Gūbrys, ant kurio stovėjo keliautojai, tiesiog po jų kojomis leidosi žemyn. Ten buvo matyti plati ir dantyta atbraila, kuri staiga puolė į slėnį stačiu skardžiu. Tai buvo Rytinė Rohano Siena. Čia baigėsi Emyn Mulo kalvos ir toliau, kiek tik akys užmato, driekėsi bekraštės Rohano lygumos.
— Žiūrėkit! — ūmai suriko Legolasas, rodydamas į blyškų dangų. — Vėl erelis! Jis labai aukštai ir, atrodo, suka nuo čia į šiaurę. Jis skrenda labai greitai. Žiūrėkit!
— Ne, mano akys nesiekia taip toli, gerasis Legolasai, — nusišypsojo Aragornas. — Įdomu, ką jis čia veikia, jeigu tai tas pats paukštis, kurį matėme anksčiau. Bet palaukit, aš matau kai ką svarbesnio — kažkas juda lygumoje!
— Tai didelis pėsčių keliautojų būrys, — pasakė elfas, pažiūrėjęs ta kryptimi. — Jie nuo mūsų labai toli: apie dvidešimt mylių, todėl negaliu suprasti, kas jie tokie.
— Ką gi, — pasakė Gimlis, — mums nebereikia ieškoti pėdsakų. Greičiau leiskimės žemyn į lygumas.
— Vargu ar surasime trumpesnį taką, negu rado orkai, — suabejojo Aragornas.
Dabar jie vijosi priešus dienos šviesoje. Atrodė, jog orkai lekia kiek įkirsdami. Persekiotojai nuolat rasdavo numestų ir paliktų daiktų: maisto krepšių, kietos pilkos duonos gabalų, suplėšytą juodą apsiaustą, nudyžtą sunkų, geležimi kaustytą batą. Pėdsakai vedė šiaurėn palei šlaito viršūnę, kol pagaliau persekiotojai surado gilų plyšį uoloje, išgraužtą žemyn krentančio upelio. Čia takas panašėjo į stačius laiptus.
Išlindę iš tarpeklio, keliautojai netikėtai atsidūrė žalioje Rohano lygumoje. Ištisa žolės jūra liūliavo paskutinės Emyn Mulo kalvos papėdėje. Upelis dingo tarp pipirnių ir vandens augalų, draugai girdėjo jį nuklegant į tolimas Entvašo slėnio pelkes. Atrodė, jog žiema pasiliko, įsikabinusi į kalvas: čia oras buvo minkštesnis, šiltesnis ir kvepėjo švelniai, lyg atėjęs pavasaris jau būtų išbudinęs visus augalus. Legolasas giliai įkvėpė ir pasijuto tarsi po ilgo troškulio pagaliau būtų atsigėręs.
— Ak! Žalumos kvapas, — atsiduso elfas. — Geriau už bet kokį poilsį! Skubėkime!
— Čia lengvos kojos bus greitesnės už kaustytus orkų batus, — nusprendė Aragornas. — Yra vilties sumažinti atstumą!
Kaip skalikai, užuodę grobį, jie lėkė vienas paskui kitą, o akys liepsnojo kovos ugnimi. Priešų brydė buvo kiek labiau į vakarus. Orkai paliko už savęs ištryptą ir pajuodavusią švelnią Rohano žolę. Staiga Aragornas riktelėjo ir šoko į šalį.
— Stokit! — įsakė jis. — Neikit paskui! — Jis greitai nubėgo dešinėn, nes pamatė nuo pagrindinės brydės į šoną sukančius mažus basų kojų pėdsakus. Tačiau netoliese jie kirtosi su dviem orkų pėdsakų linijom, staigiai grįžo į pagrindinę brydę ir dingo joje. Prie tolimiausių pėdų Aragornas pasilenkė, kažką pakėlė nuo žolės ir grįžo atgal.
— Taip, — pasakė jis, — be abejo, tai hobito pėdsakai. Greičiausiai Pipino, nes jis mažiausias iš visų. Bet pažiūrėkite į šitą! — Platžengys iškėlė į viršų saulėje spindintį daiktą, panašų į ką tik išsprogusį buko lapą, gražų, bet nežinia iš kur atsiradusį šiose lygumose.
— Elfų apsiausto sagė! — vienu balsu sušuko Legolasas ir Gimlis.
— Lorieno medžių lapai be reikalo nekrenta, — pasakė Aragornas. — Šis irgi neatsirado čia atsitiktinai. Aš manau, jog Pipinas bandė pabėgti, kad paliktų šį ženklą tiems, kas eis iš paskos.
— Taigi bent tuo metu jis buvo gyvas, — apsidžiaugė Gimlis, — ir turėjo sveiką protą bei kojas. Tai suteikia vilties, jog priešą vejamės ne veltui.
— Tikėkimės, jog jis už savo įžūlumą nesumokėjo per brangiai, — pridūrė Legolasas. — Pirmyn! Vien mintis apie linksmuolius hobitus, kurie varomi kaip galvijai, degina man širdį.
Saulė įkopė į zenitą ir lėtai ėmė leistis. Iš jūros pusės, pietuose, pasirodė lengvų debesėlių, bet švelnus brizas juos nupūtė. Saulė skendo už horizonto. Rytuose išaugę šešėliai tiesė savo ilgas rankas. Persekiotojai žygiavo toliau. Nuo Boromiro mirties praėjo dar tik viena diena, o priešai buvo toli priekyje. Lygumose jų nebesimatė.
Visiškai sutemus Aragornas sustojo. Per visą dieną jie trumpai ilsėjosi tik du kartus, ir nuo Rytinės Rohano Sienos juos jau skyrė dvidešimt penkios mylios.
— Nors ir sunku bus pasirinkti, bet vis dėlto — ką darysime? — paklausė jis. — Ar naktį ilsėsimės, ar eisime, kol užteks valios ir jėgų?
— Jeigu naktį miegosime, tai priešai visiškai nutols, — tarė Legolasas.
— Bet netgi orkams reikia pailsėti, — paprieštaravo Gimlis.
— Orkai paprastai nekeliauja šviečiant saulei, o šitie keliavo. Jie tikrai nesiilsės naktį, — atsakė elfas.
— Eidami naktį, nematysime pėdsakų, — tarė Gimlis.
— Kiek mato mano akys, brydė eina tiesiai ir nesisukinėja nei kairėn, nei dešinėn, — atšovė Legolasas.
— Jeigu pėdsakas eitų tiesiai, tai aš galėčiau, pasikliaudamas nuojauta, juo sekti, bet jeigu jis ims sukinėtis, teks laukti aušros, ir mes sugaišime daugybę laiko, — įsiterpė Aragornas.
— Nereikia pamiršti, — pritarė Gimlis, — kad tik dieną matysime, ar kuris nors belaisvių nebandė pabėgti. Be to, juos gali išskirti ir vieną kurį nugabenti, sakykim, į rytus, prie Mordoro, Didžiosios Upės link. Naktį mes tikrai to nepastebėtume.
— Tas tiesa, — pripažino Aragornas, — bet jeigu teisingai supratau ženklus, būriui vadovauja Baltarankiai orkai ir jie traukia tiesiai į Izengardą. Apie tai sprendžiu iš jų krypties.
— Negalima pasitikėti nei orkais, nei jų pėdsakais, — nepasidavė Gimlis. — O jeigu kuris nors hobitas pabėgtų? Juk naktį mes nebūtume radę sagės iš Lorieno.
— Nuo tada orkai tikrai tapo dvigubai budresni, o belaisviai dar labiau pavargo, — pasakė Legolasas, — ir be mūsų jokio pabėgimo nebus. Nesiimu spėlioti, kaip išlaisvinsime draugus, nes Iš pradžių reikia juos pasivyti.
— Netgi aš, daug keliavęs ir ne pats silpniausias nykštukas, negaliu bėgti visą kelią iki Izengardo be atokvėpio. Mano širdis taip pat nerimsta, bet, kad būčiau greitesnis, turiu pailsėti. Ir geriausia tai padaryti po aklos nakties skraiste.
— Aš sakiau, jog pasirinkti bus sunku, — įspėjo Aragornas. — Kaipgi apsispręsime?
— Tu — mūsų vedlys ir esi įgudęs persekiotojas, — pasakė Gimlis, — tad ir spręsk.
— Širdis man liepia skubėti, — tarė Legolasas, — bet skirtis negalime, todėl aš irgi paklausysiu tavo patarimo.
— Išsirinkote prastą patarėją, — nelinksmai nusijuokė Aragornas, — nuo pat Argonato viskas, ką darau, griūva ir eina perniek.
Jis nutilo ir ilgai žiūrėjo į šiaurės vakaruose tirštėjančią nakties tamsą.
— Mes neisime tamsoje. Pernelyg didelis pavojus šitaip keliaujant pamesti pėdsaką ar praleisti kokį svarbų ženklą. Galėtume žygiuoti mėnulio šviesoje, bet jis anksti leidžiasi ir yra jaunas bei neryškus.
— Be to, jį dar dengia debesys, — sumurmėjo Gimlis. — O kad valdovė Galadrielė būtų davusi mums tokią dovaną, kokią davė Frodui!
— Jam reikia magiškos šviesos labiau negu mums, — tarė Aragornas. — Frodo užduotis yra labai svarbi. O mūsų — gal tik tuščias persekiojimas ir nieko nekeičiantys apsisprendimai. Bet aš pasirinkau. Išnaudokime turimą laiką kuo geriau!
Platžengys griuvo ant žemės ir iš karto užmigo, nes nuo pat nakties po Tol Brandiro kalnu nebuvo net prisnūdęs. Jis pabudo prieš aušrą. Gimlis dar kietai miegojo, o Legolasas, tylus ir susimąstęs kaip jaunas medis bevėję naktį, stovėjo žvelgdamas į šiaurę.
— Jie labai labai toli, — liūdnai pasakė jis, atsisukdamas į Aragorną. — Mano širdis jaučia, jog šią naktį jie nesiilsėjo. Dabar tik erelis galėtų juos pavyti.