— Tai gerai, — tarė Eomeras. — Jie degina ir naikina viską, kas liko slėnyje.
— Jei jie ateis derėtis dėl mūsų kailių prie Helmo Vartų, jiems teks sumokėti didelę kainą, — iškošė Gamlingas.
Karalius ir raiteliai nujojo tolyn. Ten, kur upę kirto pylimas, jie nulipo nuo žirgų ir išsirikiavę į ilgą eilę suėjo pro Hornburgo vartus. Juos sutiko su džiaugsmu bei nauja viltimi, nes dabar žmonių užteko ginti ir tvirtovei, ir sienai.
Homeras greitai parengė savo vyrus. Karalius su palyda bei dauguma Vestfoldo gyventojų liko Hornburge. Didžiausias pajėgas Eomeras sutelkė prie sienos bei jos bokšto, nes čia gynyba galėjo neatlaikyti stipraus ir įnirtingo puolimo. Žirgai buvo nuvesti į patį tarpeklio galą bei patikėti tiems, kurie nedalyvavo mūšyje.
Helmo Vartų siena buvo dvidešimties pėdų aukščio ir tokia plati, jog ja saugiai galėjo eiti iš karto keturi žmonės, dengiami aukšto parapeto, per kurį galėjo pažvelgti tik nežemas vyras. Šen bei ten akmenyje buvo iškirstos šaudymo angos. Sieną su išoriniu Hornburgo kiemu jungė ilgi laiptai, kiti laiptai vedė ant jos iš paties tarpeklio. Priešo pusėje siena buvo visiškai lygi, o dideli akmenys sudėti taip meistriškai, jog pirštui nebuvo kur užsikabinti. Grėsmingai kyšojo viršutinės akmenų eilės, dėl kurių siena priminė jūros pagraužtą uolą.
Gimlis stovėjo atsirėmęs į sieną. Šalia ant parapeto sėdįs Legolasas žaidė su lanku ir žiūrėjo į tamsą.
— Čia man patinka, — nusprendė nykštukas, koja bandydamas akmenis. — Visada darosi džiugu, kai priartėjame prie kalnų. Geras akmuo. Šita šalis turi tvirtus kalnus. Pajutau tai pėdomis, lipdamas aukštyn. Jeigu man ir šimtui mano tėvynainių kas nors duotų bent metus, pastatytume čia tokią tvirtovę, jog visų armijų atakos ištikš-tų kaip vandens purslai.
— Neabejoju, — atsiliepė Legolasas, — tu juk nykštukas, o nykštukai yra keista tauta.
Man čia visai nepatinka ir nepatiktų netgi dieną. Tačiau man džiugu, jog šalia stovi tu, Gimli, su savo tvirtomis kojomis ir kietu kirviu. Būtų neblogai turėti čia šimtą nykštukų. O dar daugiau atiduočiau už šimtą Gūdžiosios Girios lankininkų. Jų prireiks. Rohirimai neblogi šauliai, bet jų per mažai, per mažai.
— Šaudyti dabar tamsu, — tarė Gimlis, — pats laikas numigti. Miego! Niekada nemaniau, jog nykštukui jo taip reikės. Jojimas vargina. Bet mano kirvis nerimauja. Duokite man orkų kaklų, vietos užsimoti — ir nuovargis bemat išgaruos!
Lėtai slinko laikas. Toli slėnio apačioje tebedegė laužai. Izengardo pulkai dabar slinko pirmyn be jokio garso. Jų deglai daugybe linijų kilo aukštyn.
Staiga nakties tylą suplėšė iš Griovio pusės sklindantys riksmai ir kovos šūksniai. Liepsnojantys deglai pasirodė virš pylimo krašto ir susigrūdo prie perėjimo per griovį. Paskui išsisklaidė ir išnyko. Per lauką prie Hornburgo vartų atšuoliavo būrys vyrų. Tai buvo vestfoldiečių ariergardas.
— Priešas jau čia pat! — suriko jie. — Mes iššaudėme visas strėles ir užvertėme Griovį orkų lavonais, tik jų tai ilgam nesulaikys. Goblinų tiršta kaip skruzdžių, daug kur jie jau persiropštė per Griovį. Bet mes pamokėm juos nesinešti deglų.
Buvo jau po vidurnakčio. Tamsus dangus ir slogus oras pranašavo artėjančią audrą. Ūmai debesis perskrodė akinantis blyksnis ir šakotas žaibas trenkė į rytines kalvas. Akimirkai stebėtojai nuo sienų išvydo visą plotą tarp Hornburgo bei Griovio: ten knibždėte knibždėjo tamsių figūrų — kresnų, stambių ir aukštų, su dideliais šalmais ir juodais skydais. Šimtų šimtai jų plūdo per Griovį. Tamsus potvynis užliejo slėnį nuo krašto iki krašto. Sudundėjo griaustinis, prapliupo lietus.
Strėlės — debesys strėlių — suzvimbė iš apačios. Dauguma jų atsimušė į parapetą ir dzingsėdamos nukrito ant akmenų, tačiau kelios susirado taikinį. Helmo Daubos apsiaustis prasidėjo. Gynėjai neatsakė nė vienu žodžiu, nepaleido nė vienos strėlės.
Puolėjai sustojo, sutrikdyti akmeninės tylos. Tvyksintys žaibai draskė tamsą. Orkai sustugo, mosuodami kardais bei ietimis, ir vėl paleido spiečių strėlių į tvirtovę. Marko vyrai su nuostaba žvelgė į karo audros šiaušiamą milžinišką juodų javų lauką, kur kiekviena varpa žibėjo pikta šviesa.
Suspiegė variniai trimitai. Priešai puolė į ataką: kai kurie prie sienos, kai kurie prie pylimo, vedančio prie Hornburgo vartų. Vartus atakavo didžiausi orkai ir Dunžemių klajokliai. Akimirką jie stabtelėjo, o tada šoko pirmyn. Žaibo šviesoje buvo matyti ant kiekvieno šalmo bei skydo nupiešta šiurpi Izengardo ranka. Jie pasiekė uolas ir nuskubėjo prie vartų.
Ir tada tvirtovė atgijo. Strėlių liūtis bei akmenų kruša šluote šlavė priešą. Orkai neišlaikė, atsitraukė ir vėl puolė, atsitraukė ir puolė, kiekvieną kartą kaip tvinstanti jūra sustodami vis aukščiau. Suskardėjo trimitai, staugiančių priešų pulkai atsirito dar kartą. Kaip stogu jie užsidengė dideliais skydais galvas, o viduryje nešėsi du didžiulius medžių kamienus. Už jų grūdosi orkų lankininkai, laidydami trumpas strėles į šaulius ant sienų. Jie pasiekė vartus. Stiprių rankų įsiūbuoti medžiai su baisia jėga trenkėsi į rąstus. Jeigu kurį nors priešą sutriuškindavo iš viršaus atsiritęs akmuo, į jo vietą tuoj pat stodavo dviese. Didžiuliai taranai be paliovos trankė tvirtovę.
Homeras ir Aragornas stovėjo ant sienos. Jie girdėjo rėkalojimą ir taranų bumbsėjimą, o plykstelėjus žaibui išvydo, koks pavojus gresia vartams.
— Eime! — paragino Aragornas. — Pagaliau išmušė valanda, kai galėsime sujungti savo kardus!
Lyg žaibas jie nuskubėjo palei sieną, po to laiptais aukštyn į išorinį kiemą. Pakeliui jie surinko būrį tvirtų karių. Vakarinėje sienos pusėje buvo slaptos durelės, nuo kurių takas tarp uolų vedė prie didžiųjų vartų. Aragornas su Homeru šoko pro duris, kiti vyrai sekė už jų. Du kardai kaip vienas blykstelėjo ištraukti iš makščių.
— Gutvinas! — suriko Homeras. — Gutvinas už Rohaną!
— Andrilas! — sušuko Aragornas. — Andrilas už Dunadanus!
Jie kaip vėtra iš šono užgriuvo ant priešų. Andrilas kilo ir krito, žėrėdamas skaisčia liepsna. Ant sienos ir bokšto pasigirdo šūksmai:
— Andrilas! Andrilas su mumis! Lūžęs Kardas vėl švyti!
Sutrikę taranuotojai metė medžius ir pasiruošė kautis, bet jų skydų siena ištiško tarsi nuo žaibo smūgio. Jie buvo nustumti, nukirsti ar įmesti į akmenuotą upę apačioje. Orkų šauliai paleido keletą pakrikų šūvių ir pabėgo.
Aragornas su Homeru stabtelėjo prie vartų. Griaustinis jau aprimo, o žaibas vis dar blykčiojo tolumoje virš pietinių kalnų. Iš šiaurės patraukė vėjas, nupūsdamas debesis, sužibo žvaigždės. Virš kalvų vakaruose danguje sušvito geltonas mėnulis.
— Vos nepavėlavome, — žiūrėdamas į vartus tarė Aragornas. Dideli vyriai bei geležiniai skląsčiai buvo išlaužti ir sulenkti, o dauguma sijų lūžę.
— Mes neapginsime sienos pasilikę čia, — priminė Homeras. — Pažiūrėk! — Jis parodė į pylimą. Už upės jau susirinko didelis būrys orkų bei žmonių. Strėlės švilpė aplink juos ir caksėjo į akmenis. — Paskubėkime! Reikia grįžti atgal ir užversti vartus iš vidaus. Eime!
Jie pasisuko ir nubėgo. Tuo metu koks tuzinas orkų, kurie gulėjo tarp užmuštųjų, pašoko ant kojų ir klastingai puolė iš nugaros. Du sučiupo Homerą už kojų, parvertė jį ir užšoko ant krūtinės. Tačiau staiga iš šešėlių išniro niekieno nepastebėta maža figūrėlė ir kimiai suriko „Baruk Khazad! Khazad atmenu!" Sušvilpė kirvis, du orkai parkrito be galvų. Kiti spruko. Homeras svyruodamas atsistojo ant kojų, Aragornas pribėgo jam padėti.