla nulenkė galvas.
— Deja, — tyliai tarė Legolasas, prieidamas prie Aragorno. — Mes vijome orkus mišku ir daug jų nužudėme, bet buvome reikalingesni čia. Atskubėjome išgirdę rago šauksmą, bet, atrodo, per vėlai: Aš bijojau, kad tu nežūtum.
— Boromiras negyvas, o aš sveikas, kadangi nekovojau greta jo. Jis krito gindamas hobitus, kol aš buvau ant kalvos.
— Hobitai! — sušuko Gimlis. — Kur jie? Kur Frodas?
— Nežinau, — pavargusiu balsu atsakė Aragornas. — Prieš mirtį Boromiras pasakė, jog orkai juos surišo. Jis manė, kad jie dar gyvi. Aš pasiunčiau jį paskui Merį ir Pipiną, bet nespėjau paklausti, ar su juo buvo Frodas ir Semas. Viskas, ką šiandien dariau, žlugo! Kaip mums elgtis dabar?
— Pirmiausia pasirūpinkime žuvusiu, — pasakė Legolasas. — Negalime jo palikti tarp šitų šlykščių orkų, kaip kokios dvėselienos.
— Bet reikia paskubėti, — įsiterpė Gimlis. — Boromiras nenorėtų, kad delstume. Kol yra vilties, jog orkai Būrio belaisvius laiko gyvus, turime vytis.
— Tačiau mes nežinome, ar su jais yra Žiedo Nešėjas, — tarė Aragornas. — Negi mes jį paliksime? Gal jo turėtumėm ieškoti pirmiau? Tai tikros šėtono pinklės!
— Atlikime iš pradžių tai, ką privalome atlikti, — vėl pasakė Legolasas. — Mes neturime nei laiko, nei įrankių, kad tinkamai palaidotume mūsų draugą ar supiltume jam kapą, bet galėtume sukrauti antkapį iš akmenų.
— Darbas būtų ilgas ir sunkus — čia visai nėra tinkamų akmenų, — paprieštaravo Gimlis.
— Paguldykime jį į valtį kartu su jo ir nugalėtų priešų ginklais, — pasiūlė Aragornas. — Mes nusiųsime jį Rauroso Krioklių link ir atiduosime Anduinui. Didžioji Gondoro Upė pasirūpins, kad joks piktas padaras neišniekintų jo palaikų.
Jie greitai apieškojo orkus, visus rastus kardus, šalmus ir skydus sudėjo į krūvą.
— Pažiūrėkite, ką radau! — šūktelėjo Aragornas ir iš niūrių ginklų krūvos ištraukė du raudonai auksinius durklus siaurais lapo formos ašmenimis, o pasirausęs giliau, — ir jų juodas makštis, nusagstytas mažais raudonais brangakmeniais. — Čia juk ne orkų, bet hobitų ginklai! Be abejo, orkai durklus atėmė, bet neišdrįso pasiimti, išsigandę Vakarų žmonių prakeikimų Mordorui. Taigi net jei mūsų draugai gyvi, jie beginkliai. Aš paimsiu šituos daiktus, — nors vilties nedaug, bet gal pasitaikys proga atiduoti...
— O aš, — nusprendė Legolasas, — susirinksiu strėles, nes mano strėlinė tuščia.
Elfas pasirausė krūvoje, aplink ją ir rado nemažai sveikų strėlių, kurios buvo ilgesnės už paprastai orkų naudojamas. Jis atidžiai jas apžiūrėjo.
Aragornas pažvelgė į žuvusius ir pasakė:
— Čia guli daug orkų ne iš Mordoro. Jei bent kiek nusimanau apie orkus ir jų gentis, kai kurie yra iš šiaurės, o kai kurie iš Ūkanotųjų Kalnų. Kiti man visai nepažįstami. Jie net ginkluoti ne pagal orkų įpročius.
Iš tikrųjų ten gulėjo keturi tamsaus gymio, siaurų akių orkai storomis kojomis ir didelėmis rankomis. Jie buvo ginkluoti ne įprastais orkų jataganais, o trumpais plačiais kardais ir kukmedžio lankais, ilgiu ir forma primenančiais žmonių lankus. Ant skydų žibėjo keista emblema — maža balta ranka juodame fone, o geležinių šalmų priekyje — runa „S", išlieta iš balto metalo.
— Anksčiau nesu matęs šių simbolių, — prisipažino Aragornas. — Ką jie galėtų reikšti?
— „S" — tai Sauronas, — pasakė Gimlis. — Tai visiškai aišku.
— Ne, Sauronas nevartoja elfų runų, — paprieštaravo Legolasas.
— Ir niekada nesivadina savo tikruoju vardu, — patvirtino Aragornas, — jis neleidžia jo tarti garsiai. Be to, Sauronas nekenčia baltos spalvos, tad Barad Duro orkai nešioja Raudonosios Akies ženklą. — Jis sekundę pamąstė. — Manyčiau, „S" reiškia „Sarumanas". Vadinasi, blogis jau pasiekė Izengardą ir Vakarai nebėra saugūs. To Gendalfas ir bijojo: išdavikas Sarumanas kažkaip sužinojo apie mūsų žygį. Tikriausiai jis žino ir apie Gendalfo mirtį. Persekiotojai iš Morajos, ko gero, išvengė budrių Lorieno akių, o gal aplenkė tą kraštą ir atkeliavo į Izengardą kitais takais. Orkai geri žygūnai. Bet Sarumanas turi ir kitokių būdų kaip sužinoti naujienas. Pamenate paukščius?