Du vyrai užlipo laiptais ir sustojo už keleto žingsnių nuo viršūnės. Tai buvo Homeras. Jis neturėjo nei šalmo, nei šarvų, bet rankoje laikė kardą, kurį priklaupęs ištiesė savo valdovui.
— Ką tai reiškia? — rūsčiai paklausė Teodenas. Jis pasisuko į Homerą. Abu kariai apstulbo išvydę aukštą ir išdidų vyrą. Kur dingo senis, kurį jie paliko susigūžusį savo kėdėje ir pasirėmusį lazda?
— Tai mano kaltė, valdove, — nulenkė galvą Hama. — Aš supratau, jog Homeras yra laisvas. Iš to džiaugsmo turbūt nusižengiau. Jis yra Marko Maršalas, todėl jo paprašytas aš grąžinau kardą.
— Kurį dedu prie jūsų kojų, — užbaigė Homeras.
Teodenas tylėdamas žvelgė į klūpantį Homerą. Niekas nejudėjo.
— Ar paimsi kardą? — paklausė Gendalfas.
Teodenas lėtai ištiesė ranką. Kai pirštai suspaudė rankeną, visiems pasirodė, jog į ploną valdovo ranką grįžta jėga ir tvirtybė. Staiga karalius iškėlė kardą ir šis sušvilpė skrosdamas orą. Valdovas galingai uždainavo. Plačiai nusirito jo balsas, Rohano kalba raginantis visus imtis ginklų.
Sargybiniai, pamanę, jog yra šaukiami, šoko laiptais aukštyn. Su nuostaba jie pažvelgė į savo valdovą ir visi kaip vienas išsitraukę kardus sudėjo juos valdovui po kojų.
— Vesk mus! — tarė kariai.
— Westu Teoden hal! — suriko Homeras. — Koks džiaugsmas vėl matyti tikrąjį karalių. Niekas nebesakys, jog tu, Gendalfai, atneši tik blogas žinias.
— Pasiimk savo kardą, sūnėne Homerai, — paliepė karalius. — Hama, eik ir surask manąjį. Jis turi būti pas Grimą Šliužburnį. Atvesk ir jį patį. Na, Gendalfai, sakei, jog patarsi, jei aš klausysiu. Koks tavo patarimas?
— Tu juo jau pasinaudojai, — atsakė Gendalfas. — Pasitikėk Homeru, o ne suktu piktu žmogumi. Gink į šalį liūdesį ir baimę, imkis darbo iš peties. Surink kariuomenę ir žygiuok į vakarus, kaip tau patarė Homeras: kol dar ne per vėlu, turime sunaikinti išdaviką Sarumaną. Jei jo neįveiksime — žūsime. Jei laimėsime, mūsų lauks kita užduotis. Tegu moterys, vaikai ir seniai bėga į jūsų slėptuves kalnuose. Ar jos paruoštos tokiai juodai dienai? Tegu jie pasiima tik maisto ir negaišta kraudamiesi savo turtus. Ant kortos pastatytos jų gyvybės.
— Dabar aš suprantu, ką reiškia geri patarimai, — tarė Teodenas. — Tegu žmonės ruošiasi! Bet jūs esate mano svečiai, ir tu teisingai pasakei, jog mano rūmuose nebeliko mandagumo. Jūs jojote per naktį, o dabar jau rytas. Jūs nemiegojote ir nevalgėte. Svečių namas tuoj bus paruoštas ir pavalgę galėsite išsimiegoti.
— Ne, valdove, — paprieštaravo Aragornas, — nėra laiko ilsėtis. Rohano vyrai turi iškeliauti šiandien, o mes vyksime kartu su jais: kirvis, kardas ir lankas. Ne poilsiauti mes pastatėme ginklus prie jūsų rūmų sienos, Marko Valdove. Be to, aš pažadėjau Homerui sujungti mūsų kardus mūšyje.
— Tada mes iš tikrųjų turime vilties nugalėti! — nudžiugo Homeras.
— Tiktai vilties, — tarė Gendalfas. — Izengardas stiprus. Kiti pavojai irgi jau netoli. Kai mes išvyksime, negaišk, Teodenai — vesk savo žmones į Dunharo Pilį kalnuose!
— Ne, Gendalfai! — papurtė galvą Teodenas. — Tu nė pats nežinai savojo gydymo galios. Taip nebus. Aš pats josiu į karą ir žūsiu mūšyje, jeigu to reikės. Tuomet galėsiu miegoti ramiai.
— Tada net Rohano pralaimėjimas būtų pašlovintas dainose, — tarė Aragornas, o aplinkui stovintys kariai sužvangino ginklais ir suriko:
— Už Marko Valdovą! Pirmyn, Eorlingai!
— Tačiau tavo žmonių negalima palikti be apsaugos, — priminė Gendalfas. — Kas juos ves ir valdys vietoj tavęs?
— Aš dar pagalvosiu, — pažadėjo Teodenas. — Štai ir mano patarėjas.
Tuo momentu iš rūmų išėjo Hama. Už jo du vyrai tempė besispyriojantį Grimą Šliužburnį. Jis buvo baisiai išbalęs. Saulės šviesoje Grimą apžlibo. Hama priklaupė ir ištiesė Teodenui ilgą kardą, įkištą į paauksuotas ir brangakmeniais nusagstytas makštis.
— Štai jūsų senasis kardas Herugrimas, valdove, — tarė Hama. — Mes jį suradome Šliužburnio skrynioje. Jis labai nenorėjo atiduoti raktų. Ten buvo ir kitų daiktų, kurių buvome pasigedę.
— Meluoji! — sušnypštė Šliužburnis. — Šitą kalaviją man patikėjo saugoti pats valdovas.
— O dabar jis reikalauja jį grąžinti, — tarė Teodenas. — Gal tau tai nepatinka?
— O, žinoma, ne, mano valdove, — raitėsi Šliužburnis. — Aš tik rūpinuosi jumis ir jūsų daiktais. Gal geriau nevarginkite savęs. Palikite kam nors kitam šituos įkyrius svečius. Stalas tuoj bus padengtas. Ar eisite pietauti?
— Taip, — pasakė Teodenas, — ir svečiai prie stalo sėdės mano dešinėje. Mes išjojame šiandien. Išsiųskite šauklius! Tegu kiekvienas, kas gali laikyti ginklą ir turi žirgą, susirenka prie vartų praėjus dviem valandoms po vidurdienio.
— Valdove! — suriko Grimą. — To aš ir bijojau. Šitas burtininkas jus apžavėjo. Negi niekas neliks saugoti Auksinių jūsų tėvų Rūmų ir jūsų lobių? Negi niekas nesaugos Marko Valdovo?
— Jeigu tai yra apžavai, tai man jie patinka labiau negu tavo šnipščiojimas. Nuo tavo kerų aš greitai būčiau šliaužiojęs keturiomis, kaip gyvulys. Ne, Edorase neliksi netgi tu, Grimą. Grimą irgi jos! Eik! Dar spėsi nusivalyti rūdis nuo savo kardo.
— Pasigailėkite, valdove! — suinkštė Grimą, išsitiesęs ant žemės. — Nesiųskite manęs šalin. Aš būsiu su jumis, kai kiti išvyks. Neatskirkite ištikimojo Grimos nuo jo karaliaus!
— Pasigailėsiu tavęs, — tarė Teodenas. — Aš neatskirsiu tavęs. Aš pats vykstu į karą su savo vyrais, {sakau tau vykti kartu ir įrodyti savo ištikimybę.
Šliužburnis apsidairė. Jo akys buvo lyg užspeisto žvėries, ieškančio kaip pabėgti iš priešų apsupties.
Iškišęs ilgą baltą liežuvį jis apsilaižė lūpas.
— Tai sprendimas, vertas Eorlo Rūmų Karaliaus, — lėtai tarė jis. — Tie, kurie jį myli, pasigailėtų jo metų. Bet aš pavėlavau. Tie, kurie jį įtikino, nesielvartaus dėl mano valdovo mirties. Jei nebegaliu atitaisyti padarytos žalos, tai prašau — išklausyk mane, valdove. Edorase turi likti žmogus, kuris žino jūsų mintis ir gerbia įsakymus. Tai turi būti ištikimas tarnas. Paskirkite mane savo patikėtiniu. Grimą išsaugos visus turtus ir karštai melsis, kad jūs grįžtumėte, nors visiems aišku, kad vilties nedaug.
— O tavęs nepatenkintų mažesnis postas, Grimą? — nusijuokė Eomeras. — Pavyzdžiui, vilkti į kalnus maisto maišą, jeigu tik kas nors tau jį patikėtų?
— Ne, Eomerai, tu iki galo nesupratai mūsų pono Šliužburnio, — tarė Gendalfas, įsmeigęs savo veriantį žvilgsnį į Grimą. — ,lls yra drąsus ir klastingas. Net dabar jis žaidžia su ugnimi ir tikisi išsisukti. Jis jau laimėjo daug mano brangaus laiko. Ant kelių, gyvate! — sugriaudėjo burtininkas. — Ant pilvo! Kada parsidavei Sarumanui? Koks turėjo būti atpildas? Kai Rohanas būtų sumuštas, tau būtų leista išsirinkti lobių ir pasiimti moterį, kurios aistringai trokšti? Per ilgai tu žiūri į ją pro nuleistus vokus!
Eomeras griebėsi kardo.
— Aš tai įtariau, — sumurmėjo jis, — ir būčiau jį užmušęs jau anksčiau, pamiršęs rūmų įstatymus. Tačiau aš mačiau ne viską, — jis žingtelėjo pirmyn, tik Gendalfas jį sustabdė.
— Eovyna dabar saugi, — tarė burtininkas. — Tu, Šliužburni, gerai pasidarbavai savo šeimininkui ir tau tikrai priklauso atlyginimas. Nors Sarumanas dažnai pamiršta savo sandėrius. Aš patarčiau tau greitai pas jį nuvykti ir priminti apie savo ištikimą tarnybą.