Slaptosios durys buvo vėl uždarytos, užsklęstos geležiniais skląsčiais ir iš vidaus užbertos akmenimis. Kai visi saugiai sugrįžo, Eomeras pasisuko į nykštuką.
— Dėkoju tau, Gimli, Gloino sūnau! — tarė jis. — Aš nežinojau, jog tu irgi dalyvauji šitame išpuolyje. Bet dažnai netikėtas svečias būna maloniausias. Kaip tu ten atsiradai?
— Aš nusprendžiau pasivaikščioti kartu su jumis prieš miegą, — atsakė Gimlis, — tačiau pagalvojau, jog tie laukiniai kalniečiai man yra per dideli, todėl prisėdau ant akmens pasigrožėti jūsų kardų kova.
— Man bus nelengva tau atsilyginti.
— Tu dar turėsi daug progų šią naktį, — numojo ranka nykštukas. — Bet aš patenkintas. Nuo pat Morajos kirtau tik medį.
— Du! — pareiškė grįžęs ant sienos Gimlis, tapšnodamas kirvio ašmenis.
— Du? — nustebo Legolasas. — Man sekėsi geriau, nors dabar turiu eiti ieškoti strėlių, nes visas iššaudžiau. Nukoviau mažiausiai dvidešimt orkų. Bet tai vos pora lapų miške.
Dangus pastebimai pragiedrėjo, besileidžiantis mėnulis ėmė šviesti skaisčiau. Tačiau šviesa nesuteikė daugiau vilties Marko raiteliams. Priešų, rodėsi, tik padaugėjo, o ne sumažėjo. Pulkų pulkai jų plūdo per Griovį. Vartai buvo atakuojami su dvigubu įniršiu. Izengardo kariuomenė staugė lyg jūra. Sienos papėdėje kaip skruzdžių knibždėjo orkų ir kalniečių. Sienos gynėjai nespėjo kapoti per parapetą svaidomų virvių su trikabliais. Į viršų kilo šimtai ilgų kopėčių. Daug jų buvo nustumta, bet šias keitė naujos, kuriomis lyg pietinių miškų beždžionės kabarojosi orkai. Prie sienos lavonai jau gulėjo kalnais. Siaubingi pylimai augo, o priešas vis dar puolė.
Rohaniečiai pavargo. Baigėsi jų strėlės, atšipo kardai, suskilo skydai. Tris kartus Aragornas su Homeru kėlė juos į kovą, tris kartus narsiame puolime žėrėjo Andrilas, tris kartus priešai buvo atblokšti nuo sienos.
Bet tada sąmyšis kilo pačiame tarpeklyje. Orkai kaip žiurkės prašliaužė požeminiu kanalu, kuriuo upė tekėjo pro tvirtovę, ir pateko už sienos. Jie pratūnojo šešėlyje, kol beveik visi kariai nubėgo atmušti ypač niršaus puolimo. Tada jie puolė. Keletas orkų jau prasmuko į tarpeklį ir dabar kovėsi su sargyba.
Baisingai rėkdamas: „Khazad! Khazad!" — nuo sienos atskubėjo Gimlis. Darbo jam buvo per akis.
— Ai, oi! — šūkalojo jis. — Orkai jau už sienos! Ai, oi! Ateik, Legolasai, čia priešų pakaks mums abiem! Khazad atmenu!
Išgirdęs galingą nykštuko balsą, perrėkusį sąmyšį, Gamlingas Senasis pažvelgė iš Hornburgo.
— Orkai tarpeklyje! — suriko jis. — Helmas! Helmas! Pirmyn, Helmingai! — taip šaukdamas jis jau bėgo laiptais nuo Uolos, vesdamas nemažą būrį vyrų iš Vestfoldo.
Antpuolis buvo greitas ir žiaurus — orkai menkai tepasiprieši-no. Juos greitai apsupo ir išžudė arba nusviedė į tarpeklio prarają. Klykdami jie dribo prieš slaptųjų urvų sargybinius.
— Dvidešimt vienas! — pareiškė Gimlis, dvirankio kirvio smūgiu patiesdamas paskutinį orką. — Dabar aš vėl aplenkiau poną Legolasą.
— Reikia užkimšti šitą žiurkskylę, — nusprendė Gamlingas, žiūrėdamas į kanalą. — Nykštukai apie tai nusimano geriausiai. Ar nepadėtum mums, gerbiamas meistre?
— Mes neskaldome akmenų kovos kirviais ar pirštais, — pasakė Gimlis, — bet padėsiu kuo galėdamas.
Jie pririnko po ranka buvusių akmenų ir Gimlio pamokyti užtaisė vidinę kanalo angą, palikdami tik mažą plyšį. Pro jį kunkuliuodama ūžė po lietaus išplatėjusi upė ir, dusdama ankštoje vagoje, šaltais tvenkiniais lėtai plėtėsi nuo uolos iki uolos.
— Viršuj bus sausiau, — tarė Gimlis. — Eime, Gamlingai, pažiūrėsime, kaip sekasi ant sienos!
Nykštukas užlipo į viršų ir rado Legolasą, stovintį su Homeru bei Aragornu. Elfas šluostė savo durklą. Apsiaustis buvo aprimusi, kadangi išpuolis per upelį nepavyko.
— Dvidešimt vienas! — šūktelėjo Gimlis.
— Neblogai, — pagyrė Legolasas, — bet aš paklojau du tuzinus. Teko pasidarbuoti durklu.
Pavargę Aragornas ir Eomeras pasirėmė ant kardų. Kairėje nuo jų vėl pasigirdo kovos riksmai bei mūšio sąmyšis. Hornburgas laikėsi tvirtai kaip sala jūroje. Vartai jau buvo sugriauti, tačiau priešai niekaip neįstengė įveikti akmenų ir rąstų barikados.
Aragornas pažvelgė į blyškias žvaigždes, į mėnulį, jau besileidžiantį už vakarinių kalvų.
— Ši naktis ilga kaip šimtmečiai, — tarė jis. — Kada gi išauš diena?
— Aušra jau nebetoli, — atsakė šalia stovintis Gamlingas, — tačiau bijau, jog ji nepadės mums.
— Aušra visada neša žmonėms viltį, — tarė Aragornas.
— Bet šitie Izengardo padarai, šitie pusiau orkai arba goblin-žmogiai, sukurti šlykščios Sarumano magijos, nebijo saulės šviesos, — pasakė Gamlingas. — Jos nebijo ir laukiniai kalvų žmonės. Ar girdi, kaip jie rėkaloja?
— Girdžiu, — tarė Homeras, — man atrodo, tarsi ten varnos kranktų ar žvėrys staugtų.
— Jie rėkia dunžemiškai, — pasakė Gamlingas, — aš moku šią kalbą. Tai sena žmonių tarmė, kuria anksčiau kalbėta ir vakariniuose Marko slėniuose. Klausykite! Jie mūsų nekenčia ir džiūgauja, nes mūsų lemtis jiems atrodo aiški. „Karalių, karalių! — šankia jie. — Mes paimsime jų karalių! Mirtis šiaurės plėšikams! Mirtis ar-kliaberniams!" Taip jie mus vadina. Pusę tūkstančio metų jie negali pamiršti, kaip Gondoras sudarė sąjungą su Eorlu Jaunuoju ir atidavė jam Marką. Sarumanas tik pakurstė seną neapykantą, ir šitai nuožmiai tautai to pakako. Jie nesitrauks nei prieblandoje, nei aušroje tol, kol paims Teodeną arba patys žus.
— Aš vis vien su viltimi lauksiu dienos, — tarė Aragornas. — Juk sakoma, kad joks priešas nėra paėmęs Hornburgo, jeigu jį gynė žmonės.
— Taip dainuoja menestreliai, — šyptelėjo Homeras.
— Tada ginkimės ir nepraraskime vilties!
Staiga sustaugė trimitai, kažkas sugriaudė, plykstelėjo ugnis su dūmais. Šnypšdami ir putodami užtvenkto upokšnio vandenys išsiveržė į laisvę — jų niekas nebelaikė, sienoje žiojėjo plati skylė. Daugybė juodų karių puolė į vidų.
— Sarumano burtai! — suriko Aragornas. — Kol kalbėjome, jie vėl prisėlino prie kanalo ir uždegė Orthanko ugnį! Elendilas, Elendilas! — sušuko jis ir puolė prie pralaužos, tačiau tuo metu virš parapetų iškilo šimtai kopėčių. Kaip tamsi banga smėlio salelę sieną užgriuvo paskutinis puolimas. Gynyba neatlaikė. Kai kurie raiteliai buvo atskirti. Kaudamiesi ir krisdami žingsnis po žingsnio jie traukėsi prie urvų. Kiti prasikapojo sau kelią į tvirtovę.
Platūs laiptai vedė iš Daubos aukštyn prie užpakalinių Hornburgo vartų. Laiptų apačioje stovėjo Aragornas. Jo rankoje skaisčiai tebežėrėjo Andrilas. Siaubas, kurį kėlė šis ginklas, sulaikė priešus, kol visi, kurie prasimušė prie laiptų, atsitraukė į Hornburgą. Už Aragorno ant viršutinio laiptelio priklaupė Legolasas. Įtempęs lanką jis laikė paskutinę strėlę, pasiruošęs nušauti pirmą pajudėjusį orką.
— Visi jau saugūs viduje, Aragornai! — pašaukė elfas. — Grįžk!
Aragornas pasisuko ir nuskubėjo laiptais, bet iš nuovargio suklupo. Priešai šoko pirmyn, kaukdami ir tiesdami ilgas rankas. Priešakinis orkas sudribo su Legolaso strėle gerklėje, bet kiti peršoko lavoną. Staiga ant laiptų sudundėjo nuo viršutinės sienos paleistas akmuo. Jis numušė orkus atgal į Daubą. Aragornas pribėgo vartus ir užtrenkė juos sau už nugaros.
— Prasti reikalai, draugai, — tarė Pėdsekys, ranka nusibraukdamas prakaitą.
— Prasti, bet ne beviltiški, kol su mumis esi tu, — pasakė Legolasas. — O kur Gimlis?
— Nežinau. Paskutinį kartą jį mačiau besikaunantį už sienos, bet priešai mus išskyrė.
— Tikrai blogos naujienos, — apsiniaukė Legolasas.