Jis pasisuko į draugus.
— Eime Aragornai, Aratorno sūnau! — tarė burtininkas. — Nesigailėk savo pasirinkimo Emyn Mulo slėnyje ir nevadink persekiojimo bevaisiu. Abejodamas pasirinkai teisingai ir už tai tau atlyginta. Mes susitikome pačiu laiku, nors galėjome susitikti per vėlai. Tavo draugai jau saugūs ir užduotis atlikta. Dabar teks tesėti duotą žodį. Jūs turite vykti į Edorasą ir susirasti Teodeną. Jūs ten reikalingi. Andrilas jau seniai laukia, kada galės sublizgėti kovoje. Rohane vyksta karas. Dar blogiau — Teodenas palūžo.
— Vadinasi, mes nepamatysime savo linksmuolių hobitų? — nusiminė Legolasas.
— Aš taip nesakau, — paprieštaravo burtininkas. — Kas žino? Turėkite kantrybės. Keliaukite ten, kur turite keliauti, ir nepraraskite vilties. Į Edorasą! Aš irgi vykstu tenai.
— Iki Edoraso net ir jaunam ilgas kelias pėsčiomis, — tarė Aragornas. — Kol mes ten nukeliausime, visi mūšiai jau bus pasibaigę.
— Pažiūrėsim, pažiūrėsim, — tarė Gendalfas. — Tai jūs keliaujate su manimi?
— Mes iškeliausime kartu, — pasakė Aragornas, — tačiau aš neabejoju, jog panorėjęs Edorase atsirasi daug anksčiau už mus.
Pėdsekys atsistojo ir pažvelgė į burtininką. Kiti tylėdami stebėjo dvi figūras, sustingusias viena prieš kitą. Aragornas, Aratorno sūnus, stovėjo aukštas, rūstus lyg uola, padėjęs ranką ant kardo rankenos ir atrodė lyg karalius, iš miglotos jūros nužengęs į paprastų mirtingųjų krantą. O prieš jį stovėjo susikūprinęs baltas senelis, sulinkęs nuo metų naštos, bet žiūrintis kažkokia vidine šviesa ir turintis galią, neprieinamą jokiam karaliui.
— Argi aš neteisus, Gendalfai? — pagaliau prakalbo Aragornas. — Tu gali atsidurti kur panorėjęs daug greičiau už mane. Aš sakau: tu esi mūsų vadas ir mūsų vėliava. Juodasis Valdovas turi Devynetą. Bet mes turime Vieną, galingesnį už nazgulus: Baltąjį Raitelį. Jis perėjo per ugnį ir prarajas, ir jie bijos jo. Mes seksime paskui jį.
— Taip, mes kartu seksime paskui tave, — sutiko Legolasas, — tačiau iš pradžių, Gendalfai, palengvink man širdį ir papasakok, kas nutiko Morajoje. Ką reiškia kelios minutės, kad papasakotum savo draugams, kaip išsigelbėjai.
— Aš ir taip per ilgai užtrukau, — atsakė Gendalfas, — o šito pasakojimo nebaigčiau net per metus.
— Tai papasakok tiek, kiek leidžia laikas, — pasiūlė Gimlis. — Gendalfai, papasakok, kaip koveisi su Balrogu?
— Neminėk jo! — paliepė Gendalfas. Jo veidu perbėgo skausmo debesis ir burtininkas nutilo, staiga pasidaręs senas kaip giltinė. — Aš ilgai kritau, — lėtai pradėjo jis, lyg sunkiai prisimindamas praeitį. — Aš ilgai kritau ir jis krito su manimi. Mane apėmė jo ugnis. Aš degiau. O paskui mes įkritome į gilų ir tamsų vandenį. Jis buvo šaltas kaip mirtis ir beveik sustingdė mane.
— Gili yra Diurino Tilto praraja, niekas nėra jos išmatavęs, — tyliai sumurmėjo Gimlis.
— Tačiau ji turi dugną, paslėptą nuo šviesos ir tikrovės. Ten mano priešo ugnis užgeso, bet jis tapo slidžiu padaru, stipresniu už bet kokią gyvatę. Mes ilgai kovėmės žemės gelmėse — ten, kur nebėra laiko. Jis mane smaugė, o aš jį kapojau, kol jis neišlaikė ir spruko į tamsius tunelius. Ne, Gimli, Gloino sūnau, juos išrausė ne Diurino tauta. Giliai, giliai, po giliausiais nykštukų požemiais, pasaulį graužia bevardžiai padarai. Apie juos nežino net Sauronas. Jie yra senesni už jį. Aš perėjau jų tunelius, bet nepasakosiu ką mačiau, nes nenoriu temdyti dienos. Mano priešas tapo mano viltimi, aš vijausi jį, lipdamas ant kulnų. Taip jis mane atvedė į slaptuosius Kazad Dūmo kelius, kuriuos puikiai žinojo. Mes kilome aukštyn, kol pasiekėme Begalinius Laiptus.
— Begaliniai Laiptai! — pasakė Gimlis. — Daug kas mano, jog tai tik legenda, o kiti teigia, jog Laiptai jau seniai buvo sugriauti.
— Jie yra ir išliko sveiki, — užtikrino Gendalfas. — Nuo giliausių' tunelių iki aukščiausios viršūnės tūkstančiais laiptelių jie sukasi nesibaigiančia spirale, kol pasiekia Diurino Bokštą, iškirstą gyvoje Zirak Zigilio uoloje. Tai ir yra Kelebdilas — aukščiausia Ūkanotųjų Kalnų viršūnė. Ten, virš sniegynų, uoloje yra vienišas langas, o po juo — siaura aikštelė, svaiginantis lizdas virš viso pasaulio. Visa apačia buvo apgaubta debesų, o viršuje kepino negailestinga saulė. Mano priešas iššoko į lauką ir vėl suliepsnojo. To niekas nematė, nors po amžių gal bus dainuojama apie Kovą Viršūnėje, — staiga Gendalfas nusijuokė. — Tik apie ką būtų galima dainuoti? Jeigu kas nors būtų stebėjęs Viršūnę iš toli, būtų pamanęs, jog Kelebdilą smaigsto žaibai ir griaudžia perkūnas. Tokia tad buvo kova. Aplink mus kilo garas ir sukosi dūmai. Ledas lijo lietumi. Pagaliau aš įveikiau savo priešą ir nusviedžiau jį žemyn. Balrogas nukrito, nušluodamas ištisą šlaitą. Tada mane pasiėmė tamsa ir aš išklydau iš minties bei laiko takų į kelius, apie kuriuos nepasakosiu.
Trumpam, kol atliksiu savo užduotį, mane grąžino atgal ir aš nuogas gulėjau kalno viršūnėje. Bokštas subyrėjo į dulkes, langas dingo, o Laiptus užgriuvo sudeginti ir suskaldyti akmenys. Aš buvau vienišas, pamirštas ir negalėjau pasprukti iš pasaulio rago. Aš gulėjau žvelgdamas į žvaigždes ir kiekviena diena truko amžinybę. Aš girdėjau silpnus žemės garsus: joje buvo gimstama ir mirštama, dainuojama ir raudama, ir amžinai skundėsi žemės svorio neišlaikantys akmenys. O vėliau mane vėl surado Gvaihiras, Vėjų Valdovas, pakėlė ir nunešė.
„Matyt, man iki amžių pabaigos lemta būti tavo nešuliu, drauge", — tariau aš jam.
„Tu buvai nešulys anksčiau, — atsiliepė erelis, — bet ne dabar. Esi lengvas kaip gulbės plunksnelė. Pro tave šviečia saulė. Jeigu paleisčiau, tai kuo puikiausiai nusklęstum ant žemės".
„Geriau nepaleisk manęs, — sušvokščiau aš, jausdamas, jog vėl grįžtu į gyvenimą, — nunešk mane į Lotlorieną!"
„Kaip tik tai liepė Valdovė Galadrielė, pasiuntusi tavęs ieškoti", — atsakė Gvaihiras.
Taip aš atsidūriau Karas Galadone, bet jūs jau buvote išvykę. Aš pasilikau tame laikui nepavaldžiame krašte, kur dienos atneša gyvybę, o ne irimą. Aš išsigydžiau ir apsirengiau baltai. Daviau ir gavau patarimų. Keistais keliais aš atvykau čia ir atnešiau žinių jums. Aragornui turiu pasakyti:
Legolasui ji siunčia tokius žodžius:
Gendalfas nutilo ir užsimerkė.
— O man valdovė nepasakė nieko? — paklausė Gimlis ir nuleido galvą.
— Migloti yra jos žodžiai, — tarė Legolasas, — ir ne kiekvienam lemta juos suprasti.
— Koks skirtumas? — trūktelėjo pečiais nykštukas.
— Kaip? — nesuprato Legolasas. — Gal tu norėtum iš jos išgirsti apie savo mirtį?
— Taip, jei ji neturėtų pasakyti nieko kito.
— Kaip sakote? — paklausė atsimerkdamas Gendalfas. — Aš manau, jog galiu suprasti jos žodžius. O, prašau atleisti, Gimli! Aš vėl galvojau apie šias pranašystes. Štai tau jos žodžiai, ir jie nėra nei migloti, nei liūdni:
„Gimlį, Gloino sūnų, sveikina jo Valdovė. Mano mintys keliauja su tavimi. Bet pasisaugok kelti savo kirvį prieš žydintį medį".
— Laimingą valandą tu pas mus sugrįžai, Gendalfai! — sušuko nykštukas pašokdamas ir uždainuodamas keista nykštukų kalba. — Pirmyn, pirmyn! — riktelėjo jis, kratydamas kirvį. — Kadangi Gendalfo galva dabar šventa, tai reikės paieškoti kitos nukirsti.