— Ilgai ieškoti nereikės, — stodamasis tarė Gendalfas. — Eime! Baigėsi laikas, skirtas ilgai nesimačiusių draugų susitikimui. Dabar turime skubėti.
Jis susisupo į senąjį apsiaustą ir leidosi į kelią. Draugai paskui jį nulipo nuo kalvos ir mišku nužingsniavo žemyn, palei Entvašo krantą. Niekas nekalbėjo, kol pagaliau po kojomis vėl atsirado minkšta lygumų žolė. Arklių niekur nesimatė.
— Jie negrįžo, — liūdnai tarė Legolasas, — turėsime sukarti gerą galą.
— Aš pėsčiomis neisiu, laiko per maža, — paprieštaravo Gendalfas ir, pakėlęs galvą, pratisai sušvilpė. Garsas buvo toks šaižus ir veriantis, jog draugai netikėjo jį išėjus iš senų barzdotų lūpų. Tris kartus sušvilpė burtininkas, ir tada keliautojų ausis pasiekė vos girdimas tolimas žvengimas iš lygumų, tvilkomų rytinio vėjo. Draugai stovėjo svarstydami, kas dabar bus. Netrukus pasigirdo kanopų bildesys: iš pradžių toks tylus, kad jį išgirdo tik Aragornas, prigludęs prie žolės, o vėliau vis skardesnis ir greitesnis.
— Atbėga ne vienas žirgas, — nusprendė Aragornas.
— Žinoma, — sutiko Gendalfas, — vienas mūsų visų nepaneštų.
— Trys žirgai, — pasakė elfas, stebėdamas lygumą. — Žiūrėkit, ana jie lekia! Tai juk Hasufelis, o šalia jo mano draugas Arodas! Bet priešais juos šuoliuoja dar vienas didžiulis žirgas. Tokio dar nesu matęs.
— Ir nematysi, — užtikrino Gendalfas. — Tai Žvaigždikis. Jis yra nuostabiųjų žirgų — mearasų — vadas, ir netgi Teodenas, Rohano Karalius, nėra matęs puikesnio eržilo. Argi jis neblizga kaip sidabras ir nebėga lygiai kaip šaltinio srovė? Žvaigždikis atskubėjo pas mane — tai Baltojo Raitelio žirgas. Mes kartu vyksime į mūšį.
Dar burtininkui bešnekant puikusis žirgas užlėkė šlaitu aukštyn—jo oda žvilgėjo, o karčiai plaikstėsi vėjyje. Pamatęs Gendalfą Žvaigždikis sulėtino žingsnį, garsiai sužvingo, pribėgęs nuleido išdidžią galvą ir priglaudė šnerves jam prie kaklo, Gendalfas jį paglostė.
— Nuo Rivendeilo iki čia ilgas kelias, mano drauge, — tarė jis, — bet tu esi išmintingas bei greitas ir ateini, kai esi reikalingas. Keliaukime dabar drauge ir daugiau nebesiskirkime!
Greitai prilėkė kiti du ristūnai ir sustojo priešais, lyg laukdami įsakymų.
— Mes tuoj pat vykstame į Meduseldą, į jūsų valdovo Teodeno rūmus, — rimtai kreipėsi į juos Gendalfas, o arkliai sutikdami nulenkė galvas. — Turim skubėti, mano draugai, tad prašome — neškite mus kiek tik pajėgiate, lėkite kaip vėjas! Hasufelis neš Aragorną, Arodas — Legolasą, o Gimlį aš pasiimsiu pas save, Žvaigždikis neš mus abu. Atsigerkite ir — pirmyn!
— Man po truputį aiškėja praėjusios nakties mįslės, — pasakė Legolasas, lengvai užšokęs ant Arodo. — Matyt, nubaidyti mūsų arkliai susitiko savo vadą ir džiaugsmingai jį pasveikino. Ar tu žinojai, jog Žvaigždikis netoliese, Gendalfai?
— Taip, žinojau, — atsiliepė burtininkas. — Aš šaukiau jį mintimis ir prašiau kuo skubiau atvykti čia, nes vakar Žvaigždikis dar ganėsi toli pietuose. Dabar jam teks greitai nešti mane atgal.
Gendalfas kažką šnipštelėjo Žvaigždikiui, ir žirgas pasileido smagiais šuoliais, stengdamasis per daug neatsiplėšti nuo kitų. Po kiek laiko jis staiga pasisuko, išsirinkęs vietą, kur krantai buvo žemesni, perbrido upę ir patraukė į pietus, į plačias, bemiškes lygumas. Vėjas šiaušė begalinių lygumų žolę lyg pilką jūrą. Niekur nesimatė nė menkiausio kelio ar tako, tačiau Žvaigždikio tai netrikdė.
— Jis taiko tiesiai į Teodeno rūmus prie Baltųjų Kalnų, — pasakė Gendalfas. — Taip bus greičiau. Rytiniame Emnete žemė tvirtesnė ir yra kelių, bet Žvaigždikis čia žino kiekvieną pelkę bei daubą.
Ilgas valandas jie jojo per pievas ir slėnius. Dažnai žolė siekdavo raiteliams iki kelių, atrodė, jog žirgai plaukia pilkai žalia jūra. Keleivių tykojo klastingi ežeriukai ir viksvomis apaugę pavojingi akivarai, bet Žvaigždikis rasdavo kelią, o kiti žirgai sekė jo pėdsaku. Saulė po truputį ėmė ristis į vakarus. Lygumų platybėse ji raiteliams buvo panaši į raudoną ugnį, skęstančią žolėje. Kalnų viršūnės paraudo, o vakaruose, beveik horizonte, kilo dūmai, nuo kurių saulės diskas apsiliejo kraujo spalva, tarsi slėpdamasi po nakties skraiste saulė būtų padegusi žolę.
— Ten driekiasi Rohano Tarpeklis, — parodė Gendalfas. — Jis į vakarus nuo mūsų. Ten yra Izengardas.
— Ten kyla tiršti dūmai, — tarė Legolasas. — Kas tai galėtų būti?
— Kova jau prasidėjo, — atsakė Gendalfas. — Skubėkime!
6
Auksinių Rūmų
Saulė nusileido, prieblandą pakeitė naktis, o draugai vis jojo. Kai jie pagaliau sustojo ir išlipo iš balnų, netgi Aragornas jautėsi sustingęs bei pavargęs. Gendalfas leido pailsėti tik keletą valandų. Legolasas su Gimliu užmigo, Aragornas išsitiesė ant žolės, o Gendalfas stovėjo pasirėmęs savo lazda ir žvelgė į tamsą rytuose bei vakaruose. Aplinkui buvo tylu, nesimatė ir nesigirdėjo jokio gyvo padaro. Dangų aptraukė pilki debesys. Žvarbus vėjas ginė jų vis daugiau, kai draugai vėl atsikėlė. Šaltoje mėnulio šviesoje jie tęsė kelionę.
Slinko valandos. Gimlis knapsėjo nosimi ir keletą kartų būtų išvirtęs iš balno, jeigu Gendalfas nebūtų jo sulaikęs ir supurtęs. Pavargę, bet išdidūs Hasufelis bei Arodas sekė paskui nenuilstantį vadą, vos matomą pilką šešėlį priekyje. Mylių mylios liko už nugaros. Mėnulio pilnatis nuskendo debesuotuose vakaruose.
Oras atšalo. Tamsą rytuose lėtai pakeitė šalta pilkuma. Toli kairėje, virš juodų Emyn Mulo sienų, ištryško raudoni šviesos spinduliai. Rytas aušo tyras ir skaistus. Vėjas glostė keliautojams kojas, šiaušė žoles. Staiga Žvaigždikis sustojo ir sužvengė. Gendalfas ištiesė ranką į priekį.
— Pažiūrėkite! — šūktelėjo jis. Keliautojai pakėlė pavargusias akis. Prieš juos stūksojo pietų kalnai — snieguotomis viršūnėmis ir juodais šlaitais. Žolėtos lygumos jų papėdėje šiaušėsi kalvomis ir plūdo į daugybę tamsių bei miglotų slėnių, vingiuojančių į pačią kalnų širdį. Tiesiai prieš keleivius driekėsi plačiausias iš jų, panašus į didelę įlanką kalvose. Ten toli stūksojo kalnai su viena didinga viršūne, o slėnio pradžioje lyg sargybinis kilo vienišas kalnas. Jo papėdėje sidabrine gija vinguriavo iš slėnio ištekanti upė, o viršūnė žėrėjo auksu tekančios saulės spinduliuose.
— Na, Legolasai, pasakyk, ką ten matai? — tarė burtininkas. Legolasas įsižiūrėjo, dengdamas akis nuo pirmųjų saulės spindulių.
— Matau atitekančią iš sniegynų baltą upę, — atsakė jis. — Ten, kur ji išteka iš slėnio rytuose, kyla žalia kalva. Ją juosia griovys ir galinga siena. Už jos matyti namų stogai, o viduryje, žalioje terasoje, stūkso didingi rūmai. Man regis, jų stogas auksinis, nes švyti iš tolo. Vartų staktos taip pat auksinės. Prie jų stovi žmonės žvilgančiais šarvais, tačiau visi kiti ten, atrodo, dar miega.
— Šie rūmai yra vadinami Edorasu, — paaiškino Gendalfas, — o auksinė pilis — Meduseldu. Ten gyvena Teodenas, Tengelio sūnus, Rohano Marko Karalius. Turėtume ten nuvykti įdienojus. Kelias dabar kaip ant delno, bet jokime atsargiau, nes kraštas apimtas karo, ir rohirimai nemiega, kaip gali pasirodyti iš tolo. Patariu laikyti ginklus makštyse, o kandžius žodžius — už dantų tol, kol atsistosime prieš Teodeno sostą.
Rytas buvo malonus ir tyras. Čiulbėjo paukščiai. Keleiviai pasiekė upę. Ji srauniai tekėjo į lygumą, plačiu vingiu kirto jų taką ir plaukė į rytus, į nendrių patale gulintį Entvašą. Drėgnose pievose ir žolėtuose upės krantuose augo daug gluosnių. Čia, pietuose, jie jau pajuto pavasarį ir sprogino raudonus pumpurus. Persikėlę per upę arklių ištrypta brasta, keliautojai ėmė kilti į viršų plačiu išvažinėtu keliu.