Iš pradžių Merj su Pipinu apstulbino entų įvairovė: skirtingiausių formų, spalvų, ūgio ir svorio, nevienodo galūnių ilgio, skyrėsi netgi kojų ir rankų pirštų skaičius (nuo trijų iki devynių). Keletas entų buvo panašūs į Medžiabarzdį ir priminė bukus ar ąžuolus. Kiti entai atrodė lyg lazdyno krūmai: rudaodžiai, ilgarankiai, trumpomis storomis kojomis. Iš gluosnių buvo kilę aukšti tiesūs pilki entai ilgomis kojomis ir daugiapirštėmis rankomis, kiti priminė egles (tai buvo aukščiausi entai), buvo beržų, liepų ar šermukšnių pavidalo būtybių. Bet kai jie susirinko aplink Medžiabarzdį, nulenkė galvas bei ėmė melodingai ir lėtai kažką murmėti, įdėmiai žvelgdami į atvykėlius, hobitai iš karto suprato, jog visi entai priklauso tai pačiai giminei ir turi vienodas akis: gal ne tokias senas ir gilias kaip Medžiabarzdžio, bet tokias pat mąslias, protingas ir spindinčias žalia ugnele.
Susirinkus visiems dalyviams entai plačiu ratu apstojo Medžiabarzdį ir prasidėjo įdomus, tačiau nesuprantamas pokalbis. Pradžioje entai murmėjo lėtai, vėliau vis garsiau, kol balsai susiliejo į vieną chorą, kažką gaudžiantį kylančiu ir krintančiu ritmu. Balsai stiprėjo ir tilo čia vienoje, čia kitoje rato pusėje, palydimi galingo atsakomojo gaudesio. Iš pradžių Pipinui patiko klausytis, nors jis ir nesuprato nė vieno žodžio — tikriausiai tai buvo entų kalba, tačiau vėliau jo susidomėjimas išblėso. Po kurio laiko (murmėjimas net ir nemanė liautis) Pipinas susivokė besibaiminąs, ar jie pasakė vieni kitiems daugiau nei „labas rytas" — juk entų kalba tokia „neskubri" — ir kiek dienų užtruks Medžiabarzdis, jeigu sumanys išvardyti visų entų vardus.
„Įdomu, kaip entiškai taip arba ne", — pagalvojo Pipinas ir nusižiovavo.
Medžiabarzdis akimirksniu tai pastebėjo:
— Hm, ha, hei, Pipinai! — pasakė jis, ir kiti entai nutraukė dainą. — Aš visai užmiršau, jog hobitai yra greituolių tauta ir jums pakyrėjo klausytis nesuprantamos šnekos. Jūs galite nulipti. Aš pasakiau jūsų vardus Entų Susirinkimui, jie matė jus ir pripažino, kad nesate orkai, tad į senus sąrašus bus įterpta nauja eilutė. Kol kas tiek teaptarėme, bet entams tai yra greitas darbas. Jei norite, pasivaikščiokite po daubą. Kiek šiauriau yra entų šulinys, jei pavargote — galite atsigerti. Prieš pradėdami rimtai tartis, mes dar persimesime keletu žodelių, o vėliau aš jus susirasiu ir papasakosiu, kaip sekasi.
Jis nuleido hobitus žemėn. Prieš išeidami jie žemai nusilenkė. Sprendžiant iš murmesio ir linksmų akių, šis judesys entus labai pralinksmino, tačiau jie greitai grįžo prie savo reikalų. Meris su Pipinu užlipo vakariniu takeliu ir iškišo nosį pro angą medžių sienoje. Nuo daubos aukštyn kilo platūs miškingi šlaitai, o už jų virš tolimiausio gūbrio eglėtos kupros žėrėjo aštri ir balta aukšto kalno viršūnė. Kairėje, pietuose, matėsi į pilką tolį besileidžiantis miškas. Toje tolybėje kažkas žvilgėjo tamsiai žalia spalva— Meris manė, kad tai turėtų būti Rohano pievos.
— Kažin kur yra Izengardas? — pasidomėjo Pipinas.
— Aš tiksliai nežinau, kur mes esame, — atsakė Meris, — bet šitas kalnas, ko gero, yra Metedrasas, o kiek prisimenu, — Izengardo Žiedas yra slėnių sankirtoje ar giliame tarpeklyje kalnų grandinės gale. Jis turėtų būti už ano tolimo gūbrio. Matai, iš ten kaip tik kyla dūmai arba rūkas, ar ne?
— Kažin ar didelis Izengardas? — toliau svarstė Pipinas. — Ir ką jam galėtų padaryti entai?
— Nežinau, — atsakė Meris. — Pasakojama, kad Izengardas yra apvalus slėnis tarp kalvų ar uolų, kurio viduryje stovi akmeninė sala, vadinama Orthanku. Ten yra Sarumano tvirtovė. Bokštą supančioje sienoje yra keleri vartai ir, jeigu neklystu, upė, kuri iš kalnų pro Izengardą teka į Rohano Tarpeklį. Vargu ar entams pavyktų paimti tokią tvirtovę. Nors, žinai, aš manau, jog jie nėra tokie taikūs, paprasti ir juokingi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taip, entai lėti, keisti, liūdnoki ir kantrūs, tačiau nenorėčiau būti jų priešininku, kai jie įpykę.
— Taip, — tarė Pipinas, — suprantu. Gulinti ir mąsliai atrajojanti karvė visai nepanaši į puolantį bulių, tačiau permaina gali įvykti staiga. Įdomu, ar Medžiabarzdžiui pavyks juos sukelti. Jis bandys. Bet juk jis pats pakilo kovoti tik vakar naktį ir tuojau pasistengė nurimti.
Hobitai grįžo atgal. Entų balsai vis dar ošė. Saulė jau pakilo virš krūmų gyvatvorės ir spindėjo beržų viršūnėse, o šiaurinę daubos dalį nušvietė vėsi geltona šviesa. Ten jie pamatė nedidelę žaižaruojančią versmę. Jie paėjėjo daubos pakraščiu palei visžalius krūmus ir nusileido prie čiurlenančio vandens. Buvo smagu justi pėdomis vėsią žolę ir niekur neskubėti. Jie atsigėrė šalto, tyro, aštraus vandens, atsisėdo ant samanoto akmens ir stebėjo saulės spindulius, šokančius ant žolės, bei virš daubos plaukiančių debesų šešėlius. Entai vis dar murmėjo. Tai buvo keista, nuo viso pasaulio ir visų pavojų atskirta vieta. Nesutramdomas ilgesys užplūdo hobitus, jie pasiilgo pažįstamų veidų bei balsų, o ypač Frodo, Semo ir Platžengio.
Pagaliau entai nutilo, ir pakėlę galvas hobitai pamatė ateinančius Medžiabarzdį bei dar vieną entą.
— Hm, hum, štai ir aš, — pasakė Medžiabarzdis. — Jūs tikriausiai jau pavargote ir nekantraujate, hm? Na, aš manau, jog jums dar teks pakentėti. Mes baigėme pirmąją dalį, tačiau aš dar turiu paaiškinti padėtį tiems, kurie gyvena toli nuo Izengardo, ir tik tada mes spręsime, ką daryti. Nuspręsti entams yra lengviau negu suvokti įvykius. Tačiau neneigsiu, jog visa tai gali užtrukti kelias dienas. Todėl aš atvedžiau jums draugą. Netoliese jis turi entų namą. Jo elflškas vardas yra Bregaladas. Jis pasirūpins jumis, nes sakosi jau apsisprendęs ir jam nebereikia pasilikti Susirinkime. Kaip matote, labai jau, hm, hm, greitas entas. Aš tikiuosi, kad jūs susidraugausite. Iki pasimatymo!
Medžiabarzdis apsisuko ir nuėjo.
Bregaladas kurį laiką rimtai apžiūrinėjo hobitus, o šie stengėsi įžvelgti nors vieną jo „greitumo" požymį. Bregaladas buvo aukštas entas, rausvomis lūpomis ir pilkai žaliais plaukais, vienas iš jaunesnių. Jo lygi rankų ir kojų oda žvilgėjo. Jis galėjo lankstytis ir siūbuoti kaip liaunas medis vėjyje. Pagaliau entas prašneko, o jo balsas buvo stipresnis ir aukštesnis už Medžiabarzdžio.
— Ha, hm, draugai, eikime pasivaikščioti, — pasiūlė jis. — Aš esu Bregaladas arba, jūsų kalba, Greitmintis. Žinoma, tai tik pravardė, kurią gavau už tai, jog kartą pasakiau taip vyresniam entui, jam dar nespėjus užduoti klausimo. Be to, aš greitai geriu ir jau einu šalin, kai kiti dar tik drėkina savo barzdas. Eime!
Jis pasilenkė ir padavė po ilgapirštę ranką kiekvienam hobitui. Visą dieną jie praleido miškuose dainuodami ir juokdamiesi, nes Greitmintis mėgo juoktis. Jis juokdavosi, jei iš už debesų pasirodydavo saulė, jis šypsojosi aptikęs šaltinį ar upelį: tada jis pasilenkdavo ir apsitaškydavo kojas bei galvą vandeniu; jam buvo linksma klausytis, ką šneka ir šnara medžiai. O pamatęs šermukšnį, jis surimtėdavo, ištiesdavo rankas ir siūbuodamas tyliai imdavo kažką niūniuoti.
Vakare Greitmintis atsivedė hobitus į savo namus. Juos supo augančių šermukšnių ratas, o viduje (kaip įprasta entų namams) tryško versmė ir gulėjo keletas apsamanojusių akmenų. Kol sutemo, hobitai dar kurį laiką kalbėjo su Greitminčiu. Kažkur tolumoje vis dar ūžė Susirinkimo balsai, bet dabar jie atrodė duslesni ir ne tokie šviesūs, dažnai iš visų išsiskirdavo vienas galingas aukštas balsas, o kiti nutildavo. Bet Bregaladas šalia vis dar tyliai pasakojo, ir hobitai sužinojo, kad jis priklausė Odažievių giminei, kad jo šalis buvo nusiaubta. Dabar hobitai galėjo suprasti Greitminčio „greitumą", kilusį iš neapykantos orkams.