Medžiabarzdis sudundėjo, lyg sakydamas rūstų iš požemių ataidintį entų prakeikimą.
— Prieš kurį laiką aš pradėjau stebėtis, kaip orkai drįsta laisvai vaikščioti po Fangorną, — tęsė jis, — tik vėliau supratau, jog viskuo kaltas yra Sarumanas, iššnipinėjęs takus ir sužinojęs mano paslaptis. Dabar jis su savo šlykštūnais miško pakraščiuose kerta medžius — gerus medžius. Kai kuriuos tie niekšai tiesiog palieka supūti, bet dauguma keliauja į besotes Orthanko liepsnas. Jau kuris laikas iš Izengardo nuolatos rūksta dūmai.
Tebūnie jis prakeiktas, šaknys ir šakos! Daugelis tų medžių buvo mano draugai, būtybės, kurias pažinojau nuo gilės iki kerojančio ąžuolo. Tie medžiai galėjo kalbėti, o dabar prarado savo balsus amžinai. Ten, kur anksčiau vešėjo dainuojančios giraitės, dabar riogso tik kelmai ir gervuogės. Aš ilgai dykinėjau. Aš jiems nekliudžiau, tačiau dabar turiu tai padaryti!
Medžiabarzdis girgždėdamas atsikėlė ir trenkė kumščiu į stalą. Šviesos indai sudrebėjo ir pliūptelėjo šviesos liežuviais. Ento akyse liepsnojo žalia ugnis, o barzda stirksojo tarsi didelė šluota.
— Aš turiu juos sustabdyti! — sugaudė jis. — Ir jūs eisite su manimi. Jūs galite padėti. Kartu jūs padėsite ir savo draugams, nes jei Sarumanas nebus sustabdytas, Rohanas ir Gondoras bus priešų apsupti. Mūsų keliai veda kartu — į Izengardą!
— Mes eisime su tavimi, — sutiko Meris, — ir darysime viską, ką galime.
— Taip! — pritarė Pipinas. — Aš noriu, kad Baltoji Ranka būtų parblokšta, aš noriu būti ten, net jei menkai tepraversiu: aš niekada neužmiršiu Ugluko ir kelionės per Rohaną.
— Gerai! Gerai! — pasakė Medžiabarzdis. — Bet aš susijaudinau ir per daug įkaitau. Skubėti niekada neverta. Dabar man reikia atvėsti ir pamąstyti, nes pasakyti yra lengviau, nei padaryti.
Jis nuėjo prie nišos krašto ir kurį laiką stovėjo po sidabriniu lašų lietumi. Tada nusijuokė, pasipurtė ir aplink jį krentantis vanduo sužibo raudonais ir žaliais lašeliais. Jis grįžo, vėl atsigulė į lovą ir nutilo.
Po valandėlės hobitai vėl išgirdo jį murmant. Entas kažką skaičiavo ant pirštų.
— Fangornas, Finglasas, Fladrifas, taip, taip, — atsiduso Medžiabarzdis. — Visa bėda, jog mūsų beliko tik keletas, — pasakė jis, pasisukdamas į hobitus. — Tik trys entai beliko iš gyvenusių dar prieš Tamsą: aš pats, Finglasas ir Fladrifas. Tai elfiški vardai, o jūs juos galite vadinti Garbanlapiu ir Odažieviu. Bet iš mūsų trijų juodu nelabai tinkami tokiam reikalui. Garbanlapis apsnūdo, sumedėjo ir visą vasarą praleidžia snausdamas kažkur pievose, kur žolė siekia jam iki kelių. Anksčiau jis atsibusdavo žiemą, bet dabar snūduriuoja net ir per šalčius. Odažievis gyveno kalnų šlaituose į vakarus nuo Izengardo. Ten ir atsitiko baisioji piktadarystė. Jis pats buvo sužeistas, o daugumą entų bei medžių orkai nužudė ir sunaikino. Nuo to laiko Odažievis pasitraukė į aukštikalnes, prie mylimų beržų, ir vargu ar benusileis. Galbūt aš įstengčiau suburti mūsų jaunuosius draugus, jei tik jie suprastų reikalo svarbą, jei tik aš sugebėčiau juos sukelti: mes juk neskubri tauta. Kaip gaila, jog mūsų tiek mažai!
— Bet jeigu jūs gyvenate taip ilgai, tai kodėl jūsų liko tik keletas? — paklausė Pipinas. — Ar daug entų žuvo?
— O ne! — atsakė Medžiabarzdis. — Nė vienas iš mūsų nemirė iš vidaus, kaip galėtumėte pasakyti. Kai kurie per ilgus metus atsidavė blogiui, o dauguma sumedėjo. Mūsų niekada nebuvo daug ir nedaugėjo. Jau siaubingą daugybę metų mes neturime entukų — mūsų vaikų. Matote, mes praradome visas entes.
— Kaip liūdna, — tarė Pipinas. — Kaipgi jos mirė?
— Aš nesakiau, kad jos mirei Aš pasakiau: mes jas praradome. Mes praradome entes ir negalime jų surasti. Aš maniau, jog apie tai visi žino. Dainas apie entus, ieškančius enčių, dainuoja ir žmonės, ir elfai nuo Gūdžiosios Girios iki Gondoro. Tokios dainos greitai nepamirštamos.
— Matyt, šitos dainos nepersirito per kalnus iki Grafystės vakaruose, — tarė Meris. — Ar negalėtumėte papasakoti kiek daugiau arba padainuoti vieną iš tų dainų?
— Taip, žinoma, — sutiko Medžiabarzdis, aiškiai pamalonintas tokio prašymo. — Bet tai tebus trumpas pasakojimas, kadangi reikia pailsėti: rytoj mes tarsimės, dirbsime ir galbūt jau iškeliausime.
— Tai gana keista ir liūdna istorija, — patylėjęs pradėjo Medžiabarzdis. — Kai pasaulis dar buvo jaunas, o miškai — platūs ir neįžengiami, tada entai ir entes — jos dar tebuvo merginos: ak, nuostabioji lengvakojė Fimbretilė, mano jaunystės dienų Liaunašaknė — vaikščiojo ir gyveno kartu. Tačiau jų širdys veržėsi prie skirtingų dalykų: entai mylėjo viską, ką sutikdavo savo kelyje, o entes mąstė kiek kitaip. Entai mylėjo aukštus medžius, laukinius miškus ir kalnų šlaitus, jie gėrė iš kalnų šaltinių, valgė tik tuos vaisius, kurie patys nukrisdavo po kojų. Entai sužinojo apie elfus ir kalbėjo su medžiais. O entėms saulėtos pievos patiko labiau už miškus, jos mylėjo žydinčias vyšnias ir obelis, vasarą pelkėse rinko žalias žoleles, sėjo augalus rudeniniuose laukuose. Jos visai netroško kalbėtis su tais augalais, jos norėjo, kad jie klausytų ir paklustų. Entes liepdavo augalams augti ir nokinti vaisius taip, kaip norėdavo jos, nes troško tvarkos, pertekliaus ir ramybės. (O ramybę jos jautė tik ten, kur viskas paklusdavo jų valiai.) Entų žmonos įdiegė sodus ir apsigyveno juose. Bet mes, entai, likome klajūnai ir tik retkarčiais užklysdavome pas jas. Kai į šiaurę atėjo Tamsa, entės persikėlė per Didžiąją Upę — ten sodino naujus sodus, dirbo žemę, ir mes jas matydavome dar rečiau. Tamsai pralaimėjus, jų sodai nuostabiai pražydo, o laukai buvo pilni javų. Žmonės mokėsi amato iš enčių ir jas labai gerbė, mes jiems buvome tik legenda, miško širdies paslaptis. Tačiau mes dar tebegyvename, o enčių sodai seniai sunyko ir žmonės tas vietas dabar vadina Rudosiomis Žemėmis.
Aš prisimenu, jog seniai seniai, regis, karo tarp Saurono ir Jūros Žmonių metu, mane apėmė nenugalimas noras dar kartą išvysti Fimbretilę. Ji buvo tokia nuostabi, kai aš paskutinį kartą ją mačiau, nors jau nebe anoji entų mergina. Darbas anksti sulenkdavo enčių figūras, saulė išblukindavo plaukus iki sunokusio grūdo spalvos, o skruostai virsdavo raudonais obuoliukais. Bet jų akys liko kaip buvusios — entų akys. Mes persikėlėme per Anduiną, tačiau jų žemėse radome tik dykynes: viską sudegino ir sunaikino karas. Bet enčių ten nebuvo. Mes ilgai šaukėme ir ilgai ieškojome, ir klausinėjome apie jas visų sutiktų žmonių. Vieni iš viso jų nebuvo matę, kiti tvirtino, jog entės patraukė į vakarus, treti — jog į rytus, o dar kiti — į pietus. Deja, mes jų niekur neradome. Didelė buvo mūsų širdgėla, tačiau miškams pašaukus grįžome atgal. Daugelį metų mes vis iškeliaudavome ieškoti enčių, šaukdami jas nuostabiausiais vardais. Vėliau išeidavome vis rečiau ir ne taip toli. Dabar iš enčių beliko gražus prisiminimas, o mūsų barzdos jau žilos ir ilgos. Apie tas paieškas sudėjo dainų elfai, keletą jų dainuoja ir žmonės. Mes patys dainų apie tai nekuriame. Kai galvojame apie jas, gražiausia muzika yra jų puikieji vardai. Tačiau mes vis dar tikimės kur nors jas surasti ir gyventi drauge tokioje vietoje, kur visi būtume laimingi. Kažkas išpranašavo, kad tai įvyks tik tada, kai mes ir jos prarasime viską, ką turime. Atrodo, jog tas laikas pagaliau artėja. Jei anksčiau Sauronas sunaikino sodus, tai dabar priešas kėsinasi sunaikinti ir visus miškus.