— Gimlis stiprus ir ištvermingas, — paguodė elfą Aragornas, — tikėkimės, kad jam pavyko prasibrauti iki urvų. Kurį laiką ten jis bus saugus. Saugesnis negu mes. Toks prieglobstis turėtų patikti nykštukui.
— Tikėkimės, — tarė Legolasas. — Kaip gaila, kad jo čia nėra. Norėjau ponui Gimliui pasakyti, jog jau turiu trisdešimt devynis.
— Jeigu Gimlis prasimušė iki urvų, tai tikrai aplenks tave, — nusijuokė Aragornas. — Dar niekada man neteko matyti taip valdomo kirvio.
— Aš einu pasirankioti strėlių, — nusprendė elfas. — Jei ši naktis kada baigsis, dieną gali tekti pašaudyti.
Aragornas nuėjo į tvirtovę. Ten jis sužinojo, jog Homeras nepasiekė Hornburgo.
— Jis nepasiekė Uolos. Aš mačiau jį su kitais besikaunantį tarpeklio žiotyse. Su juo buvo Gamlingas ir nykštukas, bet man nepavyko prie jų prieiti, — pasakojo vienas vestfoldietis.
Aragornas perėjo vidinį kiemą ir užlipo laiptais į aukščiausią bokšto kambarį. Ten prie siauro lango stovėjo karalius ir žiūrėjo į slėnį.
— Kas naujo, Aragornai? — paklausė jis.
— Siena paimta, valdove, o gynėjai nublokšti atgab Dauguma karių pasiekė Hornburgą.
— Ar Homeras čia?
— Ne, valdove. Nemažai jūsų žmonių atsitraukė į Daubos gilumą ir kai kurie sakosi matę su jais Eomerą. Jie galėjo sulaikyti priešą ir pasislėpti urvuose. Aš nežinau, ko jie gali tikėtis.
— Jie turi maisto. Ten yra šviežio oro, ateinančio pro uolų plyšius viršuje. Niekas negali paimti drąsių vyrų ginamo įėjimo. Jie ilgai išsilaikys.
— Orkai atsinešė prakeiktą Orthanko ugnį, su kuria susprogdino sieną. Negalėdami įeiti į urvus, jie išrūkys žmones viduje. Tačiau dabar reikia galvoti apie mūsų gynybą.
— Aš dūstu šiame kalėjime, — prisipažino Teodenas. — O, kad galėčiau paimti ietį, stoti savo vyrų priešakyje ir vėl pajusti kovos džiaugsmą! Tada galima ir žūti. O čia aš niekam nenaudingas.
— Esate saugomas stipriausioje Rohano tvirtovėje, — priminė Aragornas. — Mes negalėtume jūsų apginti nei Edorase, nei netgi Dunhare.
— Sakoma, jog Hornburgo niekada nebuvo paėmęs priešas, — pasakė Teodenas, — bet dabar mane drasko abejonės. Pasaulis keičiasi, ir tai, kas anksčiau atrodė stipru, dabar darosi silpna. Kokia tvirtovė gali atsilaikyti prieš tokią kariuomenę ir tokią neapykantą? Jeigu būčiau žinojęs, koks galingas tapo Izengardas, gal nebūčiau skubėjęs jo pasitikti, nepaisydamas visų Gendalfo gudrybių. Jo patarimai man nebeatrodo tokie geri, kaip atrodė ryto saulėje.
— Nespręskite apie Gendalfo patarimus, kol viskas nebaigta, valdove,— tarė Aragornas.
— Ilgai netruks, — karčiai šyptelėjo karalius. — Tačiau aš nesiruošiu stipti čia kaip senas barsukas spąstuose. Sniegiakartis, Hasufelis ir mano sargybos žirgai yra vidiniame kieme. Kai išauš, sutrimituos Helmo Ragas, ir mes išjosime į ataką. Ar josi su manimi, Aratorno sūnau? Galbūt mes prasiskinsime sau kelią, o gal sutiksime dainų vertą mirtį, jei tik bus kam jas dainuoti.
— Aš josiu su jumis, — atsakė Aragornas. Atsiklausęs karaliaus Aragornas grįžo ant sienų ir, vaikščiodamas aplinkui, stiprino gynėjams širdis bei padėdavo ten, kur priešas puolė aršiausiai. Legolasas vaikščiojo kartu. Ugnies kamuoliai kilo iš apačios ir drebino akmenines sienas. Aukštyn lėkė virvės, kilo kopėčios. Orkai vis puolė ir puolė išorinę sieną, o gynėjai juos vis atblokšdavo.
Pagaliau Aragornas užlipo ant kuoro ir atsistojo, nekreipdamas dėmesio į švilpiančias strėles. Jis išvydo, jog rytinis dangaus pakraštys jau rausvėja. Aragornas ištiesė ranką, parodydamas, kad nori kalbėti.
Orkai sušurmuliavo ir ėmė rėkauti:
— Nulipk žemyn! Nulipk žemyn! Jeigu nori kalbėti su mumis, nulipk žemyn! Atsivesk savo karalių! Mes — kovojantys uruk-hajai! Jeigu jis neišeis, mes patys jį iškrapštysim iš urvo. Pakviesk savo bailį karalių!
— Karalius pats sprendžia išeiti ar pasilikti, — atsakė Aragornas.
— Tai ką tu čia veiki? Ko žvalgais? Gal nori pamatyti mūsų galybę? Mes — kovojantys uruk-hajai!
— Aš žvalgausi aušros.
— Kokios dar aušros? — ėmė tyčiotis orkai. — Mes esame uruk-hajai: kaunamės dieną ir naktį, audroje ir giedroje! Mes atėjome žudyti po saule ir mėnuliu. Kam tau ta aušra?
— Niekas nežino, ką atneš nauja diena, — ramiai atsiliepė Aragornas.
— Dink iš čia arba mes tave nušausimi — suriko jie. — Tu ne pasiuntinys! Tu neturi ką pasakyti!
— Turiu pasakyti štai ką: niekas nėra paėmęs Hornburgo. Pasitraukite arba visi žūsite. Niekas nenuneš žinių apie šį mūšį į šiaurę. Jūs nežinote, koks pavojus jums gresia.
Vienas stovėdamas ant sugriautų vartų prieš visą priešų kariuomenę Aragornas atrodė toks galingas ir išdidus, jog Dunžemių laukiniai pritilo, ėmė žvalgytis atgal į slėnį ir neramiai žvilgčioti į dangų. Bet orkai tik nusikvatojo, o Aragornui nulipus virš sienos vėl sušvilpė strėlės.
Pasigirdo staugimas, trenkė ugnis. Vartų arka, kur ką tik stovėjo Aragornas, bildėdama sugriuvo. Barikada subyrėjo į šipulius. Aragornas nuskubėjo į karaliaus bokštą.
Tačiau vos krito vartai ir orkai sustaugė iš džiaugsmo, ruošdamiesi pulti, iš užnugario lyg tolimas vėjas atsklido murmesys, kuris greitai virto dideliu triukšmu. Daugybė balsų kartojo kažkokią keistą naujieną. Orkai pritilo, ėmė dairytis. O tada galingai ir baisiai virš jų sugaudė didysis Helmo Ragas.
Visi, kas jį išgirdo, sudrebėjo. Orkai krito kniūbsti, dengdamiesi ausis letenomis. Iš Daubos atsiliepė skardūs aidai, lyg ant kiekvienos kalvos būtų stovėjęs galingas ragapūtys. Bet ir vyrai ant sienų nustebę pakėlė galvas: rago garsas nenutilo, bet skardėjo vis garsiau ir garsiau. Artėdamas tarpekliu jis griaudė laisvas ir niršus.
— Helmas! Helmas! — suriko raiteliai. — Pats Helmas grįžo! Kelmas už Karalių Teodeną!
Su tuo šūksniu pasirodė karalius. Ant balto lyg sniegas žirgo su auksiniu skydu ir ilga ietimi. Jam iš dešinės jojo Elendilo ainis Aragornas, o iš paskos visi Eorlo Jaunojo giminės didžiūnai. Dangus nušvito. Naktis atsitraukė.
— Pirmyn, Eorlingai! — su baisiu riksmu raiteliai puolė į ataką. Lyg banga jie praūžė pro vartus, nušluodami kelią iki pat sienos. Raiteliai skriejo kaip vėjas, trypdami Izengardo karius. Už jų, iš tarpeklio, vydami priešus taip pat atakavo rohirimai. Ir nei akimirkai nenutilo gaudžiantys ragai.
Karaliaus būrys nesulaikomai veržėsi tolyn. Priešų vadai ir „didvyriai" krito ar bėgo nuo jų. Nei orkas, nei žmogus negalėjo atsilaikyti prieš šią jėgą. Atsukę nugaras raitelių kardams bei ietims orkai bėgo į slėnį. Jie klykė iš baimės ir nuostabos, nes išaušus pamatė tai, ko visai nesitikėjo išvysti.
Taip karalius Teodenas prajojo nuo Helmo Vartų iki pat Griovio. Ten būrys sustojo. Buvo jau visai šviesu. Pirmieji saulės spinduliai šovė iš už rytinių kalvų ir auksino iečių smaigalius. Tačiau raiteliai stovėjo nejudėdami, žvelgdami į slėnį. Jis pasikeitė. Ten, kur anksčiau žaliavo pieva, dabar dunksojo miškas. Didžiuliai tylūs medžiai susivijusiomis šakomis stovėjo įleidę kreivas šaknis į žalią žolę. Aplink jų kamienus dar sukosi tamsa. Tarp Griovio ir bevardžio miško buvo tik koks penktadalis mylios. Ten susigrūdo visa išdidi Izengardo kariauna. Ji traukėsi nuo Helmo Vartų žemyn, kol nė vieno orko neliko prie Griovio, o dabar jau buvo apsupta lyg zyziančių musių būrys. Paklaikę iš siaubo kai kurie bandė ieškoti išsigelbėjimo stačiuose Daubos šlaituose, bet veltui. Rytuose kalnai buvo pernelyg statūs ir akmenuoti, o iš vakarų artėjo dar vienas pavojus.
Ten virš vakarinių gūbrių staiga pasirodė raitelis baltais drabužiais, švytintis kylančioje saulėje. Sugaudė ragai. Už jo nugaros ilgais šlaitais ėmė leistis tūkstantis pėstininkų su kardais rankose. Juos vedė aukštas ir stiprus vyras, prisidengęs raudonu skydu. Nusileidęs žemyn jis pridėjo prie lūpų didelį juodą ragą ir skardžiai sutrimitavo.