— Tu meluoji, — šnypštė Šliužburnis.
— Per lengvai ir dažnai šitas žodis išsprūsta iš tavo lūpų, — tarė Gendalfas. — Aš nemeluoju. Matai, Teodenai, tu priglaudei gyvatę! Tu jos negali nei palikti, nei imtis su savimi. Ją užmušti būtų teisinga. Bet anksčiau jis buvo kitoks ir neblogai tau tarnavo. Duok jam arklį ir paleisk jį ten, kur jis norės. O pagal jo norus galėsimo jį teisti.
— Ar girdi, Šliužburni? — paklausė Teodenas. — Gali rinktis: jok su mumis į karą ir kovoje įrodyk savo ištikimybę arba keliauk kur nori. Bet jei dar kada susitiksime, aš nebūsiu toks gailestingus.
Šliužburnis lėtai atsistojo. Prisimerkęs jis apžvelgė visus susirinkusius. Galiausiai jo žvilgsnis sustojo prie Teodeno, Grimą išsižiojo, lyg norėdamas kažką sakyti. Staiga jis išsitiesė. Akys užsidegė tokia neapykanta, jog žmonės nuo jo atšlijo. Grimą iššiepė dantis, sušnypštęs spjovė karaliui po kojomis ir pasileido laiptais žemyn.
— Paskui jį! — tuoj pat įsakė Teodenas. — Žiūrėkite, kad jis nepridarytų žalos, bet netrukdykite. Duokite jam arklį ir tegu nešdinasi.
— Jeigu nors vienas žirgas sutiks jį nešti, — tarstelėjo Eomeras. Vienas iš sargų nubėgo laiptais žemyn. Kitas, prisėmęs šalmą tyro vandens, nuplovė Šliužburnio suterštus akmenis.
— Dabar aš kviečiu savo svečius pailsėti ir užkąsti tiek, kiek mums leidžia laikas, — tarė Teodenas.
Jie grįžo atgal į didžiąją menę. Apačioje jau pasigirdo gaudžiantys karo ragai ir šauklių riksmai. Karalius turėjo išjoti, kai tik mieste ir netoliese gyvenantys kariai apsiginkluos ir susirinks.
Prie karaliaus stalo susėdo Eomeras bei keturi svečiai, valdovui patarnavo ledi Eovyna. Visi skubomis stiprinosi. Kiti tylėjo, o Teodenas klausinėjo Gendalfą apie Sarumaną.
— Kas gali pasakyti, kiek toli nusidriekė Sarumano išdavystė, — kalbėjo burtininkas. — Juk jis ne visada buvo blogas. Neabejoju, jog kažkada jis buvo Rohano draugas. Net kai jo širdis atšalo, jūs vis tiek atrodėte jam naudingi. Bet jau seniai jis rezgė savo pinkles prisidengdamas draugo kauke, kad galėtų pasiruošti. Tais laikais Šliužburnis neturėjo jokių keblumų ir visus tavo darbus tuoj pat sužinodavo Izengardas, nes tavo šalis buvo atvira — svetimšaliai atvykdavo ir išvykdavo netrukdomi. Šliužburnis šnypštė tau savo patarimus, nuodijo mintis, šaldė širdį ir silpnino kūną, o kiti galėjo tik stebėti, nes tavo valia buvo Šliužburnio gniaužtuose.
Kai aš pabėgau ir įspėjau tave, bent jau įžvalgesnieji suprato Šliužburnio dviveidystę. Tada jis ėmėsi pavojingų intrigų, siekdamas sulaikyti tave ir neleisti atgauti visų jėgų. Jis buvo gudrus: čia išsklaidydavo nerimą, čia vėl gąsdindavo — ir pasinaudodavo kiekviena tam palankia proga. Ar prisimeni, kaip įnirtingai jis siūlė negailėti žmonių tuščioms gaudynėms šiaurėje, kai pavojus buvo vakaruose? Juk jis įtikino tave neleisti Eomerui persekioti plėšikaujančių orkų. Jeigu Eomeras būtų paklusęs Šliužburniui, kalbančiam tavo balsu, orkai dabar jau būtų Izengarde, atgabenę savo šeimininkui vertingą grobį. Ne tą, kurio Sarumanas geidžia labiausiai, bet vis tiek nepaprastai brangų: du mūsų Būrio narius, mūsų slaptosios vilties saugotojus. Vilties, apie kurią net tau, valdove, kol kas negaliu papasakoti. Ar bent numanai, kaip jie dabar kentėtų ir kiek daug būtų sužinojęs Sarumanas?
— Aš esu daug skolingas Eomerui, — pripažino Teodenas. — Ištikima širdis ne visada šneka meiliais žodžiais.
— O suktoms akims tiesos veidas nepatinka, — pridūrė Gendalfas.
— Iš tikrųjų aš buvau apakęs, — pasakė Teodenas, — todėl labiausiai jaučiuosi dėkingas tau, mano svety. Dar kartą tu atvykai pačiu laiku. Pasirink bet kokią dovaną. Viskas, ką turiu, bus tavo. Aš pasilieku tik savo kardą.
— Ar iš tiesų aš atvykau laiku, dar turės paaiškėti, — atsakė Gendalfas. — O dovaną pasirinksiu tokią, kokios man labai reikia, Rohano vadove, — greitą ir ištikimą. Padovanok man Žvaigždini Jj kažkada paskolinai, jei tai galima pavadinti skolinimu. Dabar aš josiu į didelius pavojus, sidabrine šviesa sklaidydamas tamsą, ir nenoriu rizikuoti tuo, kas man nepriklauso. Tuo labiau kad Žvaigždikis ir aš pamilome vienas kitą.
— Gerai pasirinkai, — linktelėjo Teodenas, — ir aš su džiaugsmu jį atiduodu. Tai didelė dovana. Kito tokio žirgo kaip Žvaigždikis nėra. Jis — vienas iš mūsų senovės eržilų ir vargu ar dar kada gims toks žirgas. O jūs, mano svečiai, galite rinktis bet ką iš šių rūmų ginklų. Kardų jums nereikia, užtat galėsite išsirinkti puikių šalmų ar senovinių šarvų — kažkada Gondoras padovanojo juos mūsų tėvams. Tegu jie ištikimai jums tarnauja.
Neilgai trukus Aragornas su Legolasu jau turėjo švytinčius šarvus ir šalmus. Jų skydų kraštai buvo nusagstyti žaliais, raudonais ir baltais brangakmeniais. Gendalfas šarvų atsisakė, o Gimlis nerado nieko tinkamo nykštukui, be to, Edoraso lobynuose ir nebuvo nieko geresnio už jo trumpus grandininius šarvus, nukaldintus nykštukų kalvėse po kalnais šiaurėje. Bet jis išsirinko geležies bei odos šalmą, kaip tik jo apvaliai galvai, ir nedidelį skydą, kuriame buvo pavaizduotas žaliame fone šuoliuojantis baltas žirgas — Eorlo Rūmų herbas.
— Tegu šitas skydas apsaugo tave, — palinkėjo Teodenas. — Jj pagamino man dar Tengelio laikais, kai buvau berniukas. Gimlis nusilenkė.
— Aš išdidžiai nešiosiu tavo herbą, Marko Valdove, — tarė jis. — Geriau nešti žirgą rankoje, nei pačiam būti jo nešamam. Ant savo kojų jaučiuosi tvirčiau. Ką gali žinoti, galbūt teks ir pasikauti.
— Tikriausiai teks, — pritarė Teodenas.
Karalius atsistojo, prie jo, nešdama taurę vyno, priėjo Eovyna.
— Ferthu Theoden hal! — tarė mergina. — Priimk šią taurę ir išgerk už šią džiaugsmo valandą! Tegu jėgos niekada neapleidžia tavęs!
Teodenas nugėrė, o Eovyna perdavė taurę kitiems svečiams. Prie Aragorno ji staiga stabtelėjo ir pakėlė į jį savo žėrinčias akis. Jis atsakė šypsena, bet imant taurę jų rankos susitiko ir jis pajuto, kaip mergina sudrebėjo.
— Būk sveikas, Aragornai, Aratorno sūnau!
— Būk sveika, Rohano valdove! — atsakė Aragornas, bet šypsena staiga pranyko nuo jo veido.
Kai svečiai atsigėrė, karalius nuėjo prie durų. Ten jo laukė sargybiniai, šaukliai ir visi Edorase likę ar netoliese gyvenę karo vadai.
— Aš išjoju į paskutinį savo žygį! — garsiai paskelbė Teodenas. — Aš neturiu vaikų, mano sūnus Teodredas žuvo. Todėl įpėdiniu skelbiu savo sūnėną Eomerą. Jeigu nei jis, nei aš negrįšime iš šio žygio, jūs turite teisę išsirinkti naują valdovą. Bet išvykdamas aš turiu kažkam patikėti savo žmones Edorase. Kuris iš jūsų pasiliks?
Niekas neatsiliepė.
— Negi nė vieno nėra? Kuo pasitiki mūsų žmonės?
— Eorlo Gimine, — atsakė Hama.
— Bet aš negaliu palikti Eomero, — tarė karalius, — o jis yra paskutinysis iš šitos giminės.
— Aš turėjau omenyje ne Eomerą, — pasakė Hama, — be to, jis nėra paskutinis. Dar yra Eovyna, Eomundo duktė, jo sesuo. Ji yra bebaimė ir tvirtos širdies. Visi ją myli. Tegu Eovyna vadovauja Eorlingams, kol mes būsime išvykę.
— Tegu bus taip, — sutiko Teodenas. — Liepk šaukliams paskelbti, jog pasiliekantiems vadovaus ledi Eovyna.
Tada Eovyna atsiklaupė, o karalius įteikė jai kardą bei gražius šarvus.
— Lik sveika, seserėčia! — atsisveikino Teodenas. — Tamsi yra ši valanda, bet galbūt mes dar sugrįšim į Auksinę Salę. Dunhare galėsite ilgai gintis, o jeigu pralaimėsime, mes irgi grįšime ten.
— Nekalbėkite taip! — tarė ji. — Kiekviena laukimo diena man virs metais.
Eovyna kalbėjo, o jos akys žvelgė į netoliese stovintį Aragorną.
— Karalius grįš, — tvirtai pasakė Aragornas. — Nebijok! Ne vakaruose, bet rytuose spręsis mūsų likimas.