Žengdami plačiais žingsniais, entai nusileido ilgu slėniu ir, pasukę į vakarus, pradėjo kopti į statų gūbrį. Didieji miškai pasiliko už nugaros, priekyje besimatė keletas pavienių beržų ir ant plikų kalvų augančios vienišos pušys. Saulė nusileido už tolimų kalvų. Žemę apgaubė pilka prieblanda.
Pipinas žvilgtelėjo atgal. Jam pasirodė, kad entų labai padaugėjo. Ten, kur jie praeidami matė tik plikas kalvas, dabar juodavo medžių kamienai. Ir jie judėjo! Negi visas Fangorno miškas būtų pakilęs žygiui per kalvas į karą? Hobitas pasitrynė akis tikėdamasis, jog sapnas ar šešėliai išnyks, tačiau dideli pilki siluetai tebejudėjo pirmyn. Pasigirdo garsas, panašus į vėjo šlamėjimą šakose. Entai artėjo prie gūbrio viršūnės ir visos dainos nutilo. Naktyje nesigirdėjo nieko, tik žemės gurgždesys po entų kojomis ir tylus šnabždesys, lyg atsargiai šnarėtų lapai. Pagaliau jie atsistojo viršūnėje ir nuo jos pažvelgė į tamsią bedugnę — milžinišką tarpeklį kalnų grandinės pabaigoje. Tai buvo Nan Karuniras, Sarumano Slėnis.
—Izengardą gaubia naktis, — tyliai pasakė Medžiabarzdis.
5
Baltasis Raitelis
— Aš mirtinai sustirau, — pareiškė Gimlis, daužydamas rankas ir šokinėdamas nuo kojos ant kojos. Pagaliau artėjo diena. Auštant bendrakeleiviai kuo galėdami papusryčiavo ir dabar ruošėsi vėl ieškoti hobitų pėdsakų.
— Nepamirškite to senio! — šūktelėjo Gimlis. — Aš jausčiausi daug ramiau, jei rasčiau jo batų pėdsakų.
— Kodėl? — nustebo Legolasas.
— Todėl, kad senis, kuris palieka pėdsakus, yra tik senis, ir niekas daugiau, — paaiškino Gimlis.
— Galbūt, — pasakė elfas, — tačiau tokioje aukštoje žolėje batų pėdsakų galėjo ir nelikti.
— Tai nesutrikdys Pėdsekio, — atsiliepė nykštukas. — Aragornui pakaktų nulenkto stiebelio. Tačiau pėdsakų mes vis tiek nerasime. Aš esu įsitikinęs, kad naktinis svečias buvo Sarumano šmėkla. Gal ir dabar jis stebi mus iš Fangorno.
— Gali būti, nors nesu tikras, — įsiterpė Aragornas. — Aš galvoju apie arklius. Vakar, Gimli, tu sakei, kad juos kažkas išgąsdino. Dabar aš taip nemanau. Ar tu girdėjai jų žvengimą, Legolasai? Ar jis buvo panašus į išsigandusių gyvulių balsus?
— Ne, — tvirtai atsakė Legolasas. — Aš juos aiškiai girdėjau, bet užkluptas tamsoje ne iš karto supratau, kad arkliai žvengė džiaugsmingai, lyg būtų susitikę laukiamą draugą.
— Aš irgi taip pamaniau, tačiau negalėsiu įminti šios mįslės, jei žirgai negrįš patys, — prisipažino Aragornas. — O dabar eikime! Jau švinta. Užuot spėlioję, geriau apsidairykime. Pradėkime ieškoti nuo čia, nuo mūsų stovyklos, o vėliau po truputį kilkime šlaitu į mišką. Ką begalvotume apie naktinį svečią, mums svarbiausia surasti hobitus. Jei jie netyčia paspruko, tai turėjo slėptis tarp medžių, kitaip juos būtų pastebėję. Jeigu nuo čia iki miško nieko nerasime, tada teks ieškoti mūšio lauke, tarp pelenų. Vilties ten maža: Rohano raiteliai gerai atliko savo darbą.
Kurį laiką draugai kiūtinėjo šlamindami žolę. Virš jų niūrus stovėjo medis, išdžiūvę jo lapai karojo, tarškėdami sausame rytų vėjyje. Aragornas neskubėdamas žengė į šalį. Jis nuėjo prie vieno iš sargybinių laužų ant upės kranto, atidžiai tyrinėdamas žemę pasuko link kalvelės, kur vyko mūšis. Staiga Pėdsekys pasilenkė, veik įsikniaubdamas į samanas. Jis pašaukė kitus, šie tuoj atbėgo.
— Pagaliau mes turime naujienų, — pranešė Aragornas. Jis iškėlė didelį jau ruduojantį blyškaus auksinio atspalvio sulūžusį lapą. — Čia juk melirno medžio lapas iš Lorieno! Ant jo yra trupinių, ir dar keli nubirę ant žolės. Žiūrėkite! Šalia guli perpjauta virvė!
— O štai ir ją nupjovęs peilis! — tarė Gimlis ir pasilenkęs iš kupsto ištraukė trumpaašmenį durklą, kurį ten įmynė kažkieno sunki koja. Šalia gulėjo makštys.
— Orkų durklas, — nusprendė nykštukas, su pasibjaurėjimu laikydamas durklą už rankenos, ant kurios buvo išraižyta šlykšti galva su žvairomis akimis ir kreiva burna.
— Na, čia tai jau mįslių mįslė! — šūktelėjo Legolasas. — Surištas belaisvis pasprunka ir nuo orkų, ir nuo juos apsupusių raitelių. Paskui sustoja vidury lauko ir persipjauna savo virves orkišku peiliu. Tačiau kaip? Jei jo kojos buvo surištos, kaip jis galėjo vaikščioti? Ir jei jo rankos buvo surištos, kaip jis panaudojo peilį? O jei belaisvis buvo nesurištas, tai kuriam galui jam prireikė pjaustyti virves? Po to patenkintas savo darbu jis atsisėda ir ramutėliai užkanda lembaso. Vien to užtektų suprasti, jog čia būta hobito, nereikia nė melirno lapo. Tada jis turbūt prisiriša sparnus ir čiulbėdamas nuskrenda į mišką. Surasime jį labai lengvai — tereikia poros sparnų.
— Kažkokia velniava, — pasakė Gimlis. — Ką čia veikė naktinis senis? Aragornai, ką tu pasakysi apie Legolaso spėliojimus? Gal paaiškinsi viską geriau?
— Galbūt ir paaiškinsiu, — nusišypsojo Aragornas. — Yra dar kitų ženklų netoliese, kurių jūs nepastebėjote. Aš sutinku, jog belaisvis buvo hobitas ir galėjo turėti laisvas kojas arba rankas. Manau, jog rankas, tada mįslė darosi lengvesnė, o ir pėdsakai rodo, jog į šitą vietą hobitas buvo atneštas orko. Štai čia dar matosi kraujo, orko kraujo. Visur aplink daug gilių kanopų pėdsakų ir brydė, lyg kas nors būtų tempęs sunkų daiktą. Orką užmušė raiteliai ir vėliau nuvilko prie laužo. Bet hobitas liko nepastebėtas: buvo naktis, o jis vis dar vilkėjo elfų apsiaustą. Hobitas buvo išvargęs ir alkanas, todėl visai nenuostabu, jog žuvusio priešo peiliu persipjovęs virvę jis iš pradžių pailsėjo ir pasistiprino. Malonu žinoti, jog kišenėje jis turėjo lembaso, nors ir pabėgo be nieko. Tai jau panašu į hobitą. Sakau jis, tačiau viliuosi, jog išsigelbėjo abu— Meris ir Pipinas. Bet įrodyti negaliu.
— O kaip mūsų draugui pavyko atsirišti rankas? — paklausė Gimlis.
— Nežinau, — atsakė Aragornas. — Ir nežinau, kodėl orkas juos bandė nunešti šalin. Tik jau ne dėl to, kad padėtų pabėgti. Tačiau dabar aš pradedu suvokti kai ką, kas man nedavė ramybės nuo pačios pradžios: kodėl, žuvus Boromirui, orkai pasitenkino tik Meriu ir Pipinu? Kodėl nebandė ieškoti kitų ar atakuoti mūsų stovyklos, bet visu greičiu nuskubėjo į Izengardą? Galbūt jie manė, jog sugavo Žiedo Nešėją ir jo ištikimą draugą? Ne. Jų šeimininkai, net jei būtų žinoję apie Žiedą, vis tiek nebūtų išdrįsę tokios paslapties patikėti orkams, per daug jau jie nepatikimi tarnai. Bet dabar aš suprantu, jog orkams buvo įsakyta bet kokia kaina paimti į nelaisvę gyvus hobitus. Taigi prieš mūšį buvo bandyta juos išnešti. Išdavystė jiems yra įprastas dalykas, todėl koks stiprus ir drąsus orkas tikėjosi visą atlygį pasiglemžti sau. Šitaip aš suprantu šiuos pėdsakus. Gali būti ir kitaip. Bet esu įsitikinęs, jog bent vienas iš mūsų draugų išsigelbėjo. Mes privalome jį surasti prieš grįždami į Rohaną. Neturėtume baimintis dėl Fangorno, nes hobitas ar hobitai ne savo valia pasislėpė toje tamsioje vietoje.
— Nežinau, kas mane baugina labiau: Fangornas ar ilga kelionė per Rohaną pėsčiomis, — pasakė Gimlis.
— Tad pirmyn, į mišką, — paragino Aragornas.
Beveik tuoj pat Aragornas surado šviežių ženklų. Ant Entvašo kranto pėdsekys aptiko hobito pėdsakų — bet daugiau nieko negalėjo pasakyti. Tik pačiame miško pakraštyje, po dideliu medžiu, atsirado ryškesnių pėdsakų. Žemė buvo sausa ir daug neatskleidė.
— Bent vienas hobitas čia stovėjo ir žiūrėjo atgal, o paskui pasisuko ir nuėjo j mišką, — tarė Aragornas.
— Vadinasi, seksime paskui, — atsiduso Gimlis. — Bet man šita giria nepatinka — ne veltui mus įspėjo dėl jos. Geriau jie būtų pasukę kur kitur!
— Nors ir ką pasakotų legendos, aš nejaučiu, kad miškas būtų blogas, — pasakė Legolasas. Elfas stovėjo po pirmųjų medžių šakomis, pasilenkęs į priekį, lyg ko nors klausydamasis, ir plačiai atvėręs akis žvelgė į šešėlius. — Ne, miške nėra blogio, arba jis slypi kur nors glūdumoje. Aš girdžiu tik tolimus aidus, atskriejančius iš tamsių vietų, kur medžių širdys yra juodos. Šalia mūsų tikrai nėra blogio, jaučiu tik kažkokį nerimą ir rūstį.