— Erkenbrandas! — suriko raiteliai. — Erkenbrandas!
— Baltasis Raitelis! — sušuko Aragornas. — Gendalfas vėl čia!
— Mitrandiras, Mitrandiras! — antrino Pėdsekiui elfas Legolasas. — Tai stebuklas! Eime! Aš noriu pamatyti tą mišką, kol kerai neišsisklaidė.
Netekusi nuovokos Izengardo armija staugė, blaškydamas! nuo vieno priešo prie kito. Vėl iš bokšto sugaudė Helmo Ragas. Žemyn nuo Griovio puolė Teodeno pulkai. Iš kalvų atakavo Vestfoldo vietininkas Erkenbrandas. Kaip kalnų elnias žemyn lėkė Žvaigždikis, o Baltasis Raitelis stingdė juodas priešų širdis. Dunžemių laukiniai krito prieš jį kniūbsti. Orkai rėkdami mėtė kardus ir ietis. Jie spruko kaip juodas dūmas, genamas kylančio vėjo. Klykdami bėgo į tylų medžių šešėlį ir iš ten nebegrįžo nė vienas.
8
Kelionė į Izengardą
Taigi skaisčioje ryto šviesoje ant žalios žolės prie upės vėl susitiko karalius Teodenas ir Baltasis Raitelis Gendalfas. Kartu su jais buvo Aragornas, Aratorno sūnus, elfas Legolasas, Erkenbrandas Vestfoldietis ir kiti Auksinių Rūmų didikai. Aplink juos susibūrė Rohano raiteliai. Nuostaba įveikė pergalės džiaugsmą — visų akys krypo į mišką.
Staiga pasigirdo džiaugsmingi šūksniai, nes nuo Griovio pasirodė tie, kurie buvo atsitraukę į Daubą. Priekyje žingsniavo Gamlingas Senasis ir Homeras, Eomundo sūnus, o šalia jų — nykštukas Gimlis. Jis neturėjo šalmo, galvą buvo persirišęs lininiu tvarsčiu, kuris mirko krauju, bet jo balsas skambėjo garsiai ir stipriai.
— Keturiasdešimt du, gerbiamasis Legolasai! — sušuko Gimlis. — Būtų buvę ir daugiau, tik mano kirvis atšipo, nes keturiasdešimt antrasis turėjo geležinį antkaklį. Kaip tau sekėsi?
— Įveikiau vienu mažiau, — atsiliepė elfas, — bet negaila pralaimėti, nes džiaugiuosi matydamas tave gyvą.
— Sveikas, sūnėne Homerai! — tarė Teodenas. — Man džiugu, kad tu čia ir esi sveikas.
— Sveiki, Marko Valdove! Tamsi naktis jau baigėsi ir išaušo diena, atnešusi tikrai keistų dalykų, — Homeras su nuostaba pažvelgė į mišką, o po to į Gendalfą. — Dar kartą tu atėjai nelauktai tada, kai labiausiai buvai reikalingas.
— Nelauktai? — gūžtelėjo Gendalfas. — Bet juk sakiau, kad grįšiu ir susitiksime čia.
— Tačiau nepasakei nei valandos, nei kaip atvyksi. Pasikvietei tikrai keistų pagalbininkų. Tu didis burtininkas, Gendalfai Baltasis!
— Gali būti. Bet tos didybės aš dar niekuo neparodžiau. Viso labo daviau keletą gerų patarimų ir pasinaudojau Žvaigždikio greitumu. Daug daugiau reiškė jūsų narsa bei Vestfoldo vyrų, žygiavusių visą naktį, ištvermė.
Visi su dar didesne nuostaba pažvelgė į Gendalfą, tada — į mišką. Kai kurie netgi pasitrynė akis, tarsi galvodami, jog mato tai, ko nemato burtininkas. Gendalfas skardžiai nusikvatojo:
— Medžiai? — paklausė jis. — Aš matau mišką taip pat puikiai, kaip ir jūs, bet esu čia niekuo dėtas. Net Išminčių Taryba negalėtų per naktį išauginti girios. Tai pranoko mano sumanymus ir drąsiausias viltis.
— Kas gi padarė šį stebuklą? — paklausė Teodenas. — Aišku, jog ne Sarumanas. Ar yra koks galingas išminčius, kurio mes dar nepažįstame?
— Čia ne burtai, bet daug senesnė jėga, — pasakė Gendalfas. — Jėga, gyvenusi Viduržemyje dar prieš pirmąją elfo dainą ar pirmąjį nykštuko kūjo smūgį.
— Koks gi tavo mįslės atsakymas? — pasiteiravo Teodenas.
— Jei nori jį sužinoti, keliauk su manimi į Izengardą, — atsakė Gendalfas.
— Į Izengardą? — sušuko kariai.
— Taip. Aš grįžtu į Izengardą, kas nori, gali vykti kartu. Ten pamatytumėt keistų dalykų.
— Tačiau mums neužtektų pajėgų apgulti Sarumano tvirtovei netgi tada, jei visi kariai būtų sveiki ir nepavargę, — priminė Teodenas.
— Aš keliauju į Izengardą, — pasakė Gendalfas, — ir nesiruošiu ten ilgai užtrukti. Mano kelias veda į rytus. Laukite manęs Edorase prieš mėnulio delčią.
— Ne! — paprieštaravo Teodenas. — Aš suabejojau tavimi tamsią priešaušrio valandą, bet dabar mes nesiskirsime. Aš vyksiu kartu, jeigu tu man taip patari.
— Aš norėčiau pasišnekėti su Sarumanu apie įvairius dalykus. Kadangi Rohanas tiek nuo jo nukentėjo, tai būtų naudinga, jeigu ir tu dalyvautum pokalbyje. Kada galime išjoti?
— Mano vyrai pavargę po mūšio, — atsakė Teodenas, — o ir aš pats nusikamavau. Aš toli jojau bei mažai ilsėjausi. Amžius slegia pečius ir be Šliužburnio šnypštimo. Šitos ligos negali išgydyti nei dėlės, nei Gendalfas.
— Tada tegu visi, kas jos su manim, dabar ilsisi, — liepė Gendalfas. — Mes iškeliausime vakaro šešėlių priedangoje. Tai visai neblogai, nes nuo šiol turime viską daryti kuo slapčiau. Neimk daug žmonių, Teodenai. Mes vykstame kalbėtis, o ne kautis.
Karalius parinko nesužeistų vyrų su greičiausiais žirgais ir pasiuntė pranešti žinios apie pergalę j kiekvieną Marko slėnį, taip pat sukviesti visų, kas tik nulaiko ginklą, kuo skubiau rinktis Edorase. Ten antrą pilnaties dieną įvyks karių susirinkimas. Kelionei į Izengardą karalius pasirinko Homerą ir dvidešimt karių iš jo giminės. Su Gendalfu turėjo joti Aragornas, Legolasas ir Gimlis. Nors buvo sužeistas, nykštukas nenorėjo pasilikti.
— Tai buvo silpnas smūgis, šalmas jį sulaikė, — aiškino nykštukas. — Reikėtų truputį daugiau nei vargano įbrėžimo, kad aš pasilikčiau.
— Kol ilsėsies, aš sutvarstysiu tavo žaizdą, — pasakė Aragornas.
Karalius grįžo į Hornburgą ir užmigo taip ramiai, kaip jau daugelį metų nebuvo miegojęs. Jo palyda taip pat ilsėjosi. Visiems, kurie liko sveiki, buvo daug darbo: laukas ir Dauba buvo nukloti žuvusiais mūšyje.
Gyvų orkų neliko, o ir jų lavonų niekas neįstengė suskaičiuoti. Tačiau nemažai Dunžemių klajoklių išsigandę pasidavė ir prašė pasigailėjimo. Marko žmonės atėmė iš jų ginklus bei pristatė prie darbo.
— Padėkite atstatyti tai, ką sugriovėte, — tarė jiems Erkenbrandas, — o baigę prisieksite niekada su ginklu rankoje nepereiti Izeno Brastų ir nesusidėti su mūsų priešais. Tada galėsite grįžti namo. Sarumanas jus apgavo, todėl daug jūsų žuvo. Tačiau net ir nugalėję būtumėte gavę ne geresnį atlygį negu nukautieji.
Dunžemių žmonės stebėjosi girdėdami tokius Erkenbrando žodžius, nes Sarumanas buvo juos įtikinęs, kad Rohano vyrai žiaurūs ir savo belaisvius degina gyvus.
Viduryje lauko prieš Hornburgą iškilo du pilkapiai, kuriuose atgulė visi žuvę Marko raiteliai. Viename pilkapyje gulėjo Rytinių Slėnių kariai, o kitame — vestfoldiečiai. Atskirame kape Hornburgo šešėlyje ilsėjosi Hama — karaliaus sargybos vadas. Jis krito prie Vartų.
Negyvi orkai buvo sukrauti į didžiules krūvas toliau nuo pilkapių, šalia miško. Žmonės nežinojo, kur dėti šią dvėselieną. Malkų tokiai milžiniškai krūvai sudeginti nebūtų užtekę, o imtis kirvio prieš keistuosius medžius niekam nekilo ranka. Be to, Gendalfas įspėjo neliesti nė šakelės iš keistojo miško.
— Palikite juos, — patarė burtininkas, — galbūt rytą ką nors sugalvosite.
Po pietų karaliaus būrys pasirengė išvykti. Laidojimas buvo dar tik prasidėjęs, nuliūdęs Teodenas pirmasis užmetė žemės saują ant ištikimojo Hamos kapo.
— Gilią žaizdą Sarumanas padarė man ir mano kraštui, — tyliai tarė jis. — Kai mes susitiksime, aš to nepamiršiu.