— Tai Sarumanas ne išdavikas? — paklausė Gimlis.
— Kurgi ne, — tarė Gendalfas, — dvigubas išdavikas. Keista, ar ne? Izengardo išdavystė rodėsi baisiausia. Sarumanas sustiprėjo ir nuolat grasino Rohano vyrams, tuo atimdamas jiems galimybę padėti Minas Tiritui, kai pagrindinis smūgis ateina iš rytų. Tačiau išdavystė — tai lazda su dviem galais. Sarumanas panoro gauti Žiedą sau ar bent jau paimti į nelaisvę porą hobitų savo tikslams. Ir štai bendros dviejų priešų jėgos milžinišku greičiu paskutinę akimirką atgabena hobitus į Fangorną, kur jie iš viso nebūtų patekę.
Todėl mūsų priešus kankina naujos abejonės, trikdančios jų planus. Rohano vyrų dėka žinios apie mūšį į Mordorą nenueis. Bet Tamsos Valdovas žino, jog Emyn Mule paimti į nelaisvę hobitai prieš jo tarnų valią buvo gabenami į Izengardą. Dabar jis bijos Izengardo nė kiek ne mažiau kaip Minas Tirito. Jei Minas Tiritas kristų, Sarumanui taptų riesta.
— Gaila, kad tarp jų yra mūsų draugų žemės, — pasakė Gimlis. — Jei Izengardo ir Mordoro niekas neskirtų, jie galėtų kautis tarpusavyje, o mes žiūrėtume ir lauktume.
— Šios kovos laimėtojas labai sustiprėtų ir atsikratytų dvejonių, — priminė Gendalfas. — Bet Izengardas nepuls Mordoro, kol Sarumanas negaus Žiedo. O dabar tai jam tikrai nepavyks. Be to, Sarumanas neįsivaizduoja gresiančio pavojaus. Jis daug ko nežino. Jis taip norėjo greičiau gauti savo grobį, jog nekantravo pats pašnipinėti. Bet jis atėjo pavėlavęs, mūšis buvo baigtas ir jis nieko nebegalėjo padaryti. Jis ilgam čia nepasiliko. Aš skaitau jo mintis ir matau dvejones. Jis nesupranta medžių. Sarumanas supranta, jog raiteliai užmušė ir sudegino visus orkus, bet nežino, ar orkai turėjo belaisvių. Jie nežino apie savo tarnų ir Mordoro orkų ginčą nei apie Sparnuotąjį Pasiuntinį.
— Sparnuotasis Pasiuntinys! — šūktelėjo Legolasas. — Aš šoviau į jį iš Galadrielės lanko Sarn Gebire ir numušiau nuo dangaus. Jis kėlė mums siaubą. Kokia tai pabaisa?
— Pabaisa, kurios neįmanoma nukauti strėlėmis, — atsakė Gendalfas. — Tu tik nušovei jo žirgą. Tai buvo geras darbas, bet raitelis greitai vėl bus raitas. Jis yra nazgulas, vienas iš Devyneto, kurie dabar jodinėja sparnuotais žirgais. Greitai jų siaubas apims paskutines mūsų draugų armijas ir uždengs saulę. Kol kas jiems dar neleidžiama pasirodyti šiapus Upės, todėl Sarumanas nežino apie šias Žiedo šmėklas. Jis galvoja tik apie Žiedą. Ar Žiedas buvo mūšyje? Ar jį rado? Kas bus, jeigu Žiedas atiteks Teodenui, Marko Valdovui, ir jis sužinos apie Žiedo galią? Todėl Sarumanas grįžo į Izengardą ir padvigubins ar patrigubins puolimą prieš Rohaną. Bet, užsiėmęs savo ugningomis mintimis, jis pamiršo dar vieną pavojų— Medžiabarzdį.
— Tu vėl imi šnekėti pats su savimi, — nusišypsojo Aragornas. — Aš nepažįstu Medžiabarzdžio. Ir nors išgirdau apie dvigubą Sarumano išdavystę, tačiau negaliu suprasti, ką mums gali duoti du hobitai, atsidūrę Fangorne, išskyrus ilgas ir bevaises paieškas.
— Palauk! — sušuko Gimlis. — Aš noriu pirmiau sužinoti kitą dalyką. Ką mes matėme praeitą naktį: tave, Gendalfai, ar Sarumaną?
— Tikrai ne mane, — atsakė Gendalfas. — Vadinasi, tai buvo Sarumanas. Dabar mes tokie panašūs, kad tavo noras padaryti mano galvoje nesulopomą skylę yra atleistinas.
— Gerai, gerai! — nudžiugo Gimlis. — Džiaugiuosi, kad ten buvai ne tu.
Gendalfas vėl nusijuokė.
— Taip, mano gerasis nykštuk, — pasakė jis, — malonu, kai supranti neklydęs. Aš negaliu peikti tavęs už tokį svetingumą, nes pats liepdavau draugams nepasitikėti net savo rankomis, kai turima reikalų su Priešu. Laiminu tave, Gimli, Gloino sūnau! Galbūt vieną dieną tu pamatysi Gendalfą bei Sarumaną kartu ir galėsi mus palyginti.
— Bet hobitai! — įsiterpė Legolasas. — Mes ilgai keliavome jų ieškodami, o tu, atrodo, žinai, kur jie yra. Kur jie dabar?
— Su Medžiabarzdžiu ir entais, — atsakė Gendalfas.
— Entai! — sušuko Aragornas. — Vadinasi, senos legendos pasakoja tiesą apie milžiniškus medžių piemenis, gyvenančius miškų tankmėse? Ar entų dar yra? Aš maniau, kad jie išliko tik senųjų dienų atminimuose arba apskritai tebuvo graži Rohano legenda.
— Rohano legenda! — prunkštelėjo Legolasas. — Kiekvienas Dykosios Šalies elfas žino dainų apie entus-onodrimus ir jų gilią širdgėlą. Bet net mums entai tapo tik legenda. Jei sutikčiau gyvą entą, iš tiesų pasijusčiau jaunas! Tačiau Medžiabarzdis tėra Fangorno vardas, išverstas į bendrąją kalbą. O tu kalbi apie gyvą būtybę. Kas jis toks?
— Tu nori sužinoti labai daug, — tarė Gendalfas. — Netgi tas truputis, kurį aš žinau apie jo ilgą gyvenimą, virstų ilga istorija, kuriai neturime laiko. Medžiabarzdis yra Fangornas, miško sargas, seniausias iš entų ir seniausias iš visų gyvų Viduržemio padarų. Aš tikiuosi, jog tu, Legolasai, jį sutiksi. Meriui su Pipinu pasisekė, jie susitiko Medžiabarzdį šitoje pačioje vietoje, kur mes sėdime. Hobitai sutiko entą prieš dvi dienas ir jis juos nunešė į savo namus — toli, prie kalnų. Medžiabarzdis dažnai apsilanko šitoje kalvoje, ypač tada, kai jį kamuoja nerimas ir aplinkinio pasaulio rūpesčiai. Prieš keturias dienas aš mačiau jį, žingsniuojantį tarp medžių. Jis mane taip pat pastebėjo, nes stabtelėjo, bet aš buvau išsekęs po kovos su Mordoro Akimi ir jo neužkalbinau, o Medžiabarzdis taip pat praėjo net nepasilabinęs.
— Galbūt jis pagalvojo, jog tu Sarumanas, — pasakė Gimlis. — Tačiau tu kalbi apie jį kaip apie draugą. Aš buvau įsitikinęs, jog Fangornas yra pavojingas.
— Pavojingas! — šūktelėjo Gendalfas. — Aš juk irgi labai pavojingas, ko gero, pats pavojingiausias iš visų jūsų pažįstamų, nebent pakliūtumėte Tamsos Valdovui. Pavojingas yra Aragornas, pavojingas Legolasas, o apie tave ir kalbėti nereikia, Gimli, Gloino sūnau. Žinoma, Fangorno miškas ir pats Fangornas yra pavojingi, bet tik tiems, kurie miškuose pasirodo su kirviais, o šiaip Medžiabarzdis yra malonus ir išmintingas. Tačiau dabar jo kantrybės taurė jau sklidina ir visas miškas prisipildė pykčio. Naujienos, kurias atnešė hobitai, virto paskutiniu lašu. Kaupiasi tikras tvanas, nušluosiantis Sarumaną ir Izengardo kirvius. Įvyks tai, ko nebuvo nuo pat Senųjų Laikų: entai pabus ir pajus savo jėgą.
— Ką gi jis padarys? — apstulbęs paklausė Legolasas.
— Nežinau, — atsakė Gendalfas. — Turbūt to nežino nė patys entai, — jis nutilo ir susimąstęs nulenkė galvą.
Kiti žiūrėjo į jį. Saulės spindulys, prasimušęs pro plaukiančius debesis, suspindo ant burtininko rankų, ir draugams pasirodė, jog mato gyvą taurę, pripildytą saulės šviesos. Gendalfas pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į saulę.
— Jau dienoja, — tarė jis, — greitai teks kilti.
— Ar mes surasime mūsų draugus ir pamatysime Medžiabarzdį? — paklausė Aragornas.
— Ne, — atsakė Gendalfas, — tai ne jūsų kelias. Aš kalbėjau apie viltį. Bet tik apie viltį. Viltis tai ne pergalė. Virš mūsų ir mūsų draugų pakibo karo grėsmė, dabar tik Žiedas gali nulemti pergalę. Mane kankina skausmas ir širdgėla: šitame kare daug bus sunaikinta ir viskas gali būti prarasta. Aš esu Gendalfas, Gendalfas Baltasis, tačiau Juodasis Valdovas yra vis dar stipresnis už mane. Burtininkas pakilo ir prisidengęs akis delnu pažvelgė į rytus, lyg matytų kitiems neįžvelgiamus tolius. Po to vėl atsisėdo ir papurtė galvą:
— Ne, — tyliai pasakė jis, — Žiedo mes negalime susigrąžinti. Pagaliau gal ir gerai. Mūsų niekas daugiau nebegundo. Mūsų tyko dar daug didelių pavojų, bet ši mirtina grėsmė dingo.