— Ten, mano namuose, irgi augo šermukšniai, — tyliai ir liūdnai kalbėjo Bregaladas. — Šermukšniai, kurie buvo pasodinti dar tada, kai aš buvau mažas entukas, prieš daug daug metų. Pasaulis tada dar buvo ramus. Šermukšnius pasodino senieji entai, kad pradžiugintų entes, tačiau jos tik pažvelgė į medžius, nusišypsojo ir pasakė žinančios, kur skleidžiasi kvapesni, baltesni žiedai. Dabar nebeliko nė vieno iš tų šermukšnių. Aš vadinau juos Rožės Tauta. Medžiai augo ir augo, kol jų šešėliai tapo lyg žalios salės, raudonos jų uogos rudeniop apsunkdavo, o jų grožis, rodėsi, svarino medžių šakas. Šermukšniuose burdavosi paukščiai. Aš mėgstu paukščius — net tada, kai jie čirškia, — o šermukšniams užtenka uogų jiems pamaitinti. Bet paukščiai tapo pikti ir godūs, jie draskė medžius, plėšė vaisius, nelesę mėtė juos žemėn. Vėliau atėjo orkai su kirviais ir nukirto mano medžius. Aš atėjau, šaukiau šermukšnius jų ilgais vardais, bet jie nebešlamėjo. Jie nebegalėjo nei girdėti, nei atsiliepti: jie gulėjo negyvi.
Hobitai užmigo, užliūliuoti Bregalado dainavimo, panašaus į daugiakalbę dejonę dėl mylimų medžių mirties.
Kitą dieną hobitai praleido irgi su Greitminčiu, tačiau nėjo toli nuo jo „namų". Didžiąją dienos dalį jie prasėdėjo tylėdami kalvos pašlaitėje, nes vėjas buvo šaltesnis, debesys pilkesni ir žemesni, o saulė nešvietė. Tolumoje Entų Susirinkimo balsai tai garsėjo, tai vėl tilo, kartais greitėdami, kartais visai nurimdami. Atėjo antroji naktis, o entai vis dar tarėsi po skubančiais debesimis ir mirksinčiomis žvaigždėmis.
Išaušo trečioji diena — blanki ir vėjuota. Saulei tekant, entų balsai sugaudė kaip choras, bet paskui vėl pritilo. Rytui įpusėjus vėjas nurimo, ore tvyrojo sunkus laukimas. Hobitai matė, kaip atidžiai klausėsi Bregaladas, nors jie patys, būdami jo namų slėnyje, beveik nieko negirdėjo.
Atėjo popietė, saulė, po truputį krypdama į vakarus, kalnų link, siuntė ilgus geltonus spindulius iš properšų debesų sienoje. Staiga jie pajuto, kad juos supa mirtina tyla, miškas nutilęs klausėsi. Entai nutilo. Ką tai reiškė? Bregaladas išsitiesė ir įdėmiai žiūrėjo atgal į šiaurę, į Derndinglo pusę.
Ir tada kaip griaustinis pasigirdo galingas šūksnis: ra-hum-ra! Medžiai suvirpėjo ir lyg nuo vėjo gūsio nulenkė viršūnes. O po pauzės atsklido karinga daina, tarsi rūsčių būgnų dundesys, jame pasigirdo aukšti bei stiprūs balsai:
Pirmyn! Jau būgnas dunda mums: Mes einame, mes einame dundant būgnams: ta-runda runda runda rum!
Tai buvo entai — jų daina vis artėjo ir stiprėjo:
Eime! Te lūpos ragą dums: Mes einame, mes einame su trimitais ir būgnais: ta-rūna runa runa rum!
Bregaladas pakėlė hobitus ir nudrožė pasitikti balsų.
Greitai jie išvydo ilgą, dideliais žingsniais nuo šlaito besileidžiančią entų eilę. Ją vedė Medžiabarzdis, penkiasdešimt jo draugų žygiavo už jo, o iš šonų einantys du entai rankomis mušė ritmą. Jiems priartėjus, hobitai pamatė žalias liepsnas ir žiežirbas svaidančias entų akis.
— Hum, hom! Štai pagaliau ir mes su būgnais! — šūktelėjo Medžiabarzdis, pastebėjęs Bregaladą ir hobitus. — Dėkitės prie mūsų! Mes iškeliaujame! Mes vykstame į Izengardą!
— Į Izengardą! — daugeliu balsų sušuko entai.
— Į Izengardą!
Taip dainuodami entai patraukė į pietus.
Žibančiomis akimis Bregaladas stojo į eilę šalia Medžiabarzdžio. Senasis entas pasiėmė hobitus, užsikėlė ant pečių ir plakančiomis širdimis bei aukštai iškeltomis galvomis jie išdidžiai keliavo dainuojančio būrio priekyje. Nors jie tikėjosi, kad kažkas įvyks, tačiau Merį su Pipinu apstulbino entų permaina. Jie atrodė kaip į laisvę išsiveržęs šniokščiantis srautas, ilgai nykęs griovyje.
— Entai gana greitai apsisprendė, ar ne? — paklausė Pipinas, ištaikęs akimirką, kai dainavimas nutilo ir girdėjosi tik rankų bei kojų dundesys.
— Greitai? — paklausė Medžiabarzdis. — Hum! Taip, iš tiesų. Greičiau nei aš tikėjausi. Aš jau daug amžių nemačiau šitaip sukilusių entų. Mes nemėgstame, kai trikdoma mūsų ramybė. Mes niekad nesukylame, nebent tada, kai gresia mirtinas pavojus mums ir mūsų medžiams. O miške tokio pavojaus nebuvo nuo Jūros žmonių ir Saurono karo. Orkai patys užsitraukė mūsų pyktį, įžūliai niokodami — rarum — mūsų girią ir ja maitindami savo prakeiktąją ugnį. Mūsų kaimynas, iš kurio tikėjomės paramos, pasirodė besąs išdavikas. Jis juk burtininkas ir turėtų suvokti, ką daro. Nei elfų, nei entų, nei žmonių kalbose nėra prakeiksmo, tinkamo tokiai išdavystei prakeikti. Težlunga Sarumanas!
— Ar jūs iš tikrųjų galite išlaužti Izengardo vartus? — paklausė Meris.
— Ho, hm, žinoma! Jūs neįsivaizduojate, kokie mes esame stiprūs! Ar kada nors girdėjote apie trolius? Taip, jie labai stiprūs. Tačiau troliai tėra nevykę entų antrininkai, kuriuos padarė Priešas Didžiosios Tamsos metais, panašiai kaip pagal elfus jis sukūrė orkus. Mes stipresni už trolius. Mes esame padaryti iš žemės kaulų. Mes galime trupinti akmenį kaip medžio šaknis, tik daug greičiau, jei esame supykę! Jeigu mūsų neparblokš ar nesudegins, suskaldysime Izengardą į trupinėlius ir sumalsime sienas į miltus.
— Bet Sarumanas bandys jus sustabdyti, ar ne?
— Ak, hm, taip, žinoma. Aš to nepamiršau. Aš daug apie tai galvojau. Matai, daugelis šių entų yra daug medžių gyvenimų jaunesni už mane. Jie sukilo ir tetrokšta vieno — sugriauti Izengardą. Greitai jie vėl ims galvoti, jie aprims atsigėrę mūsų vakarinio gėrimo. Ak, kaip mes ištrokšime! O dabar tegu jie žygiuoja ir gieda! Prieš mus ilgas kelias ir daug laiko pagalvoti.
Kurį laiką Medžiabarzdis žygiavo dainuodamas su kitais. Tačiau netrukus jis vėl nutilo. Pipinas matė, kaip susiraukė jo seni antakiai. Jis pastebėjo liūdną žvilgsnį ento akyse, liūdną, bet ne skausmingą. Žalioji šviesa nugrimzdo gilyn į tamsias išminties gelmes.
— Galimas daiktas, mano draugai, — lėtai pratarė entas, — labai galimas daiktas, jog mes žygiuojame pasitikti mirties, ir šitas entų žygis bus paskutinis. Bet jei būtume pasilikę namuose ir nieko nedarę, nuo lemties vis tiek nebūtume pasislėpę. Šita mintis jau seniai kirbėjo entų krūtinėse, štai kodėl mes dabar žygiuojame. Tai nėra karštakošiškas sprendimas. Šis paskutinis entų žygis bus bent jau vertas dainos. Taip... — atsiduso jis. — Galbūt mes pasitarnausim kitoms tautoms prieš išnykdami. Vis dėlto aš norėčiau pamatyti, kaip išsipildo dainos apie entes. Aš norėčiau dar bent kartelį išvysti Fimbretilę. Tačiau, mano draugai, dainos, kaip medžių vaisiai, noksta tik joms težinomu laiku, o kartais nudžiūva neprinokusios.