— Tačiau kodėl Frodas paliko mus ir išplaukė nepasakęs nė žodžio? — nesuprato Gimlis. — Tikrai keistas poelgis!
— Ir drąsus, — pridūrė Aragornas. — Manau, Semas buvo teisus — Frodas nenorėjo, kad draugai eitų kartu su juo į mirtį. Bet jis žinojo, jog pats privalo eiti į Mordorą. Kai Frodas mus paliko, įvyko kažkas, kas padėjo jam apsispręsti ir įveikti baimę bei dvejones.
— Galbūt jis susidūrė su persekiotojais orkais ir pabėgo? — suabejojo Legolasas.
— Taip, jis pabėgo, — pasakė Aragornas, — bet, ko gero, ne nuo orkų. Pėdsekys nepasakė, kodėl turėjo bėgti Frodas, palikęs paskutiniuosius Boromiro žodžius paslaptyje.
— Aišku bent tiek, — konstatavo elfas, — kad Frodo šiame upės krante nebėra, nes tik jis galėjo pasiimti valtį. Semas keliauja kartu su juo, nes tik jis galėjo pasiimti savo ryšulį.
— Vadinasi, reikia rinktis, — pasakė nykštukas, — arba imti likusią valtį ir sekti paskui Frodą, arba pėsčiomis vytis orkus. Abiem atvejais vilties mažai. Jau praradome daug brangaus laiko.
— Leiskite pagalvoti! — susimąstė Aragornas. — Bent dabar aš privalau pasirinkti teisingai ir nutraukti blogą šios dienos lemtį. — Akimirką jis stovėjo tylėdamas. — Vysimės orkus! Aš turėčiau lydėti Frodą į Mordorą iki pat galo, tačiau imdamas jo ieškoti pasmerkčiau belaisvius kančioms ir mirčiai. Pagaliau mano širdis kalba aiškiai: Būrys suvaidino savo vaidmenį, ir dabar Žiedo Nešėjo lemtis jau nebe mano rankose. O mes, kurie esame čia, kol dar turime jėgų, negalime palikti savo draugų bėdoje. Tad pirmyn! Iškeliaujame tuoj pat! Palikime nereikalingus daiktus! Vysimės dieną ir naktį!
Jie ištraukė paskutinę valtį iš vandens ir nunešė prie medžių, po ja sukrovė daiktus, kurių negalėjo neštis ar manė neprireiksiant. Draugai paliko Part Galeną. Jau temo, kai jie pasiekė laukymę, kur žuvo Boromiras, ir surado orkų pėdsakus. Didelio įgūdžio tam neprireikė.
— Tie padarai visada šitaip, — su pasibjaurėjimu iškošė Legolasas, — net jei jiems nepakeliui, orkai pasimėgaudami tryps ir naikins visa, kas gyva.
— Bet keliauja jie greitai, — pastebėjo Aragornas, — ir nepavargsta. Vėliau gali tekti ieškoti pėdsakų ant plikų akmenų.
— Paskui juos! — suurzgė Gimlis. — Nykštukai irgi keliauja greitai, o ištverme nenusileidžia prakeiktiems orkams. Persekiojimas bus ilgas — jie paspruko jau seniai.
— Taip, — tarė Aragornas, — mums prireiks nykštukų ištvermės. Pirmyn! Su viltimi ar be jos mes persekiosime priešą. Ir vargas jam, jeigu mes pasirodysim greitesni! Surengsime tokią medžioklę, kad stebėsis visos tautos — Elfai, Nykštukai ir Žmonės. Pirmyn, Medžiotojų Trijule!
Kaip elnias jis šoko į priekį ir nulėkė pro medžius. Dabar Aragornas vedė draugus greitai ir be nuovargio, nes turėjo tik vieną tikslą. Jie kopė ilgais tamsiais šlaitais, juoduojančiais raudoname saulėlydžio danguje. Nusileido tamsa. Jie ištirpo joje it pilki šešėliai akmenuotoje žemėje.
2
Rohano Raiteliai
Temo. Apačioje tarp medžių ir blyškiose Anduino pakrantėse tvyrojo rūkas, bet dangus buvo giedras. Pasirodė pirmosios žvaigždės. Mėnulio pilnatyje, riedančioje į vakarus, uolos metė juodus šešėlius. Keliautojai pasiekė uolėtas kalvas ir stabtelėjo, nes sekti pėdsaku tapo sunkiau. Toje vietoje Emyn Mulo kalvos tęsėsi iš šiaurės į pietus dviem ilgais gūbriais. Vakarinė gūbrių pusė buvo stati ir sunkiai praeinama, o rytinė, išvagota lomomis ir siauromis daubomis, — nuožulnesnė. Visą naktį trys draugai keliavo akmenuota dykyne, ropšdamiesi į pirmo, aukščiausio, gūbrio keterą, o po to leisdamiesi žemyn, į gilaus slėnio tamsą.
Iki aušros buvo likusi valanda, kai jie stabtelėjo atsikvėpti. Mėnulis jau seniai buvo nusileidęs. Virš jų žibėjo žvaigždės, pirmieji saulės spinduliai dar neapšvietė tamsių kalvų už nugaros. Aragornas pateko į keblią padėtį: orkų pėdsakas leidosi į slėnį ir ten dingo.
— Kaip manai, kur link jie pasuko? — pasiteiravo Legolasas. — Jeigu jie taiko į Fangorną ar Izengardą, šiaurinis kelias yra tiesesnis, bet jeigu jie nori kirsti Entvašą, tai tikrai pasuks į pietus.
— Ne, jie neis prie upės, — tvirtai pasakė Aragornas. — Dabar, kai Rohane taip neramu, o Sarumano galybė smarkiai išaugo, aišku, jog orkai trumpins sau kelią per rohirimų laukus. Skubėkime į šiaurę!
Tarp kalvų slėnis driekėsi kaip akmenuotas lovys, o jo dugne pro riedulius čiurleno upelis. Dešinėje rūsčiai kilo uolos, kairėje driekėsi pilki, vėlyvos nakties šešėliais apsigaubę šlaitai. Keliautojai daugiau kaip mylią žygiavo į šiaurę. Pasilenkęs prie žemės Aragornas vis dar stengėsi atrasti pėdsaką, kai šiek tiek priekyje ėjęs Legolasas staiga šūktelėjo, ir draugai nuskubėjo pas jį.
— Man atrodo, jog mes jau kažką pavijome. Žiūrėkit! — pasakė elfas, mostelėjęs ranka, ir jie pamatė, jog tai, ką anksčiau palaikė akmenų krūva, iš tikrųjų buvo sumesti į krūvą kūnai. Ten gulėjo penki negyvi orkai su baisiomis žaizdomis, o du iš viso be galvų. Žemė buvo drėgna nuo jų tamsaus kraujo.
— Dar viena mįslė, — šūktelėjo nykštukas. — Ją įminti galėtume tik dienos šviesoje, bet mes negalime laukti.
— Šiaip ar taip, tai suteikia vilties, — pastebėjo Legolasas. — Orkų priešai greičiausiai bus mūsų draugai. Ar šiose kalvose kas nors gyvena?
— Ne, — atsakė Aragornas, — kalvos yra toli nuo Minas Tirito, ir rohirimai čia retai užklysta. Gali būti, jog dėl nežinomų priežasčių čia medžiojo kokia nors žmonių gentis. Bet greičiausiai ne.
— Kodėl taip manai? — paklausė Gimlis.
— Ko gero, orkai susipjovė tarpusavyje. Nužudyti yra tik iš toli atėję šiauriečiai, o ne tie didieji su keistais simboliais. Orkai turbūt gerokai susiriejo — šiai bjauriai tautai tai būdinga. Galbūt jie susiginčijo dėl kelio.
— Arba dėl belaisvių, — pasakė Gimlis. — Tikėkimės, jog hobitai nesulaukė savo mirties čia.
Aragornas plačiu ratu apieškojo žemę aplinkui, bet neradęs daugiau kovos žymių pasiūlė traukti tolyn. Netrukus žvaigždės užgeso, dangus rytuose pablyško, ir žemę nušvietė pilka šviesa. Šiek tiek šiauriau jie aptiko daubą, kurioje mažytė versmė buvo išsigraužusi akmeninį takelį ir dabar vingiavo į slėnį. Prie jos augo keletas krūmokšnių ir žolės kuokštų.
— Pagaliau! — su palengvėjimu atsiduso Aragornas. — Štai pėdsakai, kurių ieškojome! Po savo kivirčo orkai nuėjo aukštyn palei šį upeliuką.
Persekiotojai nuskubėjo naujuoju taku ir, šokinėdami nuo akmens ant akmens, pasiekė pilkos kalvos viršūnę. Šaltas ryto vėjas pašiaušė jų plaukus, suplazdėjo apsiaustuose.
Atsisukę atgal jie išvydo toli už upės užsidegančias kalvas. Brėško diena. Raudona saulės briauna pasirodė virš tamsios žemės pečių. Priekyje, vakaruose, driekėsi tylus, pilkas ir beformis pasaulis, bet jiems bežiūrint nakties šešėliai ištirpo ir sugrįžo bundančios žemės spalvos: žaluma plūstelėjo į plačias Rohano pievas, baltos ūkanos sumirgėjo drėgnuose slėniuose, o toli kairėje, galbūt už šešiasdešimt mylių, mėlyni ir violetiniai, stūksojo Baltieji Kalnai, iškėlę žibančių sniegynų viršūnes, paraudusias nuo ryto prisilietimo.
— Gondore! Gondore! — sušuko Aragornas. — O, kad pažiūrėčiau į tave laimingesnę valandą! Bet ne dabar — mano kelias suka į pietus nuo tavo skaisčių upių.
— Dabar eikime, — pasakė jis, nusigręždamas nuo pietų į šiaurės vakarus.