— Nereikia ginklų! — tarė Gendalfas. — Tai tik piemenys. Jie ne priešai ir visai nekreipia į mus dėmesio.
Iš tiesų aukštosios būtybės, nė nepažvelgusios į žmones, dingo miške.
— Piemenys! — pasakė Teodenas. — O kur jų bandos? Kas jie, Gendalfai? Matau, jog tu juos gerai pažįsti.
— Jūs matėte medžių piemenis, — atsakė Gendalfas. — Negi pamiršote prie židinio girdėtas pasakas? Jūsų vaikai galėtų atsakyti, kas jie tokie. Tai entai, o karaliau, entai iš Fangorno miško, kurį vadinate Entmiškiu. Negi galvojate, kad jis taip buvo pavadintas tik dėl legendų? Ne, Teodenai, tai jūs entams esate trumpa legenda. Amžiai nuo Eorlo Jaunojo iki Teodeno Senojo jiems yra tik trumpas mirksnis, o visi tavo darbai — laiko nešamos dulkės.
Karalius patylėjo.
— Entai! — pagaliau tarė jis. — Legendų šešėlyje aš pradedu suprasti medžių stebuklą. Man teko sulaukti išties keistų laikų. Metų metais mes ganėme gyvulius, dirbome laukus, statėme namus, darėmės įrankius ir vykdavome į pagalbą Minas Tiritui. Mums atrodė, kad visi žmonės gyvena kaip mes, kad tokia yra pasaulio tvarka. Mums nerūpėjo, kas yra už mūsų šalies sienų. Entai išliko tik senose, pusiau pamirštose dainose, kurias dainuodavome vaikams, bet štai dainos atgyja, o jų veikėjai gyvena ir vaikšto tarp mūsų.
— Turėtumei džiaugtis, karaliau Teodenai, — pasakė Gendalfas. — Pavojus gresia ne tik žmonėms, bet ir tiems, kuriuos laikei legenda. Tu neliksi be sąjungininkų, nors jų ir nepažįsti.
— Bet man liūdna, — tarė Teodenas, — nesvarbu, kaip baigsis karas, Viduržemyje išnyks daug gražių ir stebuklingų dalykų.
— Gali būti, — sutiko Gendalfas. — Saurono blogio neįmanoma visiškai sunaikinti, o pasaulis negali likti toks, koks buvo. Viskas, kas laukia priekyje, — tai mūsų likimas, ir nuo jo nepabėgsi. Jokime toliau!
Būrys pasuko iš miško ir nušuoliavo keliu, vedančiu prie Brastų. Legolasas paniuręs jojo gale. Saulė jau nusileido, kalvų šešėliai liko už nugarų, o dangus vakaruose virš Rohano Tarpeklio tebebuvo kruvinai raudonas. Jame ratus suko daug juodų paukščių. Keletas jų niūriai krankdami grįžo į savo lizdus tarp uolų.
— Maitėdos renkasi į mūšio vietą, — tarė Homeras.
Jie jojo neskubėdami. Lygumas apgaubė tamsa. Lėtai pakilo mėnulio pilnatis, šaltoje sidabrinėje šviesoje žolėtos lygumos bangavo lyg pilka bekraštė jūra. Po keturių valandų kelio nuo kryžkelės jie priartėjo prie Brastų. Ilgi šlaitai leidosi žemyn prie akmenuotos upės, gurgiančios tarp aukštų žolių krantų. Vėjas atnešė tolimą vilkų staugimą.
Keliautojams suspaudė širdis prisiminus, kiek daug žmonių žuvo kaudamiesi šioje vietoje.
Kelias vingiavo stačiais derlingais šlaitais iki upės kranto. Por upę vedė trys eilės plokščių akmenų, o šalia buvo seklios brastos arkliams.
Čia raitelių laukė naujas netikėtumas: Brastose visuomet girdėdavosi triukšmas ir vandens ūžesys, o dabar jos tylėjo. Upės vaga beveik išdžiūvo ir tapo panaši į akmenukų bei pilko smėlio dykvietę.
— Kas atsitiko upei? — paklausė Eomeras. — Sarumanas sunaikino daug gražių dalykų, nejaugi jis išdžiovino ir šaltinius, girdžiusius Iženą?
— Ko gero, — atsakė Gendalfas.
— Deja! — tarė Teodenas. — Ar mums būtinai reikia joti šituo keliu, kur maitėdos drasko tiek daug Marko raitelių?
— Tai yra mūsų kelias, — pasakė Gendalfas. — Skaudu, kad čia žuvo tiek drąsių vyrų, tačiau kalnų vilkai drasko ne juos. Jie puotauja ant užmuštųjų orkų kaulų— toks tokį pažino... Pirmyn!
Nusileidus prie upės vilkai nutilo ir pasitraukė. Juos išgąsdino mėnulio nutviekstas Gendalfas bei sidabru žėrįs Žvaigždikis. Raitolius iš abiejų krantų sekė žibančios akys.
— Žiūrėkite, — parodė Gendalfas. — Čia būta mūsų draugų.
Jie pamatė dar vieną pilkapį: jį supo akmenų vainikas ir daug įsmeigtų iečių.
— Šiame pilkapyje guli visi prie Izeno kritę Marko vyrai.
— Ramybė jiems! — nulenkė galvą Eomeras. — Jų ietys sutrūnys ir surūdys, o pilkapis dar ilgai stovės, saugodamas Izeno Brastas.
— Ar tai tu pasirūpinai žuvusiais, mano drauge Gendalfai? — paklausė Teodenas. — Kiek daug suspėjai nuveikti per vieną naktį!
— Man padėjo Žvaigždikis... ir kiti, — atsakė Gendalfas. — Teko toli ir greitai joti. Tačiau šalia šio pilkapio galiu tave paguosti — Brastų mūšiuose žuvo kur kas mažiau vyrų, negu žmonės šneka. Dauguma būrių buvo išsklaidyta, bet man pavyko juos surinkti. Dalį pasiunčiau su Grimboldu Vestfoldiečiu į pagalbą Erkenbrandui, kiti palaidojo žuvusius ir išjojo su maršalu Elfhelmu. Aš jį pasiunčiau į Edorasą. Žinojau, jog pagrindines pajėgas Sarumanas sutelkė prieš Helmo Daubą: Izeno žemės tiesiog ištuštėjo — Sarumano tarnai metė visus darbus ir išžygiavo prieš jus. Tačiau dalis vilka-žmogių ar kitų plėšikų galėjo užpulti niekieno neginamą Meduseldą. Dabar gali nebijoti, grįžęs tu rasi savo rūmus.
— Džiaugsiuosi juos vėl pamatęs, — tarė Teodenas, — nors nemanau ten ilgai užtrukti.
Būrys atsisveikino su pilkapiu ir perjojęs upę užkopė į kitą krantą. Jiems už nugarų vėl sustugo vilkai.
Nuo Brastų iki Izengardo vedė senas vieškelis. Kurį laiką jis vingiavo palei upę į rytus, po to į šiaurę ir pagaliau suko tiesiai prie Izengardo vartų. Šis miestas stovėjo tarp kalnų vakarinėje gilaus slėnio dalyje, daugiau nei šešiolika mylių nuo slėnio pradžios. Raiteliai jojo šalia kelio, nes žemė buvo tvirta ir lygi, padengta minkšta žalia velėna. Jie paspartino žingsnį ir apie pusiaunaktį jau buvo už penkiolikos mylių nuo Brastų. Buvo nutarta nekeliauti naktį, nes karalius pavargo. Būrys jau pasiekė pirmuosius Ūkanotųjų Kalnų šlaitus, į keliautojus tiesėsi ilgos Nan Karuniro rankos. Mėnulio šviesą užstojo kalvos — slėnyje priešais buvo tamsu. Tačiau iš juodo šešėlio kilo platus dūmų ir garų stulpas, nutviekstas besileidžiančio mėnulio spindulių. Dūmai sidabriškais tumulais virto /vaig/dotamo danguje.
— Pasakyčiau, jog Sarumano Slėnis dega, — tarė Aragornas, — o ką manai tu, Gendalfai?
— Šiomis dienomis virš slėnio visą laiką tvyrodavo dūmai, — įsiterpė Homeras, — bet tokius garus matau pirmą sykj. Gal Sarumanas kokią velniavą mums pasitikti verda? Galbūt jis užvirino Izeno vandenis ir todėl upė išdžiūvo?
— Galbūt, — pasakė Gendalfas. — Ką jis verda, pamatysime rytoj. Dabar ilsėkimės, kol galime.
Jie apsistojo netoli sausos ir tylios Izeno vagos šiek tiek nusnūsti. Bet po poros valandų visus pakėlė sargybinio šūksnis. Mėnulis nebešvietė. Danguje žibėjo žvaigždės, o žeme tykino juodesnė už naktį tamsa. Ji ritosi prie jų iš abiejų upės krantų.
— Nejudėkit! — šūktelėjo Grendalfas. — Nelieskit ginklų! Laukit! Jie mūsų nelies!
Aplinkui kaupėsi migla. Viršuje dar blankiai mirgėjo koletas žvaigždžių, tačiau iš abiejų pusių juos supo aklina tamsa — raiteliai pateko į siaurą taką tarp judančių milžiniškų šešėlių. Jie girdėjo balsus, dūsavimus, dejones ir šniokštimą, po kojomis drebėjo žemė. Jie ilgai sėdėjo išsigandę, kol pagaliau šešėliai ir garsai nutolo, Išnykdami tarp kalnų.
O toli pietuose, Hornburge, vidury nakties žmonės išgirdo trluksmą, panašų į vėjo kauksmą slėnyje, ir žemė ėmė drebėti, bet niekas nesiryžo išeiti iš namų. Rytą visi apstulbo: medžiai ir negyvi orkai dingo. Žemumoje žolė buvo ištrypta iki rudumo: lyg koks milžinas piemuo būtų ganęs savo bandą, o už mylios nuo Griovio atsirado didžiulė duobė. Ant jos kažkas sukrovė akmeninę piramide. Žmonės tikėjo, jog ten palaidoti užmuštieji orkai, bet nežinojo, ar ten guli ir tie, kurie pabėgo į mišką. Niekas niekada neįkėlė ton kojos. Ta vieta buvo pavadinta Mirties Kalva, ir ten niekada nobožaliavo žolė. Keistieji medžiai daugiau nepasirodė Dauboj — tamsią naktį jie sugrįžo į gūdžiuosius Fangorno slėnius. Taip jie atkeršijo orkams.