— Dar entai, — pridūrė Pipinas. — Sarumanas manė juos pergudravęs, bet iš tiesų pats nesuprato šių miško valdovų ir padarė didelę klaidą nuleisdamas juos niekais. Jis neturėjo paruošto plano, o entams pradėjus pulti, laiko kam nors sugalvoti nebeliko. Po pirmos atakos pro visus plyšius ėmė sprukti likusios Izengardo žiurkės. Žmones entai apklausė ir paleido — du tris tuzinus. Tačiau abejoju, ar daug orkų paspruko: tik ne nuo huornų, kurių buvo ištisas miškas aplink Izengardą.
Kai entai sudaužė didžiąją dalį pietinės sienos, o likę izengar-diečiai parodė kulnus, Sarumanas puolė į paniką. Puolimo pradžioje jis stovėjo prie bokšto durų — turbūt išlydėjo savo puikiąją kariauną. Entams įsiveržus, jis greitai spruko. Iš pradžių jo nepastebėjo, bet vėliau naktis išsigiedrino, sužibo žvaigždės ir entai galėjo gerai matyti. Staiga Greitmintis suriko: „Medžių žudikas, medžių žudikas!" Šiaip Greitmintis yra švelnus ir malonus, bet Sarumano tiesiog nekenčia, kadangi jo tauta kažkada nukentėjo nuo orkų kirvių. Greitmintis kaip vėjas puolė per vidinį kiemą. Blyški figūra bėgo nuo jo kolonų šešėliuose Orthanko link. Sarumanas pačiu paskutiniu momentu suspėjo įsmukti vidun, kitaip būtų buvęs sugautas ir pasmaugtas.
Vos sugrįžęs į Orthanką Sarumanas paleido į darbą savo pragariškas mašinas. Tuo metu Izengardas jau buvo pilnas entų. Vieni atskubėjo paskui Greitmintį, kiti įsiveržė iš šiaurės rytų ir išsisklaidę ėmė viską griauti. Staiga iš po žemių plykstelėjo ugnys bei garas — pradėjo veikti visos požeminės šachtos bei aukštakrosnės. Keletas entų skaudžiai apsvilo ir nudegė. Vieną iš jų, atrodo, Beržakaulį, aptaškė kažkokios skystos ugnies purslai ir jis sudegė — liepsnojo kaip fakelas. Šiurpus reginys!
Entai tiesiog pamišo. Pirma aš maniau, kad jie įpykę, bet labai klydau. Dabar pamačiau, ką tai reiškia. Jie riaumojo, daužėsi ir šėlo taip, kad akmenys pradėjo skilinėti nuo jų staugimo. Mudu su Meriu kritome ant žemės ir užsikimšome ausis. Entai siautė aplink Orthanką lyg viesulas — lūžo kolonos, į šachtas byrėjo akmenų griūtys, uolos skraidė ore kaip šapeliai. Orthankas pateko į sūkurio vidurį, bet išliko sveikas. Matyt, čia neapsieita be magijos, kur kas stipresnės ir senesnės nei Sarumano, nes Orthanko langų neįveikė net šimtus svarų sveriantys geležies luitai. Pagaliau Medžiabarzdžiui, išvengusiam nudegimų, pavyko sustabdyti entų įsiūtį. Jis suvokė, jog per tokį sąmyšį puolėjai gali rimtai susižeisti, o Sarumanas, pasinaudojęs proga, pasprukti.
Taigi Medžiabarzdis išėjo į vidurį ir garsiai suriko. Jo balsas peršaukė visą triukšmą. Akimirksniu įsivyravo tyla. Tada pasigirdo šaižus juokas iš bokšto lango. Tai keistai paveikė entus. Dar prieš keletą sekundžių kunkuliavę įniršiu, dabar jie tapo tylūs, niūrūs ir beveik abejingi. Jie susibūrė aplink Medžiabarzdį. Šis kažką jiems paaiškino savo kalba, turbūt seniai galvoje subrandintą planą. Tada jie tyliai išsiskirstė pilkoje šviesoje. Ėmė aušti.
Aš buvau tikras, jog entai pastatė sargybą, tačiau šioji taip gerai pasislėpė šešėliuose, jog niekur jos nemačiau. Kiti entai patraukė į šiaurę. Visą dieną jie ten kažką dirbo. Mes buvome palikti patys sau, todėl šiek tiek pasivaikščiojome, stengdamiesi neatsidurti prieš Orthanko langus — jie grėsmingai tebespoksojo į mus. Žinoma, nemažai laiko praleidome ieškodami ko nors užkąsti. Taip pat susėdę šnekėjomės, kas bus su Rohanu bei kitais mūsų Būrio nariais. Visą laiką tolumoje girdėjosi akmenų bildesys, ataidintis kalvose.
Po pietų nuėjome apsižvalgyti, kas dedasi aplinkui. Slėnio gale ošė huornų miškas, kitas jų būrys buvo prie šiaurinės sienos. Ten lįsti nedrįsome, tačiau pastebėjome, kad jie su entais kasa gilias duobes, rausia kanalus ir stato užtvankas, bandydami surinkti į vieną Izeno vandenis ir visus upelius su šaltiniais, tekančius netoliese. Palikome juos dirbančius.
Temstant prie vartų grįžo Medžiabarzdis. Jis kažką murmėjo, dundėjo ir atrodė patenkintas. Entas atsistojo, plačiai pasirąžė ir giliai įkvėpė. Aš paklausiau, ar jis pavargo.
„Pavargau? — pakartojo jis. — O ne! Bet mielai gurkštelčiau Entų Vandens. Šiandien šauniai padirbėjome: priskaldėme akmenų ir prirausėme žemių tiek, kiek nebuvome rausę metų metais. Jau beveik baigėme. Naktį pasistenkite būti kuo toliau nuo vartų ir šito tunelio. Čia tekės vanduo, daug vandens, kol visa Sarumano bjaurastis bus nuplauta. Vėliau Iženas vėl galės tekėti švarus".
Jis pasisuko ir nuėjo palaužyti sienų — šiaip, savo malonumui. Mes kaip tik svarstėme, kur reiks pernakvoti, kai atsitiko pats nuostabiausias dalykas. Pasigirdo greitai atjojančio žirgo kanopų taukšėjimas. Mes su Meriu prigludome prie žemės, o Medžiabarzdis pasislėpė arkos šešėlyje. Staiga kaip sidabrinis blyksnis pralėkė didelis žirgas. Buvo beveik tamsu, bet aš aiškiai įžiūrėjau raitelio veidą: jis spindėjo, o visi jo rūbai buvo balti. Aš atsisėdau, žiūrėjau į jį išplėtęs akis ir bandžiau kažką pasakyti, bet nesugebėjau.
Raitelis sustojo ir pasižiūrėjo į mus. „Gendalfai!" — pagaliau įstengiau sušnibždėti aš. Jūs manote, kad jis pasakė: „Sveikas gyvas, Pipinai! Koks malonus susitikimas!" Kur ten! Jis tarė: „Ei tu, stuobry iš Tukų giminės! Kur, po galais, tarp šitų griuvėsių galima rasti Medžiabarzdį? Jis man skubiai reikalingas! Greitai!"
Medžiabarzdis išgirdo jo balsą ir išlindo iš šešėlio. Aš apstulbau, nes nei Gendalfas, nei Medžiabarzdis nenustebo vienas kitą pamatę. Gendalfas, be abejo, tikėjosi surasti Medžiabarzdį būtent čia, o entas tikriausiai jo laukdamas kurį laiką slampinėjo prie vartų. Bet mes buvom pasakoję senajam entui apie Morają. Aš staiga prisiminiau, kokį keistą žvilgsnį tada metė į mus Medžiabarzdis. Spėju, jog jis kažkur jau buvo susitikęs Gendalfą ir sužinojęs naujienų, bet neskubėjo to mums pasakyti. „Svarbiausia neskubėti!" — toks jo šūkis. Be to, niekas, netgi elfai, negali pasakyti, kur yra Gendalfas, kai šis kur prašampa.
„Hum! Gerai, kad atvykai, Gendalfai, — tarė Medžiabarzdis. — Medžiai, vanduo, uolos ir akmenys — apie tai išmanau viską, tačiau čia trūksta tikro burtininko rankos".
„Medžiabarzdį, — pasakė Gendalfas, — dabar man reikia tavo pagalbos. Tu ir taip padarei nemažai, tačiau reikia daugiau. Reikia susitvarkyti su dešimčia tūkstančių orkų".
Tada jie dviese nuėjo į šalį ir ėmė tartis. Medžiabarzdžiui viskas turėjo atrodyti pernelyg skubu, nes Gendalfas labai nekantravo ir berte bėrė žodžius. Jie užtruko gal tik penkiolika minučių, o paskui nurimęs ir pralinksmėjęs Gendalfas grįžo prie mūsų. Tada jis pasakė, jog džiaugiasi vėl mus matydamas.
„Bet, Gendalfai, — riktelėjau aš, — kur tu buvai?! Ar matei kitus?"
„Ten, kur aš buvau, manęs jau nėra, — savo nepakartojama maniera atsakė jis. — Kitus aš mačiau, bet dabar ne laikas pasakoti. Aš dar turiu daug kur suspėti per šią pavojingą naktį. Galbūt aušra išauš šviesesnė — tada vėl susitiksime. Pasisaugokite ir nelįskite arti prie Orthanko. Likite sveiki!"
Gendalfui išvykus, Medžiabarzdis kurį laiką buvo susimąstęs. Jis, be abejo, nemažai sužinojo, tad dabar virškino naujienas. Entas pasižiūrėjo į mus ir pasakė:
„Hm, pasirodo, jūs ne tokie greiti, kaip atrodo. Papasakojote mažiau, negu žinojote, tačiau kaip tik tiek, kiek reikėjo. Tiek naujienų ir nė vieno neatsargaus žodžio! Na, Medžiabarzdžiui metas prie darbo!"
Iš Medžiabarzdžio mes vis dėlto išpešėme šiek tiek naujienų, tik jos mūsų visai nenudžiugino. Tą minutę daugiau galvojome apie jus tris, negu apie Frodą su Semu ar apie vargšą Boromirą. Mes supratome, jog bus didelis mūšis, kuriame jūs taip pat dalyvausite, ir galite niekada nebegrįžti.
„Huornai padės", — tarė Medžiabarzdis. Jis išėjo, ir mes nematėme jo iki pat šio ryto.