— Aš negaliu padėti į šalį savo kardo ar įduoti Andrilą kam nors kitam, — tarė jis.
— Tai Teodeno įsakymas, — priminė Hama.
— Man tik neaišku, kodėl Teodeno, Tengelio sūnaus, valia turėtų viršyti Aragorno, Aratorno sūnaus, Elendilo Gondoriečio ainio valią?
— Todėl, kad esame Teodeno, o ne Aragorno namuose — net jei jis sėdėtų Gondoro karaliaus Denetoro soste, — pasakė Hama, greitai žengdamas prie durų ir jas užtverdamas. Jis atgręžė kardą į atvykėlius.
— Tai beprasmė šneka, — įsiterpė Gendalfas. — Karalius bijosi visiškai be reikalo, bet atsisakyti negalima. Savo rūmuose jis turi teisę įsakinėti.
— Teisingai, — sutiko Aragornas, — ir aš paklusčiau netgi medkirčio lūšnelės šeimininkui, jeigu nešiočiau kitą kardą, o ne Andrilą.
— Kad ir koks būtų kardas, — nenusileido Hama, — tu turi palikti jį prie durų, jeigu nenori vienas kautis prieš visus Edoraso vyrus.
— Ne vienas! — įsiterpė Gimlis, braukdamas pirštais per kirvio ašmenis ir niūriai žiūrėdamas į Hama, lyg į jauną medį, kurį vertėtų nukirsti. — Ne vienas!
— Na, na, — sudraudė juos Gendalfas, — mes visi esame draugai. Ar bent turėtume būti, todėl nesikivirčykime tarpusavyje, Mordoro džiaugsmui. Mes neturime laiko. Štai tau mano kardas, gerasis Hama. Gerai jį saugok. Jo vardas yra Glemdringas, nes prieš daug amžių jį nukalė elfai. Leisk man praeiti. Aragornai, tavo eilė! Aragornas lėtai atsisegė diržą ir pats pastatė savo kardą prie sienos.
— Čia jį padedu, — tarė jis, — bet tu negali nei paliesti jo, nei leisti kitam tai padaryti. Šitose elfų makštyse yra Lūžęs Kardas, kuris vėl perkaldintas. Jį nukaldino dar pats Telkaras. Bet kuris, ištraukęs Elendilo Kardą, išskyrus Elendilo ainį, žus.
Sargas žingtelėjo atgal ir nustebęs pažvelgė į Aragorną.
— Atrodo, kad tu čia nužengei iš senųjų dainų, — tarė jis. — Mes padarysime taip, kaip tu sakai, valdove.
— Na, — nusprendė Gimlis, — mano kirvis be gėdos gali sudaryti kompaniją Andrilui. O dabar leisk mus pas savo šeimininką. Hama vis dar dvejojo.
— Jūsų lazda, — tarė jis Gendalfui. — Atleiskite, bet ji taip pat privalo būti palikta už durų.
— Nesąmonė, — atkirto Gendalfas. — Atsargumas yra vienas dalykas, o mandagumas — kitas. Aš esu senas. Jei man nebus leista remtis šita lazda, tada sėdėsiu čia tol, kol Teodenas išeis pats.
— Kiekvienas turi ką nors pernelyg brangaus, kad paliktų kitam. Bet juk negalima atimti paskutinio ramsčio iš seno žmogaus, — nusišypsojo Aragornas. — Ar leisi mums įeiti?
— Lazda burtininko rankoje yra daugiau negu paprastas ramstis, — abejodamas tarė Hama ir niūriai pažvelgė į uosinę Gendalfo lazdą, — tačiau aš tikiu, jog jūs esate mūsų draugai bei pagarbos verti vyrai, kurie užantyje neslepia blogio. Galite įeiti.
Sargybiniai atšovė sunkias vartų sklendes ir jie girgždėdami dideliais vyriais atsivėrė į vidų. Keliauninkai įėjo. Viduje buvo tvanku ir tamsu. Ilga plati salė su daugybe galingų kolonų tebuvo blankiai apšviesta ir pilna šešėlių. Kur ne kur šmėkšteldavo skaistus saulės spindulys, atskriejęs nuo aukštų rytinių langų. Kai akys priprato prie tamsos, keliautojai pastebėjo, jog grindys išklotos įvairių spalvų akmenimis. Po jų kojomis pynėsi iškaltos runos ir keisti simboliai. Kolonos buvo gražiai išraižytos raštais, dulsvai spindėjo auksu. Ant sienų kabojo gobelenai, vaizduojantys kovų bei senų legendų scenas. Jie skendo tamsoje, tačiau vieną gobeleną apšvietė saulė: jaunuolis, sėdintis ant žirgo. Jis pūtė didelį ragą, o jo geltoni plaukai plaikstėsi vėjyje. Žirgo galva buvo pakelta, šnervės plačiai išsiplėtusios ir raudonos, lyg gyvulys žvengtų, jausdamas artėjančią kovą. Aplink žirgo kojas putojo ir ūžė vanduo.
— Štai Eorlas Jaunasis! — tarė Aragornas. — Šitaip jis jojo iš šiaurės į Kelebranto Lauko Mūšį.
Keturi draugai praėjo pro salės viduryje besikūrenantį didelį židinį. Tada jie sustojo. Tolimajame salės gale, už židinio, į šiaurę nuo durų, matėsi pakyla su trimis laipteliais, o jos viduryje stovėjo didžiulis paauksuotas sostas. Jame sėdėjo žmogus, taip sulinkęs nuo metų naštos, jog buvo panašus į nykštuką. Jo ilgi ir tankūs žili plaukai sruogomis krito iš po kaktą juosiančio plono auksinio vainiko, kurio viduryje spindėjo baltas deimantas. Balta kaip sniegas barzda gulėjo ant kelių, tačiau akyse vis dar degė skaisti šviesa. Už krėslo stovėjo baltai apsirengusi moteris. Ant laiptelių buvo įsitaisiusi žmogysta išblyškusiu gudriu veidu su sunkiais vokais.
Tyla užsitęsė. Senasis žmogus nejudėjo. Pagaliau Gendalfas prabilo:
— Sveikas, Teodenai, Tengelio sūnau! Aš grįžau. Artėja audra, ir visiems draugams reikia susivienyti, nes po vieną mus sunaikins.
Senis lėtai pakilo, sunkiai pasiremdamas trumpa juoda lazda su balto kaulo rankena. Keliautojai pamatė, jog nors ir sulinkęs, jis vis dar tebėra aukštas, o jaunystėje turėjo būti iš tiesų stiprus.
— Sveikinu tave! — lėtai tarė jis. — Nors, teisybę pasakius, vargu ar džiaugiuosi matydamas tave, pone Gendalfai. Tu visada buvai vargų šauklys. Bėdos seka paskui tave kaip varnos, ir kuo toliau, tuo vis blogesnės. Neapgaudinėsiu tavęs: išgirdęs, jog Žvaigždikis sugrįžo be raitelio, aš apsidžiaugiau ne tik grįžusiu žirgu. Aš neliūdėjau Homerui atnešus žinią, jog pagaliau tu grįžai į savo amžinus namus. Tačiau naujienos iš toli dažnai būna neteisingos. Štai tu čia. Ir galima tikėtis, jog su tavimi atkeliavo dar didesnių bėdų nei anksčiau. Kodėl turėčiau džiaugtis matydamas tave, Gendalfai Audrošaukli? Pasakyk man! — Karalius vėl lėtai atsisėdo į krėslą.
— Jūs kalbate išmintingai, valdove, — sušneko blyškusis žmogėnas, sėdintis ant pakylos laiptelių. — Dar nepraėjo nė penkios dienos, kai su skausmu sužinojome, jog Vakarų Pelkėse užmuštas jūsų sūnus ir dešinioji ranka — Teodredas, Antrasis Marko Maršalas. Eomeru pasitikėti nebegalima. Jei jis valdytų, jūsų sienų liktų saugoti tik keli žmonės. Be to, iš Gondoro mes sužinojome, jog Tamsusis Mordoro Valdovas vėl sujudo rytuose. Tokią sunkią valandą šitas klajoklis nusprendžia sugrįžti. Kodėl mes turėtume tave maloniai sutikti, pone Gendalfai — Blogio Šaukly? Aš tave pavadinčiau Latspelu — Blogąja Naujiena. O blogas naujienas atneša blogi svečiai, — jis niūriai nusijuokė ir, pakėlęs sunkius vokus, pažvelgė į stovinčius svetimšalius.
— Tu esi gudrus, drauguži Šliužburni, ir, be abejo, ištikimai tarnauji savo šeimininkui, — maloniai atsakė Gendalfas. — Tačiau blogos naujienos atkeliauja dviem būdais: jas atneša arba piktadarys, arba draugas, ateinantis į pagalbą sunkią valandą.
— Teisingai, — pasakė Šliužburnis, — tačiau yra ir tokių, kurie rankioja kaulus, pelnosi iš kitų žmonių sielvarto ir kaip maitėdos tunka karo metu. Kokios pagalbos tu mums esi kada nors atnešęs, Blogio Šaukly? Kokią pagalbą neši dabar? Paskutinį kartą tu pats jos maldavai. Mano valdovas pasigailėjęs leido tau išsirinkti žirgą, tačiau, visų nuostabai, tu niekšingai pasiėmei Žvaigždikį. Karalius labai rūstavo, bet kai kam atrodė, jog tokia kaina nėra per didelė išvyti tau iš mūsų šalies. Tikriausiai tu ir dabar vėl ieškosi pagalbos, užuot ją siūlęs. Ar atvedei vyrų? Ar turi žirgų, kardų, iečių? Tai būtų pagalba, to mums reikia, o kas atėjo su tavimi? Trys nuskurę valkatos, iš kurių labiausiai apiplyšęs esi tu!
— Atrodo, jog tavo rūmuose pastaruoju metu pamirštamas mandagumas, Teodenai, Tengelio sūnau, — pasakė Gendalfas. — Negi vartų sargybinis tau nepranešė mano palydovų vardų? Retai kada Rohano valdovams teko priimti tris tokius svečius: net pats galingiausias mirtingasis neatsisakytų jų ginklų, gulinčių prie tavo durų. Jų drabužiai pilki, nes yra austi elfų; nes tik taip apsirengę jie galėjo prasiveržti pro pavojus bei tamsą į tavo rūmus.