Jis pastatė hobitus ant žolės tarp medžių ir nuvedė prie didelės nišos. Hobitai tik dabar pastebėjo, kad einančio Medžiabarzdžio keliai beveik nelinksta, bet žingsniai labai platūs. Jis statė pėdą nuo pirštų, kurie iš tiesų buvo dideli ir labai stori.
Medžiabarzdis valandėlę pastovėjo po krentančio vandens lietumi, nusijuokė ir įžengė vidun. Ten buvo didelis stalas, bet kėdžių nesimatė. Nišos gilumoje buvo visai tamsu. Medžiabarzdis paėmė du didelius indus ir pastatė ant stalo. Jie atrodė pilni paprasto vandens, bet entui ištiesus virš jų rankas vienas indas sušvito geltonai, kitas — sodriai žaliai, ir susiliejusios dvi spalvos apšvietė visą nišą, tarsi saulė spindėtų pro jaunuolyno stogą. Atsisukę hobitai pamatė, kad medžiai lauke irgi pradėjo švytėti, iš pradžių blankiai, o vėliau vis ryškiau ir smarkiau, kol kiekvienas lapas suspindo skirtinga spalva: žalia, auksine, varine... Medžių kamienai atrodė tarsi iliuminuotos kolonos.
— Ką gi, galime vėl pasikalbėti, — pasakė Medžiabarzdis. — Bet jūs turbūt ištroškote, o gal ir pavargote. Išgerkite šito! — entas nuėjo prie atokiau stovinčių didelių ąsočių, uždengtų sunkiais dangčiais. Jis nuėmė vieną dangtį ir pasėmęs su kaušu pripylė tris taures — vieną labai didelę ir dvi mažesnes.
— Čia entų buveinė, — grįžęs tarė jis, — todėl, deja, kėdžių nėra. Bet galite įsitaisyti ant stalo, — taip pasakęs Medžiabarzdis užkėlė juos ant didžiulio šešių pėdų aukščio akmeninio stalo, ir hobitai sėdėjo tabaluodami kojomis bei gerdami mažais gurkšneliais.
Gėrimas buvo tyras ir panašus į Entvašo vandenį miško pakraštyje, tačiau turėjo kažkokį sunkiai nusakomą skonį ar aromatą, primenantį vėsaus nakties vėjo atneštą tolimo miško kvapą. Gėrimas iš pradžių paveikė kojų pirštus, o po to gyvybinga, gaivinanti šiluma išsiliejo po visą kūną, aukštyn, iki pat plaukų šaknų. Hobitai pajuto, jog jų plaukai tarytum pasišiaušė ir ėmė augti bei garbanotis. Medžiabarzdis iš pradžių įmerkė kojas baseinėlyje už nišos, o tada išgėrė savo taurę — vienu ilgu, lėtu gurkšniu. Hobitai buvo bepradedą galvoti, jog jis niekada nesibaigs. Pagaliau Medžiabarzdis nuleido taurę ir atsiduso:
— Ak, ak! Hm, hum, dabar jau galima kalbėtis lengviau. Galite sėsti ant grindų, o aš prigulsiu, tai neleis gėrimui pasiekti galvos ir mane užmigdyti.
Dešinėje nišos pusėje stovėjo lova žemomis kojomis, ne aukštesnė nei keletos pėdų, apklota džiovinta žole ir samanomis. Medžiabarzdis lėtai išsitiesė ant jos visu ūgiu (jis tik šiek tiek susilenkė per juosmenį) ir, susidėjęs rankas už galvos, įsistebeilijo į lubas, kur mirguliavo šviesos atšvaitai, panašūs į saulės zuikučius ant lapų. Meris su Pipinu prisėdo ant žolės pagalvių šalia jo.
— Na, dabar pasakokite savo istoriją, tik neskubėkite! — pasakė Medžiabarzdis.
Hobitai pradėjo pasakoti entui savo nuotykius nuo to laiko, kai jie paliko Hobitoną. Jie dažnai vienas kitą pertraukdavo, todėl istorija buvo sekama nelabai rišliai, ir Medžiabarzdis dažnai sustabdydavo pasakotoją, grįždamas atgal ar šokteldamas į priekį ir klausinėdamas apie tolesnius įvykius. Hobitai nieko neužsiminė apie Žiedą ir nepaaiškino, kodėl jie iškeliavo bei kur norėjo patekti, bet Medžiabarzdis ir neklausinėjo.
Entas nepaprastai domėjosi viskuo: Juodaisiais Raiteliais, Elrondu ir Rivendeilu, Amžinuoju Mišku ir Tomu Bombadilu, Morajos Kasyklomis, Lorienu ir Galadriele. Jis dar ir dar kartą prašė hobitų papasakoti apie Grafystę ir jos apylinkes, o paskui keistai paklausė:
— Ar jūs ten, Grafystėj, niekada, hm, nematėte jokių entų? Tiksliau, ne entų, bet enčių?
— Enčių? — nustebo Pipinas. — Ar jos tokios pačios kaip jūs?
— Taip, hmm, nors tikriausiai ne, nesu įsitikinęs, — mąsliai atsakė Medžiabarzdis, — bet joms tikrai patiktų jūsų šalis, todėl ir pasmalsavau.
Medžiabarzdžiui labai rūpėjo viskas, kas susiję su Gendalfu, bet labiausiai — Sarumano reikalai. Hobitai pasigailėjo, kad apie juos žino labai nedaug: tiktai Gendalfo istoriją, kurią atpasakojo į Pasitarimą prasmukęs Semas. Tačiau jie buvo įsitikinę, kad Uglukas su savo orkais atėjo iš Izengardo ir kalbėjo apie Sarumaną kaip apie šeimininką.
— Hm, humm! — sušniokštė Medžiabarzdis, kai hobitai pagaliau papasakojo apie orkų ir Rohano raitelių mūšį. — Na, na! Daugybė naujienų ir tikriausiai nė vienos klaidos. Juk, aišku, ne viską man papasakojote, ne, ne viską. Bet esu įsitikinęs, jog elgiatės kaip tik taip, kaip būtų norėjęs Gendalfas. Aš matau, jog bręsta kažkas labai svarbu, ir tikiuosi geru ar blogu laiku apie tai sužinoti. Šaknys ir šakos, keisti dalykai: iš kažkur išdygsta maža tautelė, apie kurią net senuose sąrašuose neužsimenama, ir štai — į žemę jų persekioti grįžta Devynetas pamirštų Raitelių, Gendalfas ima juos į didelę kelionę, Galadrielė slepia Karas Galadone ir galų gale Dykosios Šalies tyrais juos vejasi orkai, — jie tikrai pateko į smarkią audrą. Tikiuosi, jog jie išsilaikys!
— O jūs? — paklausė Meris.
— Hum, hmm, manęs nedomina Didieji Karai, — atsiliepė Medžiabarzdis, — jie rūpi tik elfams ir žmonėms. Tai burtininkų reikalas, nes jie amžinai nerimauja dėl ateities. Aš nemėgstu galvoti apie ateitį. Aš esu niekieno pusėje, kadangi niekas nėra mano pusėje, jeigu suprantate, apie ką aš kalbu: niekas nesirūpina medžiais taip, kaip rūpinuosi aš, netgi dabartiniai elfai. Šiaip man elfai patinka labiau už kitus: jie kadaise išmokė mus kalbėti ir tai buvo didelė dovana, kurios negalima pamiršti, nors mūsų keliai ir išsiskyrė. Žinoma, yra keletas padarų, kurių pusėje aš tikrai nesu, pavyzdžiui, tie burarum, — jis vėl giliai sublerbė, — orkai ir jų šeimininkai.
Aš sunerimau, kai šešėlis apgaubė Gūdžiąją Girią, bet nusiraminau jam persikėlus į Mordorą, nes Mordoras yra toli nuo čia. Bet Rytys stiprėja ir medžiams vėl gresia pražūtis. Senas entas nieko negali padaryti prieš audrą: tik atlaikyti ją arba nulūžti...
Bet Sarumanas! Sarumanas yra mano kaimynas ir aš negaliu nekreipti į jį dėmesio. Manau, turėčiau kažką daryti. Pastaruoju metu aš dažnai mąsčiau, kaip elgtis su Sarumanu.
— Kas yra Sarumanas? — paklausė Pipinas. — Ar ką nors apie jį žinote?
— Sarumanas yra burtininkas, — atsakė Medžiabarzdis, — o apie burtininkus aš žinau nedaug. Jie atsirado iš karto po to, kai iš Jūros atplaukė Pirmieji Laivai, tačiau aš negaliu pasakyti, ar burtininkai atplaukė tais laivais. Sarumanas, bene galingiausias iš jų, liovėsi klaidžiojęs rūpindamasis žmonėmis ir elfais ir apsistojo Angrenoste, arba Izengarde, kaip jį vadina Rohano vyrai. Iš pradžių jis buvo labai tylus, tačiau jo šlovė ėmė augti. Jis buvo išrinktas Šviesiosios Tarybos galva, bet tai geruoju nesibaigė. Aš įtariu, ar tik ne tada Sarumanas pasuko blogio keliu. Nors jis niekada netrukdė kaimynams. Buvo laikas, kai jis labai dažnai ateidavo į mano miškus. Aš dažnai kalbėdavausi su juo. Jis elgėsi labai mandagiai, visada atsiklausdavo mano leidimo (bent jau mane sutikęs) ir stropiai laikėsi mano reikalavimų. Aš jam papasakojau tokių dalykų, kokių pats tikrai nebūtų sužinojęs, bet nepamenu, kad jis man būtų ką nors pasakojęs. Sarumanas tapo vis paslaptingesnis, o jo veidas darėsi panašus į langą akmeninėje sienoje — langą su užvertomis langinėmis.
Manau, jog jau tada jis troško Galios. Jam rūpi Žiedai ir metalai, o augalai jam įdomūs tik tiek, kiek gali būti naudingi. Dabar visiškai aišku, jog jis niekingas išdavikas. Sarumanas susidėjo su tais šlykščiais padarais, su orkais. Brm, humm! Dar blogiau — jis kažką su jais daro, kažką blogo. Izengardo orkai vis labiau panašėja į nedorus žmones. Juk tie, kurie yra sukurti Didžiojoje Tamsoje, negali ištverti saulės šviesos, o Sarumano orkai ją ištveria, nors ir neapkenčia. Ką jis padarė? Ar sunaikino žmonių žmogiškumą, ar sukryžmino orkus su žmonėmis? Tai tikrai būtų šėtono pramanai!