— Sveiki atvykę į Izengardą, valdove, — tarė jis. — Mes esame durų sargai. Mano vardas Meriadokas, Saradoko sūnus, o štai šitas mano kolega, kurį, kaip matote, įveikė nuovargis, — čia jis bakstelėjo savo draugą koja, — yra Peregrinas, Paladino sūnus iš Tukų giminės. Mūsų namai yra toli šiaurėje. Lordas Sarumanas kartu su tokiu Grimą Šliužburniu yra užsiėmę neatidėliotinais reikalais, kitaip, be abejo, jie patys būtų atvykę pasveikinti tokių garbingų svečių.
— Žinoma, būtų, — nusijuokė Gendalfas. — Ar tik ne Sarumanas jums liepė saugoti sugriautus vartus bei laukti svečių, kai atsitrauksite nuo lėkštės ir butelio?
— O ne, brangusis pone, — rimtai atsakė Meris. — Jis neturėjo laiko. Mums įsakymus davė Medžiabarzdis, kuris šiuo metu vadovauja Izengardui. Jis man įsakė tinkamais žodžiais sutikti Rohano Valdovą. Aš padariau, ką galėjau.
— O tavo draugai? O aš, o Legolasas?! — nebeišlaikęs pratrūko Gimlis. — Jūs, sukčiai gauruoti, tinginiai vilnakojai! Šešis šimtus mylių mes bėgame, skubame per miškus ir pelkes, per kovas ir mirtį, kad išgelbėtume du netikėlius hobitus! O jie sau sėdi čia ir puotauja — valgo, geria ir rūko. Rūko! Kur radote tabako, niekšai? Kūjai ir priekalai! Aš tuoj sprogsiu, tik nežinau, iš pykčio ar iš džiaugsmo!
— Tu šneki mano mintimis, Gimli! — nusijuokė Legolasas. — Tik man įdomiau, kur jie rado vyno.
— Ko neįgijote mūsų beieškodami — tai proto, — pasakė Pipinas, atmerkdamas vieną akį. — Jūs randate mus pergalės lauke su karo grobiu ir nesuprantate, iš kur šie dorai pelnyti malonumai?
— Dorai pelnyti? — šūktelėjo Gimlis. — Kažkodėl netikiu! Raiteliai ėmė juoktis.
— Neabejoju, jog regiu gerų draugų susitikimą, — tarė Teodenas. — Ar tai ir yra tavo dingusieji bendražygiai, Gendalfai? Šias dienas likimas, matyt, nutarė pilte apipilti stebuklais. Jau prisižiūrėjau jų nemažai, ir štai matau dar vieną tautą, nužengusią iš legendų. Ar jūs kartais nesate miškavaikiai, kuriuos mes vadiname holbytlanais?
— Hobitai, jei leisite, valdove, — atsiliepė Meris.
— Hobitai? — pasitikslino Teodenas. — Jūsų kalba pasikeitė, bet vardas tebeskamba panašiai. Hobitai! Aš matau, jog senoviniai padavimai ne itin tiksliai jus aprašė.
Meris nusilenkė, Pipinas atsistojo ir taip pat nusilenkė.
— Jūs labai malonus, valdove, — tarė Pipinas, — tačiau mums tai yra dar didesnis stebuklas. Nuo to laiko, kai iškeliavau iš namų, pamačiau daug žemių, bet tik dabar sutinku tautą, kuri turi padavimų apie hobitus.
— Mano tauta kadaise atkeliavo iš šiaurės. Bet neapgaudinėsiu jūsų — mes neturime padavimų apie hobitus. Mes žinome tik tiek, kad toli už upių ir kalvų gyvena miškavaikiai, rausiantys olas smėlėtuose krantuose. Apie juos nėra jokių legendų, nes sakoma, jog tai rami tauta, vengianti žmonių. Jie sugeba akimirksniu išnykti iš akių, taip pat pamėgdžioti paukščių balsus. Atrodo, čia reikėtų šį tą pridurti.
— Iš tiesų, valdove, — pritarė Meris.
— Pavyzdžiui, aš nesu girdėjęs, kad hobitai pūstų dūmus iš burnos.
— Nenuostabu, — pasakė Meris, — rūkyti mes pradėjome visai neseniai. 1070 metais pagal mūsų skaičiavimą senasis Toboldas Ragapūtys, gyvenęs Pietkiemyje, savo darže pirmą kartą išaugino tabaką. O štai iš kur Tobis gavo sėklų...
— Tu net neįsivaizduoji gresiančio pavojaus, Teodenai, — nutraukė Merį Gendalfas. — Hobitai mėgsta sėdėti ant užkariautų tvirtovių griuvėsių ir pasakoti apie skanėstus arba visokiausius savotėvų, senelių, prosenelių ir devintos eilės pusbrolių nuotykius, jeigu tik kas jų klausosi. Istoriją apie tabaką teks atidėti kitam kartui. Kur yra Medžiabarzdis, Meri?
— Kažkur šiaurinėj pusėj, nuėjo atsigerti tyro vandens. Ten ir kiti entai, jie vis dar dirba, — Meris mostelėjo ranka į garuojančio ežero pusę, ir visi išgirdo tolimą murmėjimą ir dundesį, lyg nuo kalnų būtų slinkusi lavina. Iš toli atsklido hum-hom, tarsi kas būtų triumfuodamas pūtęs ragą.
— Ar Orthanko niekas nesaugo?
— Vanduo, — atsakė Meris, — ir dar Greitmintis su keletu entų. Juk ne visi stulpai ir kolonos čia pastatyti Sarumano. Greitmintis, atrodo, stovi prie uolos, netoli laiptų.
— Iš tiesų ten stovi aukštas pilkas entas, — įsižiūrėjęs pritarė Legolasas, — bet jo rankos nuleistos ir jis visai nejuda.
— Jau po vidudienio, — tarė Gendalfas, — o mes nieko neval-gėm nuo pat ankstyvo ryto, bet aš norėčiau kuo skubiau pamatyti Medžiabarzdį. Ar jis paliko kokią žinutę, o gal maistas ir vynas atbukino jūsų atmintį?
— Jis paliko žinutę, — pasakė Meris, — ir aš kaip tik rengiausi ją perduoti, bet man sutrukdė jūsų klausimai. Turiu pasakyti štai ką: jeigu Marko Valdovas ir Gendalfas nujos prie šiaurinės sienos, tai Medžiabarzdis džiaugsis galėdamas juos pasveikinti. Taip pat pridursiu, jog ten jie ras geriausias vaišes, paruoštas jūsų nuolankiausių tarnų.
Jis nusilenkė. Gendalfas šypsojosi.
— Visai kitas dalykas! — tarė burtininkas. — Na, Teodenai, ar pa-jojėsim pas Medžiabarzdį? Čia visai netoli. Pamatęs Medžiabarzdį galėsi daug sužinoti, nes jis yra Fangornas, seniausias entų vadas, ir kalbėdamas su juo girdėsi seniausios Viduržemio būtybės šneką.
— Aš josiu kartu, — sutiko Teodenas. — Iki pasimatymo, mano hobitai! Tikiuosi, jog mes susitiksime mano rūmuose! Jūs sėdėsite šalia manęs ir galėsite papasakoti viską, ko širdis geidžia: ir jūsų protėvių darbus, kiek tik atmintis siekia, ir senojo Toboldo bei jo tabako istoriją. Iki pasimatymo!
Hobitai žemai nusilenkė.
— Tai mat koks tas Rohano karalius, — tyliai sumurmėjo Pipinas. — Šaunus senis! Labai mandagus.
9
Griuvėsiuose
Gendalfas ir karaliaus būrys nujojo į rytus aplink sugriautas Izengardo sienas. Bet Aragornas, Legolasas ir Gimlis pasiliko. Paleidę Arodą su Hasufeliu ganytis, jie prisėdo prie hobitų.
— Ką gi, medžioklė baigta, ir mes visi pagaliau susitikome tokioje vietoje, kur niekas nesitikėjo susitikti, — tarė Aragornas.
— Dabar, kai didieji žmonės nujojo svarstyti didelių klausimų, medžiotojai turi teisę sužinoti atsakymus į keletą mįslių, — pridūrė Legolasas. — Mes jus sekėme iki pat miško, tačiau daug dalykų vis tiek liko neaiškūs.
— Mes ne ką mažiau nekantraujame išgirsti jūsų nuotykius, — pasakė Meris. — Medžiabarzdis kai ką papasakojo, bet to mums nepakanka.
— Viskam savas laikas, — pasakė Legolasas. — Mes jus vijomės, todėl jūs atsiskaitysite pirmieji.
— Arba antrieji, — įsikišo Gimlis, — aš pirma užkąsčiau. Jau po pusiaudienio ir man iš alkio skauda galvą. Jeigu judu tarp užkariautų trofėjų surastumėte ko nors atsigerti ir užkąsti, tai jūsų sąskaitos šiek tiek sumažėtų.
— Kur ponai norėtų puotauti — čia ar Sarumano sargybinėje po arka? — nusilenkdamas paklausė Pipinas. — Mes užkandžiavome čia, nes turėjome stebėti kelią.
— Jūs buvote labai budrūs, — prunkštelėjo Gimlis. — Tačiau lįsti į orkų urvą ar ragauti orkų mėsos aš nesiruošiu.
— Mes ir neprašytume, — atsiliepė Meris. — Patys prisižiūrėjome orkų iki gyvenimo pabaigos. Tačiau Izengarde buvo ir kitų tautų. Sarumanui užteko proto nepasitikėti orkais. Vartus saugojo žmonės, turbūt patys ištikimiausi burtininko tarnai. Jie turėjo privilegijų ir gaudavo gero maisto.
— Ir tabako? — pasidomėjo Gimlis.