— Tikiuosi, jog miškas pyksta ne ant manęs, — tarė Gimlis. — Aš jam nieko nepadariau.
— Iš tiesų, — pritarė elfas, — bet miškas yra nukentėjęs. Jame kažkas vyksta arba tuoj įvyks. Jūs jaučiate, kaip trošku? Man trūksta oro.
— Oras tvankus, — patvirtino nykštukas. — Nors ne toks sunkus kaip Gūdžiojoje Girioje, tačiau vis tiek labai priplėkęs.
— Šitas miškas senas, labai senas, — pasakė elfas. — Toks senas, kad šalia jo aš vėl atrodau jaunas. Keliaudamas su jumis, vaikai, dar taip nesijaučiau. Ši giria — tai gyva atmintis. Būčiau laimingas, jei taikiu metu galėčiau čia paviešėti.
— Na, žinoma, — suprunkštė Gimlis, — tu esi miško elfas, o elfai yra keista tauta. Bet tu mane paguodei. Kur eisi tu, eisiu ir aš. Tik laikyk paruošęs savo lanką, mano kirvis irgi bus po ranka. Žinoma, ne medžiams kirsti, — skubiai pridūrė nykštukas, pažvelgęs į aukštą medį, po kuriuo vyko pokalbis. — Aš tik noriu turėti savų argumentų, jei mes vėl sutiktume tą senį. Eikime!
Su tais žodžiais trys medžiotojai įžengė į Fangorno mišką. Legolasas su Gimliu paliko Aragornui sekti pėdsakus, tačiau netgi patyrusiam Pėdsekiui buvo nelengva susigaudyti. Sausą miško žemę dengė lapų kilimas. Spėdamas, jog pabėgėliai laikysis arčiau vandens, Aragornas dažnai nusileisdavo prie upės krantų. Taip jis surado vietą, kur Meris su Pipinu atsigėrė ir nusiplovė kojas. Ten labai aiškiai matėsi dviejų hobitų pėdos, vienos šiek tiek mažesnės už kitas.
— Geros naujienos, — nudžiugo Aragornas, — tačiau pėdsakai jau dviejų dienų senumo ir, atrodo, šitoje vietoje hobitai pasitraukė nuo vandens.
— Ką darysime dabar? — paklausė Gimlis. — Mes negalime vytis jų per visą Fangorną. Neturime tiek maisto. Jei hobitų nesurasime dabar, tai vėliau iš mūsų bus maža naudos. Galėsime sau draugiškai sėdėti ir badauti.
— Jei tai bus vienintelis dalykas, kuo galėsime jiems padėti, padarysime ir tai, — rimtai atsakė Aragornas. — Pirmyn.
Pagaliau jie pasiekė statų Medžiabarzdžio Kalvos šlaitą ir išvydo akmeninę sieną su į viršų kylančiais laiptais. Saulės spinduliai sužėrėjo pro skubančius debesis, ir miškas atrodė ne toks pilkas bei niūrus.
— Užlipkime ir apsidairykime, — pasiūlė Legolasas. — Man vis dar trūksta oro. Norisi atsikvėpti.
Draugai ėmė kopti viršun. Paskutinis lėtai lipo Aragornas, labai atidžiai apžiūrinėdamas kiekvieną laiptelį.
— Aš esu beveik įsitikinęs, jog hobitai taip pat čia buvo, — tarė jis, — tačiau yra ir kitų pėdsakų, labai keistų pėdsakų, kurių nesuprantu. Galbūt nuo kalvos viršūnės mes pamatysime, kuriuo keliu jie nuėjo.
Aragornas atsistojo ir apsidairė, tačiau be naudos. Nuo kalvos buvo galima žvelgti tik į rytus, o ten, iki pat lygumos, iš kurios atėjo keliautojai, leidosi medžių eilės.
— Na ir ratą apsukome, — tarė Legolasas. — Jeigu nuo Didžiosios Upės būtume žygiavę tiesiai į vakarus, tai čia būtume atsidūrę antrą ar trečią dieną, o ne dabar. Sunku numanyti, kur nuves pasirinktas kelias.
— Mes juk visai nenorėjome patekti į Fangorną, — priminė Gimlis.
— Bet esame čia ... ir šauniai pakliuvom į tinklą, — atitarė elfas. — Žiūrėkite!
— Žiūrėti į ką? — paklausė Gimlis.
— Ten, tarp medžių.
— Kur? Aš neturiu elfo akių.
— Ša, kalbėk tyliau, — sušnibždėjo rodydamas Legolasas. — Pažiūrėk į apačią, į kelią, kuriuo mes atėjome. Tai jis. Ar matai jį, vaikštantį nuo medžio prie medžio?
— Matau, matau! — sušnibždėjo Gimlis. — Žiūrėk, Aragornai! Ar aš nesakiau? Tai tas pats senis. Apsitaisęs purvinais pilkais skudurais — dėl to aš jo ir nepastebėjau.
Aragornas pasisuko ir pamatė netoliese lėtai judančią sulinkusią figūrą. Ji buvo panaši į seną pavargusį elgetą, pasiramsčiuojantį ilga lazda. Nuleidęs galvą, nepažįstamasis nežiūrėjo į juos. Kitu atveju draugai būtų maloniais žodžiais sutikę senį, tačiau dabar stovėjo tylėdami, keistai jausdami, jog artinasi kažkas galinga... ar grėsminga.
Gimlis išplėtęs akis stebėjo, kaip figūra žingsnis po žingsnio artėja. Staiga nebegalėdamas valdytis jis prapliupo:
— Lankas, Legolasai! Įtempk jį! Greičiau! Tai Sarumanas. Neleisk jam pirmam prabilti, nes jis mus užkerės. Šauk pirmas!
Legolasas lėtai, lyg įveikdamas kažkokį pasipriešinimą, išsitraukė ir įtempė lanką. Jis paėmė strėlę, bet dėti jos prie templės neskubėjo. Aragornas tylėdamas įtemptai sekė nepažįstamąjį.
— Ko gi tu lauki? Kas atsitiko? — sušnypštė nykštukas.
— Legolasas teisus, — tyliai tarė Aragornas. — Kad ir kas jis būtų, mes negalime be jokios priežasties neįspėję nušauti seno žmogaus. Stebėkime ir laukime!
Tuo metu senis paspartino žingsnį ir neįtikėtinai greitai atsidūrė prie uolos. Tada staiga pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į viršų, o draugai tylėdami žvelgė žemyn. Stojo tyla.
Draugai negalėjo įžvelgti senio veido, nes jį dengė gobtuvas, o ant jo pūpsojo plačiabrylė skrybėlė, tad nesimatė jokių veido bruožų, tik nosies galiukas ir pilka barzda. Aragornui pasirodė, jog jis sugavo aštrų ir įdėmų žvilgsnį, pasiųstą iš po uždengtų antakių šešėlio.
Pagaliau senasis žmogus nutraukė tylą:
— Sveiki, sveiki, mano draugai, — negarsiai pasakė jis, — aš norėčiau pakalbėti su jumis. Ar jūs nulipsite, ar man užlipti?
Nelaukdamas atsakymo senis pradėjo lipti.
— Dabar! — suriko Gimlis. — Sustabdyk jį, Legolasai!
— Argi aš nesakiau, jog noriu pasikalbėti? — pasiteiravo senis. — Nuleisk lanką, gerbiamasis elfe!
Lankas su strėlėmis iškrito Legolasui iš rankų, o jos pačios nusviro palei šonus.
— O tavęs, gerbiamasis nykštuk, paprašyčiau nuimti ranką nuo kirvio rankenos. Mums nereikės šitokių argumentų.
Gimlis pakluso ir sustingęs lyg akmuo tyliai stebėjo, kaip senis vikriai tarsi ožys liuoksi laiptais. Jo nuovargio neliko nė ženklo. Jam užlipus pilkieji drabužiai akimirkai prasiskleidė, atidengdami baltos spalvos ruoželį. Gimlis garsiai įkvėpė ir tai buvo vienintelis garsas visiškoje tyloje.
— Koks malonus susitikimas, pakartosiu dar sykį, — tarė senis, eidamas prie jų. Sustojęs per keletą pėdų jis pasirėmė ant lazdos, iš po gobtuvo žvelgdamas į draugus. — Ką gi jūs veikiate šitose vietose? Elfas, žmogus ir nykštukas, visi elfų drabužiais... Neabejoju, jog čia slypi istorija, kurios verta pasiklausyti. Tokių dalykų pamatysi nedažnai.
— Tu kalbi, tarsi gerai pažintum Fangorną, — pasakė Aragornas. — Ar taip yra iš tiesų?
— Ne visai, ne visai, — atsiliepė senis. — Fangornui gerai pažinti reikia daug metų. Bet aš retkarčiais čia apsilankau.
— Galbūt mes galėtume sužinoti tavo vardą ir tai, ką norėjai pasakyti? — paklausė Aragornas. — Rytas eina į pabaigą, o mes turime skubėti.
— Ką norėjau, jau pasakiau — ką čia veikiate ir ką galite papasakoti apie save? O mano vardas... — Jis nutilo ir skambiai nusijuokė. Aragornas pajuto, kaip kūnu perbėgo drebulys, keistas šaltas virpulys, tačiau ne iš baimės ar siaubo, bet toks, koks būna pajutus pirmuosius lietaus lašus, pabudinančius tave miegantį.
— Mano vardas! — vėl pakartojo senasis žmogus. — Argi dar neatspėjote? Aš manau, jog esate jį girdėję. Taip, esate. Bet kokia gi jūsų istorija?
Trys draugai stovėjo kaip įbesti ir nieko neatsakė.