Saulė jau leidosi už vakarinių kalvų, kai pagaliau Teodenas, Gendalfas ir jų draugai išjojo. Juos išlydėjo raiteliai bei Vestfoldo žmonės, moterys, seniai ir vaikai, sugrįžę iš urvų. Tyrais balsais jie giedojo pergalės giesmę. Bet vėliau žmonės nutilo, baugiai žvelgdami į tebestūksančius medžius.
Prijoję prie miško raiteliai stabtelėjo, nes nei žmogus, nei žirgas nerodė didelio noro ten įeiti. Ilgos pilkų ir grėsmingų medžių šakos atrodė tarsi į kažką besitiesiaritys pirštai, iš žemės kyšojo šaknys, panašios į pabaisų čiuptuvus, o tarp susiglaudusių medžių žiojėjo tamsa. Tačiau Gendalfas pavarė arklį pirmyn, ir visi pamatė, jog ten, kur buvo Hornburgo kelias, medžiai prasiskyrė, palikdami taką po savo lapija. Gendalfas nujojo tuo taku, kiti nusekė iš paskos. Jų nuostabai, kelias buvo kur buvęs, šalia tekėjo upė, o skaidrus dangus virš jų žėrėjo auksine šviesa. Bet iš abiejų pusių mišką gaubė nepermatoma nakties prieblanda. Raiteliai girdėjo šakų traškesį ir tylius dūsavimus, tolimus riksmus ir nesuprantamus žodžius, šlamėjimą ir piktą murmesį. Nesimatė nei orko, nei jokios gyvos būtybės.
Legolasas su Girnliu jojo vienu arkliu, laikydamiesi už Gendalfo, kadangi Gimlis bijojo miško.
— Čia karšta, — pasakė Legolasas Gendalfui. — Aplinkui daug įniršio, ar jauti, kaip ausyse spengia oras?
— Taip, — atsakė Gendalfas.
— Kas atsitiko tiems nelaimėliams orkams?
— Manau, to niekas niekada nesužinos, — atsakė Gendalfas.
Kurį laiką jie jojo tylėdami. Legolasas sukiojo galvą į abi puses ir mielai būtų sustojęs pasiklausyti miško garsų, jeigu ne Gimlio protestai.
— Tai patys keisčiausi medžiai, kokius tik esu matęs, — tarė elfas, — o aš regėjau daug galingų ąžuolų, kaip jie užaugo iš mažytės gilės. Norėčiau pasivaikščioti tarp šitų medžių, jie turi balsus, ir su laiku aš tikriausiai suprasčiau jų mintis.
— Ne, ne! — ėmė protestuoti Gimlis. — Palik juos ramybėje! Aš galiu iš karto pasakyti tų medžių mintis: tai neapykanta visiems dvikojams padarams, o jie kalba apie traiškymą ir naikinimą.
— Tu klysti, Gimli. Jie nekenčia orkų. Elfus su žmonėmis jie pažįsta menkai, nes auga visai ne čia. Manau, jog šie medžiai, Gimli, atėjo iš tolimųjų Fangorno slėnių.
— Tada Fangornas yra pavojingiausias Viduržemio miškas, — nusprendė nykštukas. — Aš, aišku, dėkingas medžiams už pagalbą mūšyje, bet jų privengiu. Galbūt tau jie yra nuostabūs, tačiau šioje šalyje aš mačiau tai, su kuo negali lygintis joks miškas: mano širdis vis dar pilna to stebuklo. Keisti kartais būna žmonės, Legolasai! Čia jie turi vieną nuostabiausių Šiaurinio Pasaulio stebuklų, ir kaip jį vadina? Urvais! Urvais, kuriuose slepiasi per karą ir laiko maisto atsargas! Mano brangusis Legolasai, tu negali įsivaizduoti, kokios plačios ir nuostabios yra Helmo Daubos olos! Tūkstančiai nykštukų mokėtų grynu auksu, kad bent sykį galėtų J jas pažvelgti!
— O aš sumokėčiau grynu auksu, kad nereikėtų į jas žvelgti, — juokėsi Legolasas, — ir dvigubai tiek, kad mane iš ten išleistų, jei netyčia užklysčiau.
— Tu taip kalbi, nes nieko nematei, todėl aš tau atleidžiu! Argi tau nepatinka jūsų olos Gūdžiojoje Girioje, kurias įrengti padėjo nykštukai? Tos olos tėra menkniekis, palyginti su tuo, ką mačiau čia: milžiniškas sales, sklidinas vandens lašų muzikos, vandens, tokio pat tyro, kaip Keled Zaramas žvaigždžių šviesoje.
Kai ten uždegami deglai ir žmonės vaikšto smėlėtomis grindimis po aidinčiais kupolais, ak, tada brangakmeniai ir kristalai sužimba lygiose sienose, ir šviesa nutvieskia lengvus marmuro ornamentus, permatomus lyg valdovės Galadrielės nuostabiosios rankos. Ten stūkso puikiai išraižytos kolonos: baltos, violetinės, rožinės, kokių nė susvajoti negalėtum. Nuo daugiaspalvių grindų jos šauna iki žibančių lubų, o ten... — akmens sparnai, verpetai, burės, nuostabesnės už dangiškuosius debesis, kristalinės ietys, vėliavos, kabančių rūmų bokštai! Visa tai atsispindi tyliuose tvenkiniuose. Žibantis pasaulis paslėptas jų gelmėje — tokie miestai ir salės nesisapnavo net valdovui Diurinui. Tekšt— nukrinta mažytis sidabrinis lašas, ir bokštai sujuda, sumirga, kaip jūržolės ar koralai jūros dugne. Tada ateina vakaras: viskas užgęsta, o deglai keliauja į kitą salę, į kitą stebuklą. Ir taip be galo, Legolasai, salė po salės, kupolas po kupolo, laiptai po laiptų. Koridoriai, tuneliai, keliai — jie veda į pačią kalnų širdį. Urvai! Helmo Daubos olos! Esu dėkingas likimui, kuris man leido visa tai pamatyti. Aš verkiau, kai reikėjo išeiti.
— Tada aš linkiu tau, Gimli, sėkmingai grįžti iš karo ir dar kartą aplankyti šias olas, — šypsodamasis tarė elfas. — Bet nepasakok apie jas visai savo giminei, nes tuose urvuose jiems, atrodo, nebėra ką daryti. Galbūt žmonės tyčia slepia šį grožį, juk viena nykštukų šeima su kūjais ir kaltais galėtų sugadinti daugiau negu patobulinti.
— Ne, tu nesupranti! — karščiavosi Gimlis. — Koks nykštukas galėtų pakelti ranką prieš tokį grožį? Niekas iš Diurino tautos neardytų šių olų dėl aukso ar brangakmenių. Negi tu, Legolasai, pavasarį kirstum žydintį medį malkoms? Mes saugotume tas žydinčio akmens sales, mes dirbtume atsargiai, neskubėdami, atskeldami gal tik po mažą uolos kąsnelį per visą dieną. Per kelerius metus nutiestume naujus kelius ir atvertume tamsius kambarius, kurie dabar slypi už plyšėtų uolų. Ir šviesa, Legolasai! Mes uždegtume tokias šviesas, kaip kitados Kazad Dūme. Mes mosteltume — ir amžinoji kalnų tamsa išnyktų lyg šešėlis, panorėtume — ir ji sugrįžtų atgal.
— Tu mane sujaudinai, Gimli, — tarė elfas. — Aš niekada negirdėjau tavęs taip kalbančio ir jau beveik gailiuosi, kad nepamačiau tų urvų. Siūlau sandėrį: jeigu mes sveiki grįšime iš visų pavojų, tai dviese šiek tiek pakeliausime. Tu su manimi aplankysi Fangorną, o tada aš su tavimi nusileisiu į Helmo Olas.
— Aš pasirinkčiau kitą kelią grįžti, — pasakė Gimlis, — bet iškęsiu net Fangorną, jeigu tu prižadėsi sugrįžti į olas ir pasidalinti jų grožiu kartu su manimi.
— Prižadu. Bet dabar, deja, mes turime trumpam palikti ir olas, ir miškus. Žiūrėk! Medžiai ima retėti. Kiek dar liko iki Izengardo, Gendalfai?
— Sarumano varnai skristų keturiasdešimt mylių, — atsakė burtininkas. — Penkiolika iki Brastų ir dvidešimt penkias iki Izengardo vartų. Per naktį nesuspėsime.
— Man regis, tu žinai, kas mūsų ten laukia, bet aš nesiimu net spėlioti, — susirūpino nykštukas.
— Nieko tikro nežinau, — gūžtelėjo pečiais Gendalfas. — Buvau ten vakar naktį, nuo to laiko daug kas galėjo pasikeisti. Bet aš tikiuosi, jog nesakysi keliavęs veltui — juk pamatei Žėrinčiąsias Aglarondo Olas.
Pagaliau būrys išniro iš miško ir suprato atsidūręs slėnio apačioje, kur vienas kelias vedė į rytus Edoraso pusėn, o kitas — prie Izeno Brastų šiaurėje. Išjojęs iš miško Legolasas sustojo ir su gailesčiu atsisuko. Staiga jis sušuko:
— Žiūrėkite, ten akys! Šakų šešėliuose žvelgia akys! Aš niekada nemačiau tokių akių.
Kiti nustebę sustojo ir atsigręžė, o Legolasas jau suko atgal.
— Ne, ne, — suvaitojo Gimlis, — daryk, ką nori, jei pamišai, bet leisk man nulipti nuo arklio! Aš nenoriu jokių akių!
— Stok, Legolasai Žalialapi! — paliepė Gendalfas. — Dabar negalima grįžti į mišką! Dar neišmušė tavo valanda.
Jam dar nebaigus kalbėti tarp medžių pasirodė trys keistos būtybės. Aukštos kaip troliai — gal dvylikos pėdų ūgio, tvirtos lyg jauni medžiai. Jos vilkėjo pilkai rudą apdarą — o gal tai buvo jų oda? Jų kojos buvo ilgos, rankos daugiapirštės, barzdos samanų spalvos.
Nekreipdamos dėmesio į raitelius, jos įtemptai žvelgė į šiaurę. Staiga prisidėjo ilgas rankas prie burnų ir garsiai melodingai sutrimitavo. Į šauksmus kažkas atsiliepė, pasisukę į kitą pusę keliautojai išvydo tokias pat būtybes, skubančias iš šiaurės. Jos stypčiojo lyg gandrai, tik daug greičiau, nes jų ilgos kojos žengė sparčiau, nei kiti paukščiai mojo sparnais. Kai kurie raiteliai nejučiomis šūktelėjo ir griebėsi kardų.