— Vesk mane, valdove! — sušuko jis. — Ir atleisk man! Aš maniau, jog...
— Jog aš pasilikau Meduselde kaip medis, sulinkęs po žiemos sniegu? — nutraukė karį Teodenas. — Taip ir buvo tau išvykstant. Tačiau vakaris vėjas supurtė mano šakas. Duokite jam naują žirgą! Mes josime į pagalbą Erkenbrandui!
Kol Teodenas kalbėjo, Gendalfas pajojo šiek tiek į priekį. Jis ilgai žiūrėjo į šiaurę, į Izengardą, ir į vakarus, kur leidosi saulė. Dabar jis grįžo atgal.
— Jok, Teodenai! — tarė burtininkas. — Jok į Helmo Daubą. Pamiršk Izeno Brastas ir negaišk lygumose. Aš turiu jus trumpam palikti. Turiu lėkti neatidėliodamas — Žvaigždikis neš mane.
Pasisukęs į Homerą, Aragorną ir kitus karius, jis garsiai sušuko:
— Narsiai kaukitės už Marko Valdovą! Laukite manęs prie Helmo Vartų! Likite sveiki!
Gendalfas kažką pasakė Žvaigždikiui, ir žirgas lyg iš lanko paleista strėlė šoko į priekį. Jis išnyko tiesiog akimirksniu: kaip vėjas žolėje, kaip sidabrinis žaibas saulėlydžio raudonyje, kaip sparnuotas šešėlis. Sniegiakartis prunkštelėjo ir atsistojo piestu, norėdamas lėkti paskui, tačiau Žvaigždikį galėjo pavyti tik greičiausias paukštis.
— Ką tai reiškia? — paklausė Hamos vienas iš sargybinių.
— Gendalfas Pilkasis kažkur nuskubėjo, — atsakė Hama. — Jis visada netikėtai ateina ir išeina nelauktai.
— Jeigu čia būtų Šliužburnis, jis lengvai galėtų tai paaiškinti, — tarė kitas.
— Tiesa, — sutiko Hama, — bet aš mieliau palauksiu Gendalfo paaiškinimų.
— Galbūt laukti teks ilgai.
Rohirimai dabar paliko kelią, vedantį į Izeno Brastas, ir pasuko į pietus. Ėmė temti, tačiau raiteliai tebešuoliavo. Kalvos priartėjo, tamsiame danguje Trihyrno viršūnių beveik nesimatė. Už poros mylių, tolimajame Vestfoldo Slėnio krašte, driekėsi žalia dauba — įlanka kalnuose, iš kurios į kalvas vedė siauras tarpeklis. Žmonės vadino šią vietą Helmo Dauba nuo tada, kai vienas senųjų laikų didvyris šičia rado prieglobstį. Statėjantis ir siaurėjantis slėnis vingiavo iš šiaurės Trihyrno šešėlyje, kol pavirsdavo siauru tarpekliu, o jo viršūnės kaip galingi bokštai iškildavo iš abiejų pusių ir užgoždavo šviesą.
Tarpeklio pradžią, vadintą Helmo Vartais, gynė stačios šiaurinių šlaitų uolos. Ant jų stovėjo aukštos senovinės sienos, o už jų — didinga tvirtovė. Žmonės kalbėjo, jog tolimais Gondoro šlovės laikais Jūros Karalių paliepti ją pastatę milžinai. Tvirtovė vadinosi Hornburgas — Gaudžiančio Rago Pilis, — nes į joje suskambusį ragą tarpeklyje atsiliepdavo aidas, tarsi iš kapų į mūšį kiltų seniai pamiršta kariuomenė. Nuo Hornburgo iki pietinių slėnio skardžių tęsėsi senovėje žmonių pastatyta akmeninė siena, užtverianti įėjimą į tarpeklį. Aplinkui Hornburgą nuo Helmo Vartų iki Helmo Griovio tekėjo upė. Ji sukosi aplink Rago Uolas ir toliau savo vandenis nešė į Gilųjį Slėnį, o iš ten į Vestfoldą. Hornburgą prie Helmo Vartų valdė Erkenbrandas, Vestfoldo vietininkas. Kai atėjo tamsūs laikai ir kilo karo grėsmė, išmintingasis Erkenbrandas sutaisė sieną bei dar labiau sustiprino tvirtovę.
Raiteliai vis dar buvo žemumoje prieš Daubą, kai priekyje pasigirdo žvalgų riksmai ir sugaudė ragai. Iš tamsos ėmė švilpti strėlės. Greitai grįžęs žvalgas pranešė, jog slėnyje pilna raitų vilkažmogių, o į pietus nuo Izeno Brastų Helmo Daubos link skuba orkų bei laukinių žmonių kariauna.
— Mes radome daug užmuštų mūsiškių, — pasakė žvalgas, — ir sutikome išblaškytų būrių, kurie neturi vado. Apie Erkenbrandą niekas nieko nežino. Ko gero, priešai jį pasivijo anksčiau, nei jis spėjo pasiekti Helmo Daubą.
— Ar yra žinių apie Gendalfą? — paklausė Teodenas.
— Taip, valdove. Daug kas matė baltai apsirengusį žmogų, vėju skriejantį per lygumas. Kai kas galvojo, jog tai Sarumanas, nes raitelis skubėjo į naktį, Izengardo link. Kiti anksčiau matė į šiaurę šuoliuojantį Šliužburnį, lydimą būrio orkų.
— Jeigu jie susitiks, Šliužburniui bus riesta, — pasakė Teodenas. — Aš nebeturiu nė vieno patarėjo: nei seno, nei jauno. Dabar reikia, kaip sakė Gendalfas, kuo skubiau joti prie Helmo Vartų, yra ten Erkenbrandas, ar ne. Kiek priešų artinasi iš šiaurės?
— Labai daug, — tarė žvalgas. — Baimės akys didelės, bet aš kalbėjau su narsios širdies vyrais ir neabejoju, jog priešo pajėgos yra daug didesnės nei mūsų.
— Tada skubėkime! — patarė Eomeras. — Mums reikia kuo greičiau prasiveržti iki tvirtovės. Helmo Dauboje yra urvų, kuriuose gali pasislėpti šimtai žmonių, ir slaptų kelių kalvose.
— Negalima pasitikėti slaptaisiais keliais, — papurtė galvą karalius. — Sarumanas seniai iššnipinėjo šitą kraštą. Bet gintis galėsime ilgai. Pirmyn!
Aragornas, Legolasas ir Eomeras dabar jojo priekyje. Rohirimų kelias suko į pietus, į tamsius kalnų šlaitus. Priešų pasitaikė nedaug. Porą kartų jie sutiko orkų gaujų, bet jos atsitraukdavo raiteliams nespėjus jų pasivyti ir užmušti.
— Tai ilgai netruks, — pasakė Eomeras. — Žinia, jog į Helmo Daubą atvyksta karaliaus pulkai, tuoj pat pasieks Sarumaną ar kurį nors jo vadeivą.
Karas sekė raitelių pėdomis. Tamsoje jie girdėjo šiurkščius dainuojančius balsus. Pakilę aukščiau jie atsigręžė ir išvydo galybę deglų: raudoni taškai žėrėjo tamsiuose laukuose tarsi ugninės gėlės ir ilgomis linijomis traukė iš žemumų. Šen bei ten plyksteldavo ryškesnė liepsna.
— Mums ant kulnų lipa orkai, — tarė Aragornas.
— Jie atsinešė ugnį, — atsiduso Teodenas, — ir degina viską, ką pamato. Tai buvo gražus slėnis su daugybe sodybų. Vargšė mano tauta!
— O, kad būtų diena ir mes galėtume ant jų užlėkti kaip audra iš kalnų! — niūriai pasakė Aragornas. — Man apmaudu nuo jų bėgti.
— Mums nebereiks toliau bėgti, — tarė Eomeras, — jau čia pat yra Helmo Griovys, sena užkarda slėnyje per trečdalį mylios žemiau Helmo Vartų. Ten galėsime apsisukti ir stoti į mūšį.
— Ne, mūsų yra per mažai, kad galėtume ginti Griovį, — paprieštaravo Teodenas. — Jis yra daugiau nei mylios ilgumo ir turi platų perėjimą.
— Jeigu mus pasivys, perėjimą turės ginti ariergardas, — sutiko Eomeras.
Aklinoje tamsoje raiteliai prijojo perėjimą per Griovį, kur iš viršaus tekėjo upė ir vedė kelias į Hornburgą. Prieš juos iš tamsos staiga išniro pylimas: aukštas šešėlis už juodos duobės. Garsiai šūktelėjo sargybinis, klausdamas kas joja.
— Čia kalba Eomeras, Eomundo sūnus, — atsakė Eomeras. — Į Helmo Daubą atvyko Marko Valdovas.
— Iš tiesų geros naujienos, nes vilties beveik nebeliko, — tarė sargybinis. — Skubėkite! Priešas jau visai arti.
Kariuomenė perkirto Griovį ir sustojo ant šlaito. Ten, visų džiaugsmui, jie sužinojo, jog Erkenbrandas paliko daug žmonių Helmo Vartų gynybai, be to, į pilį sugrįžo nemažai pabėgusiųjų.
— Dabar turime apie tūkstantį galinčių kautis pėstininkų, — pasakė senasis Gamlingas, vadovaujantis Griovio gynėjams. — Tačiau daugelis jų matė pernelyg daug žiemų, kaip aš, ar pernelyg mažai, kaip mano sūnaus sūnus. Gal ką nors girdėjote apie Erkenbrandą? Vakar sužinojome, jog jis traukiasi čia su Vestfoldo raitelių rinktinės likučiais. Bet jis nepasirodė.
— Bijau, kad ir nepasirodys, — tarė Eomeras. — Mūsų žvalgai apie jį nieko nesužinojo, o slėnyje už mūsų knibždėte knibžda priešų.
— Galbūt jam pavyko pabėgti, — pasakė Teodenas. — Erkenbrandas — stiprus vyras. Jis sulaukė tokios šlovės, kaip kadaise Helmas Kūjarankis. Bet mes negalime laukti jo čia. Reikia atitraukti visas pajėgas už sienų. Ar jūs gerai apsirūpinę atsargomis? Mes pasiėmėme nedaug maisto, nes jojome į mūšį, o ne į apsuptį.
— Daubos urvuose yra trys ketvirčiai Vestfoldo žmonių, senių ir vaikų, vyrų ir moterų, — atsakė Gamlingas. — Ten taip pat yra didelių maisto atsargų bei daug gyvulių.