— Matau, jog abejojate, ar verta pasakoti apie savo užduotį, — pasakė senis. — Bet aš šį tą žinau. Jūs sekate dviejų jaunų hobitų pėdsakais. Taip, taip, hobitų. Nereikia taip spoksoti, lyg niekuomet nebūtumėte girdėję šito vardo. Girdėjau jį ir aš. Taigi užvakar jie čia užlipo ir sutiko kai ką, ko nesitikėjo sutikti. Ar jau pakaks? Galbūt norėtumėte sužinoti, kur jie buvo nugabenti? Galėčiau papasakoti ir apie tai. Bet kodėl mes stovime? Kaip matote, jūsų užduotis nėra jau tokia skubi. Geriau prisėskime ir nurimkime.
Senis apsisuko ir nužingsniavo prie netoliese gulinčios akmenų krūvos. Ir tuoj pat, lyg burtai būtų išnykę, draugai sujudo. Gimlis čiupo kirvį. Aragornas išsitraukė kardą. Legolasas pakėlė lanką.
Visai nekreipdamas į juos dėmesio, senis pasilenkė ir atsisėdo ant žemo plokščio akmens. Tuo metu jo pilkasis apsiaustas prasiskleidė, ir visi pamatė, jog po juo senis apsirengęs baltai.
— Sarumanai! — suriko Gimlis ir puolė prie jo iškėlęs kirvį. — Kalbėk! Sakyk, kur paslėpei mūsų draugus! Ką jiems padarei! Kalbėk arba aš tavo galvoje pramušiu tokią skylę, jog net burtininkui bus sunku susilopyti!
Bet senis pasirodė esąs greitesnis. Jis pašoko ant kojų ir užbėgo ant didelės uolos. Ir staiga išaugo. Gobtuvas ir pilki skudurai nulėkė šalin. Akinančiai tvykstelėjo balti drabužiai. Senis iškėlė lazdą, ir Gimlio kirvis žvangėdamas nukrito ant žemės. Aragorno kardas užsiplieskė ryškia šviesa. Legolasas garsiai suriko ir paleido strėlę aukštai į dangų: strėlė užsiliepsnojo ir išnyko.
— Mitrandiras! — suriko elfas. — Mitrandiras!
— Dar kartą pasakysiu — koks malonus susitikimas, Legolasai! — atsiliepė senis.
Visi trys draugai žiūrėjo į jį, negalėdami atplėšti akių. Balti kaip sniegas senio plaukai ir balti drabužiai žibėjo saulėje, o akyse, spindinčiose iš po gauruotų antakių, šokinėjo saulės blyksniai. Apimti nuostabos, džiaugsmo ir baimės, jie stovėjo ir negalėjo nė žodžio ištarti.
— Gendalfai! — pagaliau prabilo Aragornas. — Gendalfai, tu grįžai kaip tik tada, kai beveik nebeliko vilties. Kas temdė mano akis? Gendalfai!
Gimlis tylėdamas suklupo ir užsidengė akis.
— Gendalfas, — pakartojo senis, lyg tardamas seniai pamirštą vardą. — Taip, tai buvo mano vardas. Aš buvau Gendalfas.
Jis nulipo nuo uolos ir pakėlęs pilką apsiaustą vėl juo apsigaubė. Atrodė, jog skaisčiai sušvitusią saulę vėl uždengė debesys.
— Taip, jūs galite mane vadinti Gendalfu, — tarė jis gerai pažįstamu draugo ir patarėjo balsu. — Kelkis, mano gerasis Gimli! Tu nekaltas, ir tavo ginklas man nieko nebūtų padaręs. Tiesą sakant, nė vienas jūsų ginklas negalėtų manęs sužeisti. Kelkis ir džiaukis! Mes vėl susitikome per atoslūgį. Ateina didelė audra, tačiau potvynio vandenys atsitraukė.
Jis uždėjo ranką Gimliui ant galvos, ir nykštukas pakėlęs akis nusijuokė:
— Gendalfai, bet tu dabar visiškai baltas!
— Taip, aš esu baltas, — sutiko Gendalfas, — ir, galima sakyti, jog esu Sarumanas, arba bent jau toks, koks jis turėjo būti. Bet papasakokit apie save! Kai mes išsiskyrėme, aš perėjau ir ugnį, ir vandenį. Aš užmiršau, ką žinojau, ir sužinojau, ką buvau užmiršęs. Aš galiu matyti tolimus įvykius, bet neįžvelgiu to, kas yra šalia. Papasakokit apie save!
— Ką tu norėtum sužinoti? — paklausė Aragornas. — Pasakoti visus įvykius nuo išsiskyrimo ant tilto užtruktų labai ilgai. Geriau iš pradžių papasakok apie hobitus. Ar tu juos radai? Ar jie saugūs?
— Ne, aš jų neradau, — atsakė Gendalfas. — Emyn Mulo slėnius dengė tamsa, ir aš nieko nežinojau, kol apie dviejų hobitų pagrobimą man nepranešė erelis.
— Erelis! — šūktelėjo Legolasas. — Maždaug prieš tris dienas virš Emyn Mulo, aukštai danguje, aš mačiau erelį.
— Taip, tai buvo Gvaihiras, Vėjų Valdovas. Jis išgelbėjo mane iš Orthanko. Aš paprašiau jo stebėti Upę ir rinkti naujienas. Jo akys aštrios, bet jis nemato visko, kas vyksta kalvose bei miškuose. Todėl kai ką sužinojau iš jo, o kai ką pamačiau pats. Žiedui nei aš, nei kas kitas iš mūsų Rivendeilo Būrio nebegali padėti. Jis vos nepakliuvo Priešui, bet laiku paspruko. Prie to šiek tiek prisidėjau ir aš: aš mečiau iššūkį Tamsos Tvirtovei ir atitraukiau šešėlį nuo Žiedo. Bet kovodamas pavargau, labai pavargau ir ilgai vaikščiojau paskendęs tamsiose mintyse.
— Gal tu žinai ką nors ir apie Frodą? — susijaudino Gimlis, — Kaip jam sekasi?
— Negaliu pasakyti. Jis išsigelbėjo iš vieno pavojaus, bet priekyje jo laukia dar daugybė išbandymų. Jis apsisprendė ir išėjo j Mordorą vienas, tai viskas, ką galiu pasakyti.
— Bet jis ne vienas, — įsiterpė Legolasas. — Mes įsitikinę, jog su juo iškeliavo Semas.
— Iš tikrųjų? — paklausė Gendalfas ir jo veidą nušvietė šypsona. — To aš nežinojau. Nors tai nenuostabu. Gerai! Labai gerai! Jūs palengvinote man širdį. Papasakokite daugiau. Atsisėskime ir jūs man viską išsamiai išdėstysite.
Draugai įsitaisė ant žemės prie jo kojų, ir Aragornas pradėjo pasakoti. Ilgą laiką Gendalfas sėdėjo užsimerkęs, pasidėjęs rankas ant kelių, neužduodamas jokių klausimų. Bet kai buvo papasakota apie Boromiro mirtį ir jo paskutinę kelionę Didžiąja Upe, burtininkas atsiduso.
— Tu nepasakei visko, ką žinai ar spėji, mano drauge Aragornai, — tyliai tarė jis. — Vargšas Boromiras! Aš nemačiau, kas jam atsitiko. Tai buvo sunkus išbandymas kariui ir žmonių valdovui. Galadrielė mane įspėjo, kad Boromirui gresia pavojus. Bet pabaigoje jis sugebėjo išsigelbėti. Aš džiaugiuosi. Kaip matote, hobitai buvo reikalingi jau vien Boromiro sielos ramybei. Tačiau jų vaidmuo toli gražu nesibaigė. Jų atsiradimas Fangorne tapo tuo mažu akmenėliu, kuris pradeda griūtį kalnuose. Netgi čia aš girdžiu dundėjimą. Sarumanui reikėtų nenuklysti per daug toli nuo savo namučių, kai prasidės linksmybės!
— Tu vis dar ankstesnysis Gendalfas, — palingavo galva Aragornas. — Tebekalbi mįslėmis.
— Ką? Mįslėmis? — paklausė Gendalfas. — Ne! Aš kalbėjausi pats su savimi. Tai įprotis: anksčiau pokalbyje dalyvaudavo tik išmintingiausieji, nes jaunimui tenka daug aiškinti, o tai vargina. — Jis nusijuokė, ir šitas juokas dabar šildė bei malonino lyg saulės spindulys.
— Net Senųjų Rūmų žmonėms aš nebebūčiau jaunas, — atsakė Aragornas, — todėl prašau tavęs bent trumpai paaiškinti.
— Nuo ko pradėti? — akimirką susimąstė Gendalfas. — Štai kaip šiuo metu aš įsivaizduoju įvykių eigą. Priešas, be abejo, seniai žino, kad Žiedas atsirado ir kad jį turi kažkoks hobitas. Jis taip pat žino, kiek ir kokių keliautojų sudaro Būrį, žino, jog mes iškeliavome iš Rivendeilo. Tačiau jis nesuvokia žygio tikslo. Jis tikriausiai mano, jog mes vykstame į Minas Tiritą, kaip padarytų jis pats. Anot jo, tai būtų smūgis jo valdžiai. Jis bijo, nes nežino, kuris iš mūsų paims Žiedą ir atvirai mes jam iššūkį, stengdamasis nuversti nuo sosto ir užimti jo vietą. Tačiau tai, kad mes norime nuversti jį nuo sosto ir nieko į tą vietą nesodinti, Sauronui yra nesuprantama. Kad mes patys bandysime sunaikinti Žiedą, neprisisapnuos jam net tamsiausiame košmare. Be abejo, čia aš matau vilties ir sėkmės kibirkštėlę. Priešas kruopščiai suplanavo pradėtąjį karą, nes mano nebegalįs delsti. Jis tikisi mus sutriuškinsiąs vieninteliu galingu smūgiu. Todėl ilgai ruoštos jo pajėgos pajudės anksčiau nei manyta. Išmintingas kvailys! Jeigu jis būtų panaudojęs savo jėgas apsaugoti Mordorui ir lėkęs ieškoti Žiedo, viltis iš karto būtų žuvusi, — nes nei Žiedas, nei Žiedo Nešėjas nesugebėtų ilgai nuo jo slapstytis. O dabar jo žvilgsnis sukauptas į Minas Tiritą. Labai greitai jo jėga kaip audra smogs ten. Be to, jis žino, jog tarnai, turėję sulaikyti Būrį, patyrė nesėkmę. Jie nerado Žiedo ir neatvedė belaisvių hobitų. Bent vienas dalykas iš šių dviejų būtų mus sutriuškinęs. Bet neverta skaudinti sau širdies įsivaizduojamais mūsų draugų kankinimais Juodojoje Tvirtovėje. Svarbu, kad priešui nepasisekė — šįkart Sarumano dėka.