— O! Hm! Nesirūpinkite dėl to, — nuramino hobitus Medžiabarzdis. — Aš jums duosiu gėrimo, nuo kurio jūs ilgai ilgai žaliuosite ir augsite. O jei nuspręsite skirtis, aš galėsiu jus nugabenti į bet kurią vietą už mano šalies. Pirmyn!
Švelniai, bet tvirtai sugniaužęs hobitus abiejų rankų kriukiuose, Medžiabarzdis pakėlė iš pradžių vieną didelę pėdą, po to kitą ir pajudėjo, į šaknis panašūs kojų pirštai šliaužė akmenimis. Rūpestingai ir išdidžiai laiptas po laipto jis nusileido iki miško žemės.
Entas iš karto ėmė dideliais lėtais žingsniais kinknoti pro medžius vis gilyn ir gilyn į mišką, nenutoldamas nuo upės ir lėtai kildamas prie kalnų šlaitų. Dauguma medžių, rodės, miegojo ir nekreipė į Medžiabarzdį jokio dėmesio, tačiau kiti, jam artėjant, krūpčiojo ir kilnojo savo šakas. Entas žingsniavo kažką sau murmėdamas, o hobitai klausėsi ilgo, spartaus skambių garsų srauto.
Hobitai kurį laiką tylėjo. Jausdamiesi keistai saugiai ir patogiai jie turėjo iki valiai laiko pamąstyti. Pagaliau Pipinas nusprendė atnaujinti pašnekesį.
— Atleiskite, Medžiabarzdi, ar galėčiau jus paklausti? Kodėl Kelebornas įspėjo mus saugotis jūsų miško? Jis liepė mums nerizikuoti ir nelįsti gilyn.
— Hmmm, iš tikrųjų? — sudundėjo Medžiabarzdis. — Jeigu jūs eitumėte į kitą pusę, aš pasakyčiau irgi kažką panašaus. Nerizikuokite ir nelįskite gilyn į Laurelindorenaną arba, kaip elfai dabar trumpina, Lotlorieną. Gal jie ir teisūs apkarpydami vardą — miškas nyksta, o ne plečiasi. Kažkada ten buvo Dainuojančio Aukso Slėnis. Dabar jis vadinasi Sapnų Gėle. Tai keista vieta ir ne kiekvienas gali ten įeiti. Aš stebiuosi, kaip jūs iš to miško išėjote, bet dar labiau — kad įėjote. Jau daug metų svetimšaliams tai nebuvo pavykę. Tai keista vieta.
Keistas yra ir šis miškas. Elfai ateidavo čia liūdėti. Taip, ateidavo liūdėti. Laurelindorenan lindelorendor malinornelion ornemalin, — paniūniavo jis pats sau. — Turbūt jie atsilieka nuo pasaulio. Kai Kalebornas dar buvo jaunas, visa šita šalis atrodė kitaip. Tiktai... „Taurelilomea — tumbalemorna Tumbaletaurea Lomeanor", kaip jie mėgdavo sakyti. Daug kas pasikeitė, bet kai kas išliko tikra.
— Ką tai reiškia? — nesupratęs paklausė Pipinas. — Kas tikra?
— Medžiai ir entai, — atsakė Medžiabarzdis. — Aš ne viską, kas vyksta, suprantu pats, todėl negaliu paaiškinti. Kai kurie iš mūsų išliko tikri entai — stiprūs ir gyvybingi, bet kai kurie apsnūdo ir sumedėjo, kaip jūs pasakytumėte. Dauguma medžių yra tiesiog medžiai, bet kiti yra pusiau prabudę. O kai kurie jau visai prabudę ir, kaip čia pasakius, entėja. Taip visada buvo.
Tačiau kai kurių medžių širdys blogos. Aš nekalbu apie medieną, ne, ne tai. O, aš kadaise pažinojau keletą gerų gluosnių, augusių Entvašo žemupyje, jie buvo persenę ir jau beveik byrėjo į gabalus, tačiau liko tylūs ir malonūs kaip jaunas lapas. Tuo pat metu slėniuose prie kalnų auga galingiausi juodaširdžiai medžiai. Ir jų vis daugėja... Tai dėl jų šitame miške atsiranda labai pavojingų vietų. Čia tebėra daug tamsių užkampių.
— Turbūt panašiai, kaip šiauriniame Amžinajame Miške? — pasiteiravo Meris.
— Taip, taip, panašiai, bet tik daug blogiau. Aš neabejoju, jog šiaurėje kai kur tebėra išlikę Didžiosios Tamsos šešėlių ir blogų prisiminimų. Tačiau Fangorne yra nuošalių slėnių, kur Tamsa niekada ir nebuvo išnykusi, o medžiai ten senesni net už mane. Tačiau mes darome, ką tik įstengiame. Įspėjame keliautojus ir neprotingus drąsuolius, saugome, patariame, mokome ir ravime.
Mes — senieji entai, medžių piemenys. Mūsų liko nebedaug. Sakoma, jog ilgainiui avys supanašėja su piemenimis, o piemenys su avimis. Bet ir vieni, ir kiti yra trumpaamžiai. Medžiai su entais panašėja daug greičiau, jau ištisus amžius jie drauge. Mat entai panašūs į elfus, — ne taip domisi savimi kaip žmonės ir geriau įsigilina į įvairius dalykus. Tačiau entai panašūs ir į žmones — lengviau nei elfai prisitaiko prie permainų ir greičiau sutampa su aplinkiniu pasauliu. Tad galbūt entai geresni už abi tautas — jie išmintingi ir turi ilgą atmintį.
Kai kurie mano giminaičiai jau dabar atrodo kaip paprasti medžiai, kalba tik šnabždesiu, ir reikia kažko ypač svarbaus, kad jie pabustų. O kai kurie mano medžiai gali su manimi kalbėti. Tai elfai sugalvojo budinti ir šnekinti medžius, mokyti juos medžių kalbos. Jie visada norėjo prakalbinti visa aplinkui, tie senieji elfai. Bet atėjo Didžioji Tamsa, ir jie iškeliavo už Juros ar pabėgo į tolimus slėnius, pasislėpė ir kūrė dainas apie laikus, kurie niekada nebegrįš. Niekada. Kadaise vienas miškas tęsėsi nuo čia iki Mėnulio Kalnų ir tai tebuvo tik Rytinis Pakraštys.
Tai buvo žalios dienos! Anų laikų miškais aš galėdavau vaikščioti ir dainuoti kiauras dienas girdėdamas tik savo žodžių aidą kalnuose. Ir medžiai buvo tokie kaip Lotloriene, tik tvirtesni, stipresni, jaunesni! O oro kvapas! Aš galėdavau savaitę gyventi vien tik juo.
Medžiabarzdis nutilo, jo didelių žingsnių beveik nebuvo girdėti. Netrukus jis vėl ėmė niūniuoti ir prodainiu murmėti. Hobitai po truputį išskyrė dainos žodžius:
Medžiabarzdis baigė ir tyliai žingsniavo, o visame miške, kiek girdėjo ausis, nebuvo nė garso.
Diena geso, ir prieblanda jau sukosi apie medžių kamienus. Pagaliau hobitai pamatė priešais iškylančią stačią tamsią žemę: jie pasiekė kalnų papėdes ir žaliąjį aukštąjį Metedrasą. Iš savo ištakų viršuje skubėjo jų pasitikti jaunasis Entvašas. Upės dešinėje migloje pilkavo platus šlaitas, apaugęs žole. Jame nesimatė jokių medžių, todėl žemė netrukdoma žvelgė į dangų — ten tarp debesų krantų žėrėjo žvaigždžių ežerai.
Beveik nelėtindamas žingsnio Medžiabarzdis patraukė šlaitu. Staiga hobitai išvydo plačią angą. Vienas šalia kito ten stovėjo du medžiai, tarsi vartų sargybiniai, nors vartus atstojo tik jų susipynusios šakos. Kai entas prisiartino, medžiai sušiugždėjo ir pakėlė savo šakas su amžinai žaliais tamsiais, prieblandoje blausiai tviskančiais lapais. Už medžių buvo plati aikštelė, lyg kas kalvos šlaite būtų iškirtęs didelę salę. Iš abiejų pusių „salę" supo penkiasdešimties pėdų aukščio sienos, o palei jas žaliavo vis aukštėjančių medžių eilės.
Tolimajame salės gale stūksojo stati akmeninė uola, tačiau jos apačioje matėsi nedidelė niša su išlenktu stogu: be medžių šakų, kurios tamsiu šešėliu dengė visą salę, tik viduryje palikdamos platų šviesų taką, tai buvo vienintelis stogas šioje vietoje. Iš versmių viršuje čiurleno šaltinėlis ir sidabriniais lašais lyg graži užuolaida krito ant uolos. Vanduo kaupėsi akmeniniame baseinėlyje tarp medžių, liejosi iš jo ir tekėjo palei taką, kad pasitiktų Entvašą jo kelionėje per mišką.
— Hm! Štai ir atėjome! — pranešė Medžiabarzdis, nutraukdamas ilgai užsitęsusią tylą. — Nuo kalvos iki šičia yra apie septyniasdešimt tūkstančių ento žingsnių, bet kiek tai yra jūsų matais — aš nežinau. Šiaip ar taip, mes esame Paskutiniojo Kalno papėdėje. Dalis šios vietos vardo jūsiškai galėtų skambėti Velingholas. Man jis patinka. Čia ir pernakvosime.