Karalius su Gendalfu ėmė leistis laiptais. Visi kiti sekė jiems iš paskos. Praeidamas pro vartus Aragornas atsigręžė ir išvydo viršuje tebestovinčią vienišą Eovyna. Prieš ją į žemę buvo įsmeigtas kardas, mergina laikė rankas ant jo rankenos. Ji vilkėjo šarvus ir žėrėjo tarsi sidabras saulėje.
Užsimetęs kirvį ant peties, Gimlis žingsniavo kartu su Legolasu.
— Pagaliau iškeliaujame! — tarė nykštukas. — Žmonėms neduok valgyti, bet duok pašnekėti. Mano kirvis jau nerimsta. Nors neabejoju, jog rohirimai irgi turi sunkią ranką. Tačiau toks karas man nepatinka. Kaip man teks keliauti į mūšį? Norėčiau eiti pėsčiomis, o ne kratytis kaip maišas Gendalfo balne.
— Tai būtų saugiausia vieta, — šyptelėjo Legolasas. — Tačiau kovoje Gendalfas su džiaugsmu nuleis tave ant žemės. Tuo pasirūpins jei ne Gendalfas, tai pats Žvaigždikis. Kirvis — netinkamas ginklas raiteliui.
— O nykštukas netinkamas raitelis, — pridūrė Gimlis, glostydamas kirvio ašmenis. — Aš juk orkams galvas kaposiu, o ne pakaušius skųsiu.
Prie vartų jie jau rado pasišiaušusį ietimis daugiau nei tūkstančio raitelių būrį. Senas ir jaunas, kas tik nulaikė ginklą, sėdo į balną. Garsiai ir džiaugsmingai kariai pasveikino Teodeną. Vieni laikė pabalnotą Teodeno ristūną Sniegiakartį, o kiti — Aragorno ir Legolaso žirgus. Sunerimęs Gimlis stovėjo ir raukėsi, bet prie jo vedinas žirgu priėjo Eomeras.
— Sveikas, Gimli, Gloino sūnau! — šūktelėjo jis. — Aš dar neišmokau saldžiai kalbėti, kaip buvai man pataręs. Bet kodėl mums ne-atidėjus mūsų ginčo? Aš pažadu Miško Valdovės neminėti bloguoju.
— Aš kuriam laikui pamiršiu savo įniršį, Eomerai, Eomundo sūnau, — atsakė Gimlis, — bet jeigu tau nusišypsos laimė išvysti Valdovę Galadrielę savo akimis, tada turėsi pripažinti, jog ji yra nuostabiausia iš visų moterų, arba mūsų bičiulystė tuoj pat nutrūks.
— Sutinku, — tarė Eomeras. — O iki tol tebūnie man atleista — prašau tave joti kartu su manimi. Gendalfas jos priekyje su Marko Valdovu, tačiau mano žirgas Ugniakojis paneš mus abu.
— Dėkoju, — didžiai patenkintas pasakė Gimlis. — Aš mielai josiu su tavimi, jeigu šalia jos mano draugas Legolasas.
— Legolasas iš kairės, Aragornas iš dešinės, ir niekas nesugebės prieš mus atsilaikyti! — šūktelėjo Eomeras.
— O kurgi Žvaigždikis? — apsidairė Gendalfas.
— Ganosi upės pakrantėje, — atsakė jam, — ir neprisileidžia nieko arti. Kaip šešėlis gluosniuose jis vaikšto ten, prie brastos.
Gendalfas sušvilpė, garsiai riktelėjo žirgo vardą, ir iš toli atsklidęs žvengimas pranešė, jog Žvaigždikis jau lekia prie jo lyg strėlė.
— Atrodo, lyg pats vėjas būtų pavirtęs žirgu, — tarė Eomeras, kai Žvaigždikis atbėgo ir sustojo prie burtininko.
— Man regis, dovana jau įteikta, — pasakė Teodenas, — bet klausykite visi! Aš, Marko Valdovas, Eorlingų giminės karalius, sveikinu Gendalfą Pilkąjį, išmintingiausią iš patarėjų, labiausiai laukiamą iš draugų, ir dovanoju jam Žvaigždikį, žirgų valdovą.
— Dėkoju tau, Karaliau Teodenai, — atsakė Gendalfas. Staiga jis nusimetė pilką apsiaustą, nusviedė šalin skrybėlę ir užšoko ant žirgo. Burtininkas neturėjo nei šarvų, nei šalmo, jo sidabriniai plaukai plaikstėsi vėjyje, o balti drabužiai akinančiai spindėjo saulėje.
— Baltasis Raitelis! — suriko Aragornas, ir visi kariai pagavo tuos žodžius.
— Už mūsų Karalių ir Baltąjį Raitelį! — sušuko jie. — Pirmyn, Eorlingai!
Sutrimitavo ragai. Sužvengė ir piestu atsistojo žirgai. Ietys skambiai trenkėsi į skydus. Karalius iškėlė ranką ir Rohano rinktinė lyg vėtra dundėdama nušuoliavo į vakarus.
Dar ilgai Eovyna matė žibančias jų ietis, stovėdama vieniša ant tuščių rūmų slenksčio.
7
Helmo Dauba
Saulė jau krypo vakarop, kai jie išjojo iš Edoraso, ir jos šviesa, atsispindinti raitelių akyse, pavertė Rohano laukus auksine migla. Kelias vedė į šiaurės vakarus, palei Baltųjų Kalnų šlaitus, daugybe brastų kirsdamas greitus mažus upeliukus. Toli priekyje, dešinėje, dunksojo Ūkanotieji Kalnai, kurie artėdami rodėsi vis tamsesni ir aukštesni. Saulė lėtai nusileido raiteliams prieš akis. Už nugarų kilo vakaras.
Kariuomenė jojo tolyn. Bijodami pavėluoti jie lėkė kiek galėjo, sustodami tik labai trumpam. Rohano ristūnai buvo greiti ir ištvermingi, tačiau jų laukė daug mylių. Nuo Edoraso iki Izeno Brastų, kur rohaniečiai tikėjosi sutikti savo būrius, besiginančius nuo Sarumano pulkų, buvo daugiau nei šimtas dvidešimt mylių.
Aplinkui ištvino naktis. Pagaliau jie sustojo. Penkias valandas joję Rohano kariai atsidūrė toli vakarinėse lygumose, bet jų dar laukė daugiau nei pusė kelio. Po žvaigždėtu dangumi ir mėnulio pilnatimi jie įkūrė stovyklą. Nežinodami, kas darosi aplink, kariai nusprendė nedegti laužų, bet glaudžiu ratu sustatė raitą sargybą, o toli priekyje tylūs lyg šešėliai daubose ir kloniuose pasislėpė žvalgai. Ilga naktis praėjo ramiai. Vos išaušus sugaudė ragai, ir po valandos jie vėl tęsė kelionę.
Diena pasitaikė karšta tam metų laikui, ore jautėsi kažkoks sunkumas, nors debesų nesimatė. Saulė pakilo apsigaubusi ūkanomis, o už jos iš rytų lėtai slinko juoda grėsminga audra. Kitas tamsos debesis kaupėsi toli šiaurės vakaruose, aplink Ūkanotuosius Kalnus. It tamsus šešėlis, jis lėtai šliaužė iš Burtininko Slėnio.
Gendalfas prisiartino prie Legolaso, kuris jojo šalia Eomero.
— Tavo akylos akys, Legolasai, — tarė jis, — galėtum pamatyti net žvirblį už trijų mylių. Ar gali ką nors įžiūrėti Izengardo pusėje?
— Iki jo dar labai toli, — atsakė Legolasas, prisidengdamas akis ilga ranka. — Aš matau tamsą. Ir kažkokius šešėlius, didelius šešėlius, judančius ant upės kranto. Negaliu pasakyti, kas tai yra. Mano akis dengia ne rūkas ar debesys: atrodo, tarsi nežinoma galia slėptų pasaulį tirštame rūke, tarsi miško prieblanda būtų nusileidusi žemyn prie kalvų.
— O iš paskos atslenka Mordoro audra, — pratarė Gendalfas. — Bus juoda naktis.
Oras darėsi vis sunkesnis. Po pietų tamsieji debesys raitelius pavijo: pro juodą grėsmingą debesų sieną dar prasiskverbdavo pavieniai šviesos blyksniai. Krauju pasruvusi saulė pasislėpė sunkioje migloje. Paskutiniai spinduliai ugnimi nudažė raitelių ietis ir stačius Trihyrno šlaitus — tris dantytus ragus, kylančius į saulėlydį. Tai buvo šiauriausia Baltųjų Kalnų atšaka. Gęstančioje žaroje priekyje joję vyrai pamatė juodą tašką — artėjantį raitelį. Kariai sustojo.
Raitelis priartėjo: išvargęs, su perkirstu šalmu ir suskaldytu skydu. Lėtai nusliuogęs nuo žirgo, jis kurį laiką stovėjo burna gaudydamas orą. Po to prabilo:
— Ar Eomeras čia? Jūs pagaliau atėjote, bet per vėlai, ir jūsų per maža. Teodredui žuvus, viskas pakrypo į blogąją pusę. Mes praradome daug žmonių, buvome priversti atsitraukti už Izeno. Kitą naktį mus puolė naujos jėgos. Izengardas tikriausiai ištuštėjo, nes Sarumanas ant mūsų užsiundė ne tik savo kariuomenę, bet ir laukinius kalniečius bei ginkluotus Dunžemių piemenis. Mes neišlaikėme. Jie pralaužė skydų sieną. Dalis mūsiškių išsisklaidė, o likusieji, vedami Erkenbrando Vakariečio, traukiasi į jo tvirtovę Helmo Dauboje. Kur Eomeras? Perduokite jam, kad jokios vilties nebėra. Tegu jis grįžta atgal į Edorasą, kol jo neaplenkė Izengardo vilkai.
Teodenas tylėjo. Karys nematė jo pro sargybinius, tad valdovas pavarė savo žirgą pirmyn.
— Stok prieš mane, Keorlai, — tarė jis. — Aš čia. Paskutinė Eorlingų kariuomenė išjojo į žygį. Ji be mūšio negrįš.
Žmogaus veidą nušvietė nuostaba ir džiaugsmas. Jis išsitiesė, o tada priklaupė, tiesdamas karaliui savo išrantytą kardą.