Aš prisimenu apie tai vieną elfų dainą. Ją dainuodavo Anduino pakrantėse. Tik nepamirškite, jog čia ne entų daina — toji būtų per daug ilga! Bet mes ją mokame atmintinai ir kartais niūniuojame. Štai kaip ji skamba jūsų kalba:
Medžiabarzdis baigė dainą ir pasakė:
— Štai taip. Čia, aišku, viskas elfiška: lengvi, skambūs žodžiai ir greita pabaiga. Bet drįstu pasakyti, jog vis tiek neblogai. Žinoma, entai galėtų pasakyti daugiau, jei tik turėtų laiko. Na, o dabar jau stojuosi ir einu miegoti. O kur jūs stovėsite?
— Paprastai mes miegam gulėdami, todėl mums čia bus labai patogu, — paaiškino Meris.
— Gulėdami! — susigriebė Medžiabarzdis. — Na, žinoma, hm, hum, dainuodamas nuklydau į senus laikus ir visai užmiršau, jog kalbuosi su hobitais, o ne su entukais. Gerai, jūs galite miegoti lovoje, o aš pastovėsiu po lašų lietumi. Labanaktis!
Meris su Pipinu įsiropštė į lovą ir susirangė ant minkštų žolių ir paparčių. Jie buvo šviežus, šilti ir maloniai kvepėjo. Šviesos užgeso, medžiai aptemo, bet prie angos hobitai tebematė senąjį Medžiabarzdį. Jis stovėjo nejudėdamas, iškėlęs rankas virš galvos. Danguje pasirodė keletas skaisčių žvaigždžių, kurios žibėjo nuo jo rankų ir galvos krentančiame vandenyje bei šimtais sidabrinių lašelių vis krito ir krito ant jo kojų. Klausydamiesi lašų teškenimo, hobitai užmigo.
Pabudę jie išvydo vėsią saulę, šviečiančią kieme ir ant jų būsto grindų. Dangumi, genami rytinio vėjo, slinko debesų draiskalai. Medžiabarzdžio niekur nesimatė, tačiau prausdamiesi baseinėlyje prie nišos hobitai jau iš tolo išgirdo jį niūniuojantį ir dainuojantį, o netrukus ir pats entas pasirodė takelyje tarp medžių.
— Ho, ho! Labas rytas, Meri ir Pipinai! — pamatęs hobitus, sušuko jis. — Jūs ilgai miegate. Aš jau spėjau nukulniuoti daug šimtų žingsnių. Na, atsigerkime ir eime į Entų Būstinę.
Jis padavė dvi pilnas taures, tačiau pripylė jas iš kito ąsočio. Skyrėsi ir skonis: dabar gėrimas dvelkė žeme, buvo sotesnis ir maištingesnis, jeigu taip galima pasakyti. Kol hobitai, sėdėdami ant lovos krašto, gurkšnojo ir gnaibė elfų paplotėlius (ne todėl, kad būtų išalkę, bet todėl, jog per pusryčius įprasta ką nors valgyti), Medžiabarzdis vėl kažką tyliai entiškai ar elfiškai niūniavo ir žiūrėjo į dangų.
— O kur yra toji Entų Būstinė? — išdrįso paklausti Pipinas.
— Kas, a? Entų Būstinė? — paklausė atsisukdamas Medžiabarzdis. — Tai nėra tikra vieta, o entų susirinkimas, kuris šiais laikais nedažnai besušaukiamas. Tačiau daug entų man pažadėjo ateiti. Mes susitiksime ten, kur visada susitinkame — Derndingle, kaip žmonės vadina tą vietą. Ji yra į pietus nuo čia. Turime ten nueiti iki vidurdienio.
Netrukus jie išsiruošė. Kaip ir vakar, Medžiabarzdis hobitus nešė rankose. Už vartų jis pasuko į dešinę, perbrido per upelį ir nužingsniavo pietų pusėn palei kalvų šlaitus, apaugusius skurdžiais medeliais. Virš jų hobitai matė beržų ir šermukšnių giraites, o dar aukščiau augo pušynai. Greitai Medžiabarzdis pasuko į šoną ir įžengė į.tankius šilus, kur augo patys aukščiausi ir storiausi medžiai, kokius hobitai tik buvo matę. Kurį laiką buvo trošku, kaip ir pirmąkart įžengus į Fangorną, bet tvanka greitai išsisklaidė. Medžiabarzdis su jais nekalbėjo. Jis eidamas kažką dusliai ir mąsliai murmėjo, tačiau hobitai negalėjo suprasti žodžių, girdėjo tik bum, bum, rumbum, burar, bum, bum, dahr ar bum bum, dahr ar bum, ir taip toliau, nuolat kintančiu ritmu bei tonu. Jiems vis rodėsi, jog girdi atsaką, sklindantį iš šaknų, šakų ar medžių kamienų, tačiau Medžiabarzdis žingsniavo nesustodamas ir net nesižvalgydamas.
Jie keliavo jau gana ilgai — Pipinas bandė skaičiuoti „entų žingsnius", bet susipainiojo suskaičiavęs iki trijų tūkstančių— kai Medžiabarzdis sulėtino žingsnį. Staiga jis sustojo, nuleido hobitus ant žemės ir, pridėjęs gumbuotas rankas prie barzdos, sutrimitavo. Tarsi gilus rago balsas hum, hum nusirito per mišką, ataidėdamas tarp medžių. Toli iš kelių pusių pasigirdo panašūs hum, hum, hum, ir tai buvo ne aidas, o atsakymas.
Medžiabarzdis užsikėlė Merį su Pipinu ant pečių ir vėl nužingsniavo, tolydžio stabteldamas bei sutrimituodamas. Kiekvieną kartą atsakymas pasigirsdavo vis arčiau ir garsiau. Taip eidami jie pagaliau pasiekė vietą, panašią į neperregimą sieną iš tamsių, amžinai žaliuojančių medžių. Hobitai dar nebuvo matę tokių augalų: jie šakojosi nuo pat šaknų ir buvo tankiai apžėlę tamsiais blizgančiais lapais. Iš visų pusių styrojo tvirti tiesūs spygliai, nusėti dideliais alyvų spalvos pumpurais.
Pasukęs į kairę, Medžiabarzdis po poros žingsnių toje sienoje priėjo siaurą angą, kuri išvedė juos į ilgą statų šlaitą. Hobitai suprato, jog Medžiabarzdis leidžiasi į labai plačią, gilią ir apvalią kaip dubuo daubą, kurios kraštus karūnavo amžinai žaliuojančių medžių siena. Dauboje vešėjo lygi žolė, tačiau, be dviejų aukštų sidabrinių beržų, augusių dugne, nesimatė jokių medžių. Iš vakarų ir rytų daubon vingiavo dar du takai.
Keletas entų jau buvo atėję. Kiti leidosi takais ar sekė paskui Medžiabarzdį. Hobitai su nuostaba žiūrėjo į artėjančius entus. Jie tikėjosi pamatyti būtybes, panašias j Medžiabarzdį — juk vienas hobitas yra panašus kitą (bent jau svetimšalio akiai), — tačiau labai nustebo. Entai skyrėsi vieni nuo kitų kaip medžiai: vieni — kaip tos pačios rūšies, bet skirtingo ūgio bei amžiaus, kiti— kaip skirtingų rūšių atstovai: kaip beržas nuo buko ar ąžuolas nuo eglės. Čia buvo keletas senųjų entų, barzdotų ir susisukusių lyg galingi senovės medžiai (nors ir ne tokie seni kaip Medžiabarzdis), buvo nemažai aukštų, tvirtų, glotniažievių jau subrendusių entų, tačiau niekur nesimatė jaunėlių. Ant žolės dauboje jau stovėjo apie du tuzinus entų, o kiti vis dar leidosi takais.