— Persipjauti virves ant riešų — gerai sugalvota! — pasakė Gimlis. — Tau pasisekė, bet pats irgi nesėdėjai rankų sudėjęs.
— Užminei mums neblogą mįslę, — pasakė Legolasas. — Aš pagalvojau, kad jums išdygo sparnai.
— Deja, ne, — papurtė galvą Pipinas, — bet jūs nieko nežinojote apie Grišnachą, — hobitas nusipurtė ir pasiūlė Meriui papasakoti apie paskutiniąsias siaubingas akimirkas: apie grabinėjančius pirštus, karštą kvapą ir baisią plaukuotų Grišnacho rankų jėgą.
— Man nepatinka visa šita istorija apie orkus iš Barad Duro arba, kaip jie sako, Lagburzo, — tarė Aragornas. — Tamsos Valdovas ir taip žino nemažai, o po ginčo Grišnachas, be abejo, pasiuntė jam kokią žinią. Raudonoji Akis dabar stebės Izengardą, kur Sarumanas tupi savo paties pastatytame narve.
— Nesvarbu, kas laimėtų, Sarumano ateitis nepavydėtina, — pareiškė Meris. — Nevertėjo jo orkams kelti kojos į Rohaną.
— Gendalfas tikina, jog mes matėm šitą seną niekšą Fangorno pakraštyje, — prisiminė nykštukas.
— Kada tai buvo? — paklausė Pipinas.
— Prieš penkias naktis, — atsakė Aragornas.
— Palaukit, — susimąstė Meris, — prieš penkias naktis... Jūs dar apie tai negirdėjote. Tą rytą po mūšio mes sutikome Medžiabarzdį ir vakare atsidūrėme Velinghole, viename iš jo namų. Kitą rytą nukeliavome į Entų Būstinę, kur man teko matyti keisčiausią reginį: Entų Susirinkimą. Jis truko ištisas dvi dienas, kurias mudu praleidome su entu Greitminčiu. O trečios dienos pavakarę entai staiga sukilo. Tai buvo nuostabu! Miške tvyrojo tokia įtampa, lyg audra kauptųsi po medžių šakomis — ir staiga griausmas sprogo. Kad jūs būtumėte girdėję jų dainą!
— Sarumanas būtų šimtus mylių skuodęs, jei tik būtų ją išgirdęs, — pridūrė Pipinas.
Nors Izengardas būtų stiprus ir šaltas kaip akmuo ir pilkas
tartum kaulas. Mes einame, mes einame į karą: trupinti akmenų ir laužti vartų.
— Ten buvo ir daugiau žodžių, bet didžiausią įspūdį kėlė ragų bei būgnų griausmas. Kraujas virė nuo tos dainos. Tačiau tik atvykęs čia aš supratau tikrąją jos žodžių galią.
— Naktį mes nusileidome į Nan Karunirą ir tada aš pirmą sykį pajutau, jog už mūsų žygiuoja visas Miškas, — pasakojo Meris. — Pamaniau, jog sapnuoju kažkokį entišką sapną, tačiau tą patį pastebėjo ir Pipinas. Mus tai šiek tiek nugąsdino, tačiau vėliau viską supratome.
Tai buvo huornai, kaip juos „sutrumpinę" vadina entai. Medžiabarzdis daug neaiškino, bet aš manau, jog huornai — tai tie patys entai, tik labiau sumedėję. Jie stovi šen bei ten, prižiūrėdami medžius, bet tamsiuose Fangorno slėniuose jų yra šimtų šimtai.
Jie yra labai stiprūs ir sugeba ištirpti šešėliuose, todėl net judančius huornus yra sunku pastebėti. Kai jie įniršta, tai gali judėti labai greitai. Įsivaizduokite — jūs stovite, žiūrite į dangų ar klausotės vėjo ir staiga pasijuntate vidury gūdaus miško, apsuptas galingų medžių. Huornai turi balsus ir gali šnekėtis su entais, tačiau Medžiabarzdis sako, jog jie sulaukėjo ir pasidarė pavojingi. Aš visai nenorėčiau jų susitikti, jeigu šalia nebūtų tikrų entų, kurie juos prižiūrėtų.
Tą naktį mes ilga eile nusileidome į Burtininko Slėnį: entai ir šiugždantys huornai už jų. Naktis pasitaikė debesuota, labai tamsi, tad mes girdėjome tik lapų ošimą bei šaknų traškesį.
Nusileidę nuo kalnų entai lėkė kiek galėdami. Jie negarsiai susiūkaudavo, galėjai pamanyti, kad vėjas švilpia laukuose. Mėnulis tąnakt iš debesų neišlindo, tad po vidurnakčio prie Izengardo iš šiaurės išaugo aukštas miškas. Priešų nesimatė. Tik šviesa, sklindanti pro bokšto langą — daugiau nieko.
Medžiabarzdis su keliais entais tyliai prisėlino prie pat vartų. Pipinas ir aš sėdėjome Medžiabarzdžiui ant pečių ir jautėme, koks jis yra įsitempęs. Tačiau netgi įpykę entai gali būti labai kantrūs bei atidūs. Jie stovėjo tyliai, kaip akmeniniai stulpai, kvėpavo ir klausėsi.
Staiga kilo sąmyšis. Ėmė gausti ragai ir trimitai, Izengardo sienomis nusirito aidas. Mes jau manėme esą pastebėti ir pasiruošėme kautis. Bet ne. Pasirodo, išžygiavo Sarumano armija. Aš nenusimanau apie karus nei apie Rohano raitelius, bet Sarumanas aiškiai nusprendė pribaigti karalių ir jo žmones vienu smūgiu. Izengardas ištuštėjo. Pro šalį žygiavo ir žygiavo orkai, pėsti arba raiti ant vilkų, ir būriai žmonių. Deglų šviesoje aš galėjau įžiūrėti jų veidus. Vieni žmonės buvo paprasti — aukšti, niūrūs, bet ne ypač pikti. Tačiau kiti atrodė siaubingai: žmogaus ūgio, su orkų veidais, išgeltę ir žvairi. Žinote, man jie priminė tą pietietį iš Bryliaus, nors jis ir nebuvo toks panašus į orką.
— Aš irgi jį prisiminiau, — tarė Aragornas. — Mes prisižiūrėjome šitų pusiau orkų Helmo Dauboje. Dabar aišku, jog anas pietietis buvo Sarumano šnipas, tačiau ar jis tarnavo tik Sarumanui, ar ir Juodiesiems Raiteliams, to aš nežinau. Sunku suprasti, kada tie padarai veikia drauge, o kada apgaudinėja vieni kitus.
— Žodžiu, visą Sarumano armiją sudarė mažiausiai dešimt tūkstančių galvažudžių, — pasakojo toliau Meris. — Jie užtruko daugiau kaip valandą, kol praėjo pro vartus. Vieni vieškeliu patraukė Brastų link, o kiti — į rytus. Ten už mylios buvo tiltas per upę. Jis ir iš čia matyti. Visi rėkalojo, dainavo bei kėlė didžiulį erzelį. Aš pamaniau, jog Rohanui išmušė juodžiausia valanda. Bet Medžiabarzdis nejudėjo. Jis pasakė: „Man šiąnakt rūpi tik Izengardas, jo uolos ir akmenys". Užtat huornai, jei gerai įžiūrėjau tamsoje, vartams užsivėrus patraukė į pietus. Jiems tą naktį rūpėjo būtent orkai.
Kai tik visa Sarumano armija išsinešdino, atėjo mūsų eilė. Medžiabarzdis nuleido mus žemėn, o pats, priėjęs prie vartų, ėmė juos trankyti, reikalaudamas Sarumano. Vienintelis atsakymas buvo strėlės ir akmenys. Bet entūi strėlės reiškia tą patį, ką žmonėms uodų įkandimai. Entas gali būti kaip ežys prisagstytas orkų strėlių ir nejusti didelio skausmo. Be to, jų negalima nunuodyti, nes entų oda yra labai kieta, kietesnė net už žievę, todėl tik stiprus kirvio smūgis gali juos rimtai sužeisti. Jie nemėgsta kirvių. Kiekvieną entą turi pulti visas būrys priešų, nes kas vieną sykį smogė entui kirviu, kitos galimybės nebegaus. Ento kumštis sulanksto geležį kaip ploną skardą.
Gavęs keletą strėlių Medžiabarzdis įpyko ir, kaip jis pasakytų, „pagreitėjo". Suriaumojęs: „Humm, hom!" — jis sukvietė dar tuziną entų. Supykęs entas yra siaubingas. Jis rankomis bei kojomis tiesiog prilimpa prie uolos ir perplėšia ją kaip duonos žiauberę. Atrodo, tarsi šimtametis medžių šaknų darbas būtų suspaustas į keletą akimirkų.
Jie traukė, stūmė, plėšė, trankė ir triokšt pokšt keberiokšt — po penkių minučių vartai gulėjo išlaužti. O entai tuoj pat ėmėsi sienų, kurios jų rankose trupėjo lyg smėlis. Nežinau, ką apie tai galvojo Sarumanas, bet nemanau, jog jis būtų išmanęs, ko griebtis. Galbūt jo magija pastaruoju metu susilpnėjo, bet aš manau, jog Sarumanui tiesiog neužteko drąsos, kai jis liko vienas, be savo vergų, tarnų ir įtaisų, jeigu suprantate, ką noriu pasakyti. Ne taip, kaip senis Gendalfas. Ko gero, visa Sarumano šlovė kilo tik dėl to, kad jis sugalvojo apsigyventi Izengarde.
— Ne, — nesutiko Aragornas, — kažkada Sarumanas buvo iš tiesų didis burtininkas. Jis daug žinojo, turėjo nagingas rankas ir galėjo valdyti kitų mintis. Išminčius jis galėjo įtikinti, o paprastus žmones — įbauginti. Dar ir dabar jis turi šitos jėgos. Viduržemyje atsirastų tik keletas, kurie galėtų ramiai šnekėtis su Sarumanu net ir dabar, kai jis sutriuškintas. Gendalfas, Galadrielė, Elrondas ir daugiau beveik niekas.