Karalius ir jo bendražygiai tą naktį daugiau neužmigo, bet nematė ir negirdėjo nieko keisto, išskyrus vieną dalyką: pasigirdo ūžesys, vandens banga nušniokštė akmenimis ir netrukus Iženas vėl po senovei tekėjo savo vaga.
Auštant jie susiruošė keliauti toliau. Per tirštą rūką nesimatė tekančios saulės, aplinkui tvyrojo slogi migla ir smarvė. Dabar jie keliavo plačiu, gerai prižiūrimu vieškeliu. Pro rūkus keliautojai kairėje išvydo kalnus. Jie pateko į Nan Karunirą, Burtininko Slėnį. Tai buvo uždaras slėnis su vieninteliu įėjimu pietuose. Kadaise čia buvo maloni, jauki vieta — slėniu tekėjo gilus ir sraunus Iženas, maitinamas daugybės šaltinių bei mažų upeliukų, kurie čiurleno tarp lietaus plaunamų kalvų. Aplinkui driekėsi gražios derlingos žemės. Dabar viskas pasikeitė. Prie pat Izengardo sienų dar išliko Sarumano vergų dirbamų laukų, bet didžioji slėnio dalis apžėlė erškėčiais ir piktžolėmis. Visur augo susipynusios gervuogės, tarp jų sau urvus rausė visokie žvėriūkščiai. Slėnyje neaugo jokių medžių, tačiau tarp žolių vis dar matėsi sudegintų ar iškirstų senųjų giraičių kelmai. Šito liūdno krašto tylą trikdė tik akmenuotos upės burbuliavimas. Raiteliai tylėjo galvodami, kas jų laukia kelionės pabaigoje.
Po poros mylių vieškelis virto plačia, dideliais plokščiais akmenimis kruopščiai išgrįsta gatve; grindinio siūlėse nesimatė nė menkiausio želmenėlio. Palei gatvę ėjo gilūs grioviai, pilni tekančio vandens. Staiga priekyje sušmėžavo aukšta juoda kolona. Ją vainikavo iš akmens iškalta didelė balta ranka. Jos pirštas rodė į šiaurę. Keliautojai suprato, kad Izengardo vartai jau netoli. Jiems širdis sukaustė nerimas, bet akys neįžvelgė nieko pro tirštą miglą.
Nesuskaičiuojamus metus Burtininko Slėnyje stovėjo senas miestas — žmonės jį vadino Izengardu. Kažkada jį įkūrė žmonės iš Vakarų. Sarumanas čia apsigyveno jau seniai ir taip pat nedykinėjo. Tuo metu jis buvo pačioje galybėje, daug kas jį laikė vyriausiuoju Išminčiumi, tad jis pastatė savęs vertą tvirtovę.
Aukšta siena lyg milžiniškas skardis lanku supo įtvirtinimus kalnų šlaituose. Joje buvo tik vienas įėjimas — didelė arka pietų pusėje. Čia juodoje uoloje buvo iškirstas tunelis su galingomis geležinėmis durimis iš abiejų galų. Milžiniški vyriai buvo taip įstatyti į akmenį, kad neužsklęstas duris pakakdavo vos stumtelti ir jos be garso atsidarydavo. Atvykėlis, perėjęs aidinčiu tuneliu, atsidurdavo milžiniškame rate, slėnyje, panašiame į mylios skersmens negilią taurę. Kažkada jis buvo žalias, apsodintas vaismedžių giraitėmis, kurias girdė iš kalnų atitekantys upeliukai. Bet vėliau visa augmenija išnyko. Žaliuojančios gatvės virto grįstais keliais, kuriems iš abiejų pusių vietoj medžių stovėjo marmurinės, varinės ir geležinės kolonos, sujungtos sunkiomis grandinėmis.
Šimtai koridorių, kambarių, salių bei tunelių buvo iškirsta uoloje, tad į slėnį žvelgė nesuskaičiuojama daugybė langų ir tamsių durų. Čia galėjo gyventi tūkstančiai darbininkų, tarnų, vergų ir karių, slaptose olose buvo auginami vilkai. Slėnio dugnas taip pat buvo išraustas: į žemę smigo šachtų šuliniai, uždengti akmeniniais kupolais. Mėnulio šviesoje Izengardo žiedas buvo panašus į neramių numirėlių kapines. Čia žemė drebėjo. Šachtų spiraliniai laiptai vedė į gilius požeminius urvus, kur buvo Sarumano lobynai, sandėliai, kalvės, arsenalai bei didžiulės aukštakrosnės. Ten nesustodami sukosi geležiniai ratai ir dundėjo kūjai. Naktį iš angų žemės paviršiuje veržėsi garas ir dūmai, nudažyti raudona, mėlyna ar kraupiai žalsva šviesa.
Visi slėnio keliai vedė į rato vidurį. Ten stovėjo nepaprastas bokštas. Jį pastatė senieji statytojai, bet atrodė, tąsi kažkokia nežinoma jėga jį būtų iškėlusi iš vaitojančių žemės įsčių. Bokštą sudarė keturi galingi daugiabriauniai akmens stulpai, viršuje susieinantys į vieną ir vėl išsiskiriantys keturiais ragais, aštriais kaip iečių antgaliai. Tarp jų, penkių šimtų pėdų aukštyje, buvo nedidelė aikštelė iš poliruoto akmens, išmarginta keistais ir nesuprantamais ženklais. Tai buvo Orthankas, Sarumano citadelė. Tyčia ar ne, šis vardas buvo tarsi dvigubas, nes elfiškai orthankas reiškia „kalnų iltis", o senąja Marko kalba— „išradingas protas".
Stipri ir nuostabi tvirtovė buvo Izengardas. Čia anksčiau gyveno galingojo Gondoro vietininkai bei išminčiai, stebėję žvaigždes. Tačiau Sarumanas, turėdamas savo tikslų, ją po truputį keitė — gerino, kaip jam atrodė. Jo naujieji amatai ir išradimai — visa, ką jis manėsi sukūręs pats, — buvo pakuždėta Mordoro galios. Jis nesukūrė nieko, tik kvailą žaisliuką, juokingą kopiją tų įtvirtinimų, arsenalų, kalėjimų ir aukštakrosnių, kokios stovėjo Barad Dūrė — Juodojoje Tvirtovėje. Tvirtovėje, kuri puikavosi savo neišmatuojama galia ir juokėsi iš savo sąjungininkų padlaižystės.
Taip tad apie Sarumano miestą pasakojo gandai, nes dar nė vienas Rohano žmogus, kiek tik siekė atmintis, nebuvo įėjęs pro jo vartus, nebent tokie kaip Šliužburnis. Bet jie ateidavo slapčia ir nepasakodavo ką matę.
Gendalfas prajojo pro Baltosios Rankos koloną, ir raiteliai su nuostaba išvydo, jog Ranka nebebuvo balta. Ji buvo išdžiūvusio kraujo spalvos, su raudonais nagais. Gendalfas, nekreipdamas dėmesio, jojo į miglą, kiti nenoromis nuskubėjo paskui. Atrodė, jog čia neseniai būta staigaus potvynio, nes šalia kelio telkšojo vandens tvenkiniai, o tarp akmenų čiurleno nedideli upokšniai.
Pagaliau Gendalfas sustojo, mostelėjo ranka ir prijoję raiteliai pastebėjo, jog priešais miglos sklaidosi bei ima šviesti blanki saulė. Atėjo vidurdienis. Jie stovėjo prie Izengardo vartų.
Tačiau išlaužti vartai gulėjo ant žemės. Aplinkui mėtėsi į skeveldras suskaldyti akmenys, kūpsojo griuvėsių krūvos. Didžioji arka išliko, tačiau akmeninis tunelis už jos buvo sugriautas, gynybinė siena giliai suskilusi, o bokštai sumalti į miltus. Jeigu Didžioji Jūra su visu įniršiu būtų užgriuvusi ant Izengardo, ji nebūtų padariusi didesnės žalos.
Apvaliajame slėnyje kunkuliavo garuojantis ežeras, kuriame plūduriavo įvairiausių daiktų: rąstų, sijų, statinių, kažkokių prietaisų nuolaužų. Sulankstytos kolonos dar kyšojo virš vandens, tačiau visi keliai buvo užtvindyti. Tolumoje, dengiamas debesų, tamsus ir aukštas stovėjo audros nepaliestas Orthanko bokštas. Jo papėdėje burbuliavo purvinas vanduo.
Karalius ir visi raiteliai sėdėjo tylėdami bei žvalgėsi, suvokdami tik tiek, jog Sarumanui suduotas baisus smūgis, bet kaip — buvo nesuprantama. Jie atsisuko į sugriautus vartus. Ant didelės akmenų krūvos žmonės staiga išvydo patogiai įsitaisiusias dvi mažas pilkas figūrėles. Jų galėjai nė nepastebėti tarp griuvėsių. Šalia gulėjo buteliai bei lėkštės, tarsi žmogučiai ką tik būtų gerai užkandę ir dabar ilsėtųsi po sunkaus darbo. Vienas iš jų, atrodė, miegojo, o kitas, sukryžiavęs kojas ir susidėjęs rankas už galvos, gulėjo prie sudaužytos uolos ir leido iš burnos plonus mėlynus dūmų ratilus.
Akimirką Teodenas, Homeras ir visi kiti žiūrėjo apstulbę iš nuostabos. Tarp Izengardo griuvėsių galėjai tikėtis ko nori, bet tik ne tokio reginio. Tačiau nespėjus karaliui nė prasižioti dūmus pūtusi figūrėlė pastebėjo atvykėlius ir pašoko ant kojų. Nepažįstamasis buvo panašus į neaukštą vaikiną, tik perpus žemesnį už žmones. Jo ruda garbanota galva buvo nepridengta, o pečius gaubė toks pat kelionėje nudėvėtas apsiaustas, kokius turėjo Gendalfas su bendražygiais kelionėje į Edorasą. Jis prisidėjo ranką prie krūtinės ir labai žemai nusilenkė. Tarsi nepastebėdamas burtininko bei jo draugų jis kreipėsi į karalių bei šalia stovintį Homerą: