Выбрать главу

— Vadinasi, Eomeras sakė tiesą ir jūs susimokę su Auksinio Miško Ragana? — paklausė Šliužburnis. — Nėra ko stebėtis: Dvimordene visada buvo audžiami melų voratinkliai.

Gimlis jau žengė į priekį, bet pajutęs ant peties Gendalfo ranką sustojo kaip įbestas.

Dvimordene, Loriene Retai kada vaikščiojo žmonės. Tik keletas mirtingųjų akių matė šviesą, Kuri skaisčiai ir amžinai ten šviečia. Galadriele! Galadriele! Tyras yra tavo šulinio vanduo, Balta yra žvaigždė tavo baltoje rankoje, Lapai lieka gyvybingi ir nesutepti Dvimordene, Loriene, Gražesniame už žmonių svajones.

Taip tyliai dainavo Gendalfas, bet staiga jis pasikeitė. Nusimetęs pilką apsiaustą burtininkas išsitiesė visu ūgiu, nebesiremdamas lazda, ir skardžiu lediniu balsu prabilo:

— Išmintingi žmonės šneka tik tai, ką jie žino, Grimą, Galmodo sūnau. Tu pavirtai kvailu šliužu. Todėl tylėk ir laikyk savo dvišakį liežuvį už dantų. Aš ne tam perėjau per ugnį ir mirtį, kad klausyčiausi sukto tarno, tegu jį nutrenkia žaibas!

Jis iškėlė lazdą. Sugriaudė griaustinis. Iš rytinių langų dingo saulė, salė paskendo tamsoje. Iš židinio liepsnos beliko niūrios žarijos. Matėsi tik didžiulė balta Gendalfo figūra, stovinti prieš užgesusią ugniavietę.

Tamsoje jie išgirdo Grimos Šliužburnio šnypštimą:

— Ar aš jums nepatariau, valdove, atimti iš jo lazdą? Hama, kvailys, mus išdavė!

Kažkas plykstelėjo, lyg į stogą būtų trenkęs žaibas. Viskas nutilo. Šliužburnis parkrito kniūbsčias.

— Dabar Teodenai, Tengelio sūnau, ar išklausysi mane? — paklausė Gendalfas. — Ar tu prašai pagalbos? — Burtininkas iškėlė lazdą ir nutaikė ją į langus. Tamsa išsisklaidė, o aukštai viršuje pasirodė žydro dangaus lopinėlis.

— Dar ne viskas skęsta tamsoje. Drąsiau, Marko Valdove, geresnės pagalbos tu nerasi. Aš neduodu patarimų puolusiems į neviltį, tačiau tau galėčiau patarti. Ar išklausysi mano žodžių? Jie skirti ne visiems. Išeik į lauką ir apsidairyk. Tu per ilgai užsisėdėjai šešėliuose, tikėdamas apgaulingais patarimais ir suktais pasiūlymais.

Teodenas lėtai atsistojo. Salėje vėl prašvito. Moteris nuskubėjo prie karaliaus, paėmė jo ranką, o senis sunkiais žingsniais nulipo nuo pakylos ir tyliai nuėjo prie durų. Šliužburnis liko gulėti ant grindų. Jie priėjo prie durų, Gendalfas pabeldė.

— Atidarykite! — sušuko jis. — Rohano Karalius išeina! Durys atsivėrė ir į salę plūstelėjo šalto oro gūsis. Ant kalvos pūtė vėjas.

— Nusiųsk sargybinius žemyn, prie laiptų papėdės, — paprašė Gendalfas, — o jūs, ponia, palikite jį kuriam laikui su manimi. Aš juo pasirūpinsiu.

— Eik, seserėčia Eovyna, — tarė senasis karalius. — Baimės metas jau praėjo.

Moteris pasisuko ir lėtai sugrįžo į salę, Prie durų ji pažvelgė atgal. Žvilgsnis buvo rimtas ir mąslus, akyse spindėjo užuojauta karaliui. Jos veidas buvo nuostabus, ilgi plaukai kaip auksinė upė krito ant balto rūbo, išsiuvinėto sidabru. Su šiuo apdaru ji atrodė liekna ir aukšta, tačiau kartu kieta kaip plienas, tikra karalių duktė. Tokią ją — Eovyna, Rohano Valdovę, — pirmąsyk išvydo Aragornas: blyškią ir šaltą kaip ankstyvas pavasario rytas, kuris dar nesubrandino joje moters. Ir Eovyna atkreipė dėmesį į Aragorną: ji žvelgė į aukštą karalių ainį, į daug speigų mačiusias jo akis, į pilką apsiaustą — ir juto slepiamą galią. Akimirką mergina stovėjo sustingusi, paskui greitai apsisuko ir dingo.

— O dabar, valdove, — pasiūlė Gendalfas, — apžvelk savo šalį! Vėl įkvėpk gryno oro!

Nuo rūmų prieangio matėsi bekraščiai žali Rohano laukai, tirpstantys miglotuose toliuose. Ten vėjas gainiojo lietaus marškas. Tamsiame danguje vakaruose vis dar griaudė, o tolimose kalvose vis dar trankėsi žaibai. Tačiau vėjas pasisuko iš šiaurės ir audra, atėjusi iš rytų, nugrumėjo į pietus, jūros link. Staiga pro plyšį debesyse žybtelėjo skaistus saulės spindulys. Krintantys lašai sužibėjo sidabru, o tolima upė sublizgo tarsi mirgantis stiklas.

— Čia visai netamsu, — tarė Teodenas.

— Ne, — sutiko Gendalfas, — ir amžius neslegia tavo pečių taip, kaip kiti tave įtikinėja. Mesk šalin lazdą!

Juoda lazda brinktelėjo ant akmenų. Karalius išsitiesė kaip žmogus, kuris ilgą laiką susilenkęs dirbo nuobodų darbą. Aukštas ir tiesus stovėjo Teodenas, mėlynomis akimis žvelgdamas į skaidrėjantį dangų.

— Tamsius sapnus aš sapnavau, — prakalbo jis, — tačiau dabar jaučiuosi lyg pabudęs. Kaip gaila, Gendalfai, kad tu neatėjai anksčiau. Dabar jau vėlu, ir bijau, kad bepamatysi tik paskutiniąsias mano dienas. Nebeilgai stovės Eorlo sūnaus Brego pastatyti rūmai. Ugnis sunaikins aukštąjį sostą. Ką gi man daryti?

— Daug ką, — atsakė Gendalfas, — bet pirmiausia pakviesk Eomerą. Jeigu aš neklystu, tai Grimos, kurį visi vadina Šliužburniu, patarimu tu jį laikai kalėjime?

— Tiesa, — prisipažino Teodenas, — jis neįvykdė mario įsakymų ir sosto salėje mirtimi grasino Grimai.

— Žmogus gali mylėti tave, bet neapkęsti Grimos ar jo patarimų, — tarė Gendalfas.

— Gali būti. Aš padarysiu, kaip tu sakai. Pašaukite Hamą. Jis pasirodė esąs nepatikimas durų sargybinis, todėl dabar tetampa pasiuntinuku. Tegu vienas prasikaltęs atveda kitą prasikaltusį teismui, — rūsčiai tarė Teodenas, bet pažvelgęs į Gendalfą nusijuokė, ir iš jo veido išnyko rūpesčio raukšlės.

Kai pakviestas Hama nuskubėjo vykdyti įsakymo, Gendalfas nuvedė Teodeną prie akmeninio krėslo ir pats atsisėdo ant viršutinio laiptelio priešais karalių. Aragornas su draugais stovėjo netoliese.

— Dabar nėra laiko pasakoti viskam, ką turėtum sužinoti, — tarė Gendalfas, — bet jei mano viltys ne tuščios, ateis laikas, kai galėsime pasikalbėti ilgiau. Tu patekai į didelį pavojų — didesnį nei tau šnypštė Šliužburnis. Bet dabar tu jau nemiegi! Tu gyveni. Gondoras ir Rohanas neliks vieniši. Priešas yra stipresnis nei galima įsivaizduoti, tačiau ir mes turime jam nežinomų vilčių.

Gendalfas šnekėjo greitai. Jo tylų balsą girdėjo tik karalius. Bet nuo burtininko žodžių šviesa Teodeno akyse žėrėjo vis skaisčiau ir skaisčiau, kol pagaliau jis išsitiesė soste visu didingu ūgiu, Gendalfas atsistojo šalia ir juodu pažvelgė į rytus.

— Ten, — garsiai ir aiškiai tarė Gendalfas, — rytuose, glūdi mūsų slaptoji viltis ir didžioji baimė. Mūsų likimas tebekabo ant plauko. Bet viltis išliks, jei nepasiduosime ir kovosime už savo laisvę.

Kiti irgi pažvelgė į rytus. Viltis ir baimė nešė jų mintis toli už horizonto, už nesuskaičiuojamų mylių, už Šešėlių Žemės kalnų. Kur dabar Žiedo Nešėjas? Koks plonas tas siūlas, ant kurio kabo likimas! Aštriaakiui Legolasui pasirodė, jog jis pastebėjo baltą blyksnį: tolybėse sužibusį saulės spindulį ant Sargybos Tvirtovės bokšto. Bet už jos, primindami amžiną grėsmę, žaižaravo mažyčiai liepsnos liežuviai.

Teodenas lėtai atsisėdo, tarsi nuovargis vis dar būtų kovojęs jame su Gendalfo valia. Jis pasisuko ir pažvelgė į savo didžiuosius rūmus.

— Deja, — tarė jis, — kaip gaila, kad blogio dienos atėjo tada, kai man labiausiai reikia užtarnauto poilsio. Kaip gaila narsiojo Boromiro! Jaunas žūsta, o senas lieka linguoti kaip nudžiūvęs medis, — Teodenas suspaudė kelius raukšlėtomis rankomis.

— Tavo pirštai prisimintų savo jėgą greičiau, jei laikytų kardo rankeną, — patarė Gendalfas.

Teodenas pakilo ir čiuptelėjo ranka už šono. Bet prie diržo kardo nebuvo.

— Kur Grimą jį paslėpė? — sutrikęs sumurmėjo karalius.

— Paimkite mano, valdove, — pasigirdo skambus balsas. — Mano kardas visada tarnavo tik jums.