— Hrum, hum! — sumurmėjo gilus balsas, panašus į labai žemą medinį pučiamąjį instrumentą. — Labai keista! Bet nereikia skubėti — tokia yra mano taisyklė. Jeigu aš jus būčiau pamatęs prieš išgirsdamas balsus — malonius balselius, kurie man priminė kažką, ko negaliu prisiminti, — taigi, jeigu būčiau pamatęs anksčiau, būčiau palaikęs jus mažais orkais ir paprasčiausiai sutraiškęs, o klaida būtų išaiškėjusi per vėlai. Iš tikrųjų — jūs esate labai keisti. Šakos ir šaknys, labai keisti!
Vis dar suglumęs Pipinas pajuto, jog baimė kažkur išnyko. Stebimas šitų akių jis jautė tik smalsią įtampą, bet ne baimę.
— Atleiskite, — tarė jis, — kas jūs?
Senose akyse atsirado įtarimo kibirkštis, kuri uždengė giliuosius šulinius.
— Hrumm... — atsakė balsas. — Na, aš esu entas, bent jau taip mane vadina. Taip ir sakoma — entas. Arba Didysis Entas, kaip jūs įpratę kreiptis. Kai kas mane vadina Fangornu, o kiti — Modžlabarzdžiu. Tegul bus Medžiabarzdis.
— Entas? — paklausė Meris. — O ką tai reiškia? Ir kaip jūs pats save vadinate? Koks jūsų tikrasis vardas?
— Uch! — atsiduso Medžiabarzdis. — Uch! Ne taip greitai. Bo to, dabar klausinėju aš. Jūs esate mano šalyje. Kasyūs tokie? Niekaip jūsų neatpažįstu. Kažkodėl neprisimenu, jog būtumėt tuose senuose sąrašuose, kuriuos jaunystėje mokėjau atmintinai. Bet tai buvo labai seniai ir galbūt dabar išleisti nauji popieriai. Pala, pala... Kaip jie prasidėjo?
Hmm, hm, hmmm...
Hm, hmm...
Hum, hm, hum, hm, kaip ten toliau? Rum tum, rum tum, rum-ty tum tum. Ilgas sąrašas. Bet jūs, atrodo, niekur netinkate.
— Paprastai mūsų niekas neranda nei senuose sąrašuose, nei senose legendose, — pasakė Meris, — tačiau mes vis tiek esame ir gyvename jau seniai. Mes — habitai.
— Galima sukurti naują eilutę, — tuoj pat pasiūlė Pipinas, — pavyzdžiui: „Mažučiai habitai, olų gyventojai". Įrašyk mus šalia žmonių (arba Didžiosios Tautos), ir viskas bus gerai.
— Hm! Neblogai, neblogai! — tarė Medžiabarzdis. — Tikriausiai tiks. Tai jūs gyvenate olose? Skamba visai įtikinamai. O kas jus vadina habitais? Lyg ir nepanašu į elfų kalbą. Elfai sukūrė visus senuosius žodžius, jie pradėjo vardus.
— Mes patys save taip vadiname, — paaiškino Pipinas, — niekas kitas.
— Hum, hmm! Nagi! Ne taip greitai! Vadinasi, jūs patys save vadinate hobitais? Tada to nederėtų sakyti pirmam pasitaikiusiam.
Jeigu nesisaugosite, tai galite, ko gero, išduoti ir savo tikruosius vardus.
— Mes ir nesisaugome. Pavyzdžiui, aš esu Brendibakas, Meriadokas Brendibakas, nors dauguma mane vadina tiesiog Meriu.
— O aš esu Tukas, Peregrinas Tukas, dažniausiai vadinamas Pipinu arba paprasčiausiai Pipu.
— Hm, aš matau, jūs esate tikri karštakošiai, — atsiduso Medžiabarzdis. — Aš džiaugiuosi, kad jūs manimi pasitikite, bet nederėtų išplepėti visko iškart. Žinote, ne visi entai yra entai, tiksliau, yra entų ir padarų, panašių į entus, bet ne entų. Jeigu jūs neprieštarausit, aš vadinsiu jus Meriu ir Pipinu: gražūs vardai. O aš kol kas neskubėsiu pasakyti jums savo tikro vardo, taip, kol kas dar nesakysiu.
Ento akyse pasirodė pusiau užjaučianti, pusiau pajuokianti žalia liepsnelė.
— Pirmiausia dėl to, jog jį ištarti užtruktų labai daug laiko, nes mano vardas nuolat ilgėja ir auga. Aš gyvenu jau labai ilgai, todėl jis yra tapęs ištisa istorija. Mūsų kalba — Senąja Entų kalba, kaip jūs sakote, — tikrieji vardai pasakoja istorijas apie dalykus, kuriems jie priklauso. Tai nuostabi kalba, bet reikia daug laiko, norint ja ką nors pasakyti, kadangi mes ja kalbame tik tada, kai turime ką pasakyti ir daug išgirsti. Taigi, — jo akys dabar žvelgė vien „dabartimi", jos tapo labai skaisčios, tarsi sumažėjo ir verte vėrė, — kas atsitiko? Ką jūs čia veikiate? Aš matau ir girdžiu (ir užuodžiu, ir jaučiu) nemažai svarbių dalykų, stovėdamas ant šito, ant šito a-lalla-lalla-rumba-kamanda-lind-or-burume. Atleiskit, tai yra mano vardo dalis. Aš nerandu tinkamo žodžio kitose kalbose, kad apibūdinčiau dalyką, ant kurio mes esame, ant kurio aš stoviu rytais — mąstydamas apie saulę, žolę už miškų, žirgus, debesis ir pasaulį. Kas gi dedasi? Ką ten galvoja Gendalfas? Ir tie — bura-rum... — jis išleido garsą, panašų į išsiderinusių vargonų blerbimą, — tie orkai ir jaunasis Sarumanas savo Izengarde? Aš noriu naujienų. Bet tik ne per greitai.
— Vyksta labai daug dalykų, — pradėjo Meris, — net jeigu mes šnekėtume kuo trumpiau, vis tiek išeitų ilga istorija. O jūs liepėte neskubėti. Ar dabar jau turime iškloti viską? Nepalaikykite manęs nemandagiu, bet aš norėčiau paklausti, ką jūs ruošiatės su mumis daryti ir kieno pusę palaikote? Ir ar pažįstate Gendalfą?
— Žinoma, aš jį pažįstu: vienintelis burtininkas, kuris iš tikrųjų rūpinasi medžiais, — atsakė Medžiabarzdis. — O jūs ar pažįstate jį?
— Taip, — liūdnai tarė Pipinas, — pažinojome. Jis buvo tikras mūsų draugas ir vedlys.
— Tada aš galiu atsakyti ir į kitus jūsų klausimus, — nusprendė Medžiabarzdis. — Aš nieko nesiruošiu daryti su jumis, jeigu jūs turite galvoje „ką nors jums daryti", be jūsų sutikimo. Galbūt darysime kai ką drauge. O apie jokias puses aš nieko nežinau. Aš einu savo keliu, nors gali būti, kad man su jumis pakeliui. Bet jūs kalbate apie Gendalfą, lyg jis būtų kokios senos istorijos veikėjas.
— Taip, — liūdnai pasakė Pipinas. — Istorija tebesitęsia, bet, deja, jau be Gendalfo.
— Humm, hmm, humm, — pratarė Medžiabarzdis. — Hum, hm, mat kaip. — Jis nutilo ir ilgai žiūrėjo į hobitus. — Taigi, hum, tiesiog nežinau, ką sakyti. Tęskite.
— Mes papasakotume jums dar daug, — pasakė Meris, — bet tai užtruktų ilgokai. Ar nenorėtumėte mūsų nuleisti? Geriau pasėdėkime drauge prieš saulutę. Jūs turbūt pavargote mus laikyti.
— Hm, pavargau? Ne, nepavargau. Aš taip lengvai nepavargstu. Ir aš negaliu sėdėti. Aš, matote, nelabai, hmm, lankstus. Bet saulė slepiasi. Palikime šitą — kaip jūs ją vadinate?
— Kalvą? — pasiūlė Pipinas.
— Skardį? Aikštelę? — bandė Meris. Medžiabarzdis susimąstęs pakartojo žodžius.
— Kalvą. Taip, šitas žodis tinka geriausiai. Nors jis yra tikrai per trumpas apibūdinti dalykui, stovinčiam čia nuo pat pasaulio pradžios. Nesvarbu. Palikime kalvą ir eikime.
— Kur? — paklausė Meris.
— Į mano namus arba į vieną iš mano namų.
— Ar tai toli?
— Nežinau. Galbūt toli. Argi svarbu?
— Matote, mes praradome visus savo daiktus ir turime labai nedaug maisto, — paaiškino Meris.