Tą naktį mes gulėjome ant akmenų krūvos ir nieko nematėme. Migla mus supo kaip didelė antklodė. Oras buvo sunkus ir tvankus: visur girdėjosi šlamėjimas, traškėjimas ir praeinančių balsų murmesys. Matyt, dar šimtai huornų skubėjo į pagalbą mūšyje. Vėliau kažkur pietuose sugriaudė audra, ėmė tvyksčioti žaibai. Daug kartų matėme išnyrančias iš tamsos ir vėl dingstančias juodai baltas tolimų kalnų viršūnes. Už mūsų irgi kažkas dundėjo lyg griaustinis kalvose. Kartais aidėdavo visas slėnis.
Maždaug apie vidurnaktį entai sugriovė užtvankas ir paleido visą surinktą vandenį į Izengardą pro plyšius šiaurinėje sienoje.
Huornų tamsa pasitraukė, griaustinis nudundėjo tolyn. Mėnulis leidosi už kalnų vakaruose. Į tvirtovę šniokštė upeliai ir tvenkiniai, blizgantys paskutiniuose mėnulio spinduliuose. Vanduo kliokė į šachtas ir aukštakrosnes, ėmė veržtis baltas garas, visur girdėjosi sprogimai, matėsi ugnies pliūpsniai. Didžiulis garo stulpas kilo tvindamas apie Orthanką, kol pasidarė panašus į milžinišką debesų kalną — ugninį apačioje ir mėnulio nušviestą viršuje. O vanduo vis plūdo ir plūdo, iki Izengardas tapo panašus į kunkuliuojantį ir burbuliuojantį plokščią prikaistuvį.
— Paskutinę naktį prieš pasiekdami Nan Karunirą, mes matėme garo ir dūmų debesis, — tarė Aragornas, — ir bijojome, jog tai Sarumanas verda mums kokią velniavą.
— Kur ten, — numojo ranka Pipinas, — jis tikriausiai sėdėjo springdamas ir nebesijuokė. Vakar rytą vanduo užliejo visas skyles. Pakilo tirštas rūkas. Mes išsigandę pasislėpėme sargybinėje. Ežeras išsiveržė iš miesto, užpylė tunelį, vanduo kilo vis aukščiau. Gerai, kad suradome sraigtinius laiptus, vedančius į viršų ant sienos, kitaip būtume patekę kaip orkai į spąstus. Mes vos prasispraudėme, nes laiptai buvo užversti akmenimis. Ten atsisėdome ir iš viršaus žiūrėjome į skęstantį Izengardą. Entai varė vandenį tol, kol užgesino visas ugnis bei užpylė visas olas. Rūkas pakilo per mylią į viršų. Vakare mes matėme vaivorykštę virš rytinių kalvų, tačiau saulėlydį sugadino nuo kalnų atslinkusi dulksna. Viskas aplink nutilo. Kažkur toli niūriai kaukė keli vilkai. Naktį entai sustabdė vandenį ir grąžino Iženą į jo seną vagą. Tai ir viskas.
Nuo to laiko vanduo ėmė sekti. Manau, jis nutekėjo kur nors po žeme. Jei Sarumanas būtų kyštelėjęs nosį pro langą, būtų pasibaisėjęs likusia netvarka. Mes jautėmės labai vieniši. Aplink nesimatė nė vieno ento, su kuriuo būtume galėję pasišnekėti ar sužinoti naujienų. Praleidome naktį ant sienos virš arkos, tačiau buvo šalta, šlapia ir mes neužmigome. Jautėme, kad kažkas gali įvykti kiekvieną minutę. Sarumanas vis dar buvo bokšte. Naktį pasigirdo vėjo šniokštimas slėnyje, turbūt sugrįžo huornai su entais. Kur jie buvo dingę, aš nežinau. Išaušo ūkanotas drėgnas rytas, mes nulipome apsidairyti, bet nieko nesutikome.
Daugiau nebėra ką pasakoti. Čia dabar labai ramu. Ir saugu, kai sugrįžo Gendalfas. Galėčiau ramiai užmigti!
Jie visi patylėjo. Gimlis iš naujo prisikimšo pypkę.
— Aš norėčiau sužinoti dar vieną dalyką, — tarė jis, prisidegdamas ją skiltuvu. — Šliužburnis. Tu minėjai Teodenui, kad jis buvo kartu su Sarumanu. Kaip jis čia pateko?
— Ak taip, aš visai apie jį pamiršau! — šūktelėjo Pipinas. — Šį rytą mes kaip tik ruoSeme pusryčius, kai vėl pasirodė Medžiabarzdis. Išgirdome jį dudenantį ir šaukiantį mūsų vardus. „Atnešiau jums naujienų, vaikinai, — linksmai tarė jis ir pliaukštelėjo sau per šlaunis. — Huornai grįžo. Viskas gerai, labai gerai! Izengarde nebeliko nei orkų, nei kirvių. Greitai iš pietų turėtų atvykti keletas jūsų pažįstamų, kuriuos pamatę būsite labai laimingi".
Tik spėjus jam tai pasakyti, kelyje pasigirdo kaukšinčios kanopos. Mes išbėgome prie vartų, tikėdamiesi pamatyti Platžengį arba Gendalfą, vedančius karius. Tačiau iš rūko išniro kažkokia susisukusi žmogysta ant nuvargusio kuino. Pamatęs griuvėsius ir visą netvarką, jis išvertė akis. Žmogėno veidas tiesiog pažaliavo. Netekęs žado jis net mūsų nepastebėjo, o pastebėjęs suriko ir bandė apsukęs kuiną pasprukti. Bet Medžiabarzdis trim žingsniais jį pasivijo ir ištiesęs ilgą ranką išmetė iš balno. Arklys pasibaidęs nudūmė, o žmogysta šleptelėjo ant žemės. Jis pasakė, jog yra Grimą, karaliaus draugas ir patarėjas, atnešęs labai svarbų Teodeno pranešimą Sarumanui. Dar daug jis ten pliauškė apie alkį, nuovargį ir jį vijusius vilkus bei orkus, bet aš pamačiau, kaip jis šnairuoja į Medžiabarzdį ir pasakiau pats sau: „Melagis".
Medžiabarzdis irgi keletą minučių žiūrėjo į besiraitantį ant žemės žmogėną ir pagaliau tarė:
„Ha, hm, aš tikėjausi, jog tu čia atsirasi, gerbiamasis Šliužburni".
Šis net krūptelėjo nuo to vardo, o entas kalbėjo:
„Gendalfas čia suspėjo pirmas, tad dabar aš žinau apie tave pakankamai, kad galėčiau spręsti, ką daryti. „Suvaryk visas žiurkes į vienus spąstus", — prašė Gendalfas. Aš taip ir padarysiu. Dabar aš esu Izengardo šeimininkas, o Sarumanas sėdi užsirakinęs savo bokšte. Tu gali pas jį nueiti ir perduoti, ką tik sugalvosi".
„Leiskite mane, leiskite mane! — sucypė Šliužburnis. — Aš žinau kelią".
„Neabejoju, bet viskas čia šiek tiek pasikeitė. Eik ir pažiūrėk". Jis paleido Šliužburnį, tas nušlubavo pro arką į vidų ir pamatė Orthanką, apsemtą vandens. Tada jis atsigręžė į mus:
„Leiskite man grįžti, — suinkštė jis, — leiskite man grįžti! Mano pranešimai jau nieko neverti".
„Iš tikrųjų, — tarė Medžiabarzdis. — Bet dabar tegali rinktis vieną iš dviejų: arba su manimi laukti, kol atvyks Gendalfas ir tavo šeimininkas, arba eiti vidun. Ką renkiesi?"
Žmogėnas net sudrebėjo, išgirdęs apie savo šeimininką, ir įmerkė koją į vandenį, bet atsitraukė. „Aš nemoku plaukti", — pasakė jis.
„Čia negilu, nors vanduo ir nešvarus, — paguodė jį Medžiabarzdis. — Bet tu prie tokio pripratęs, gerbiamasis Šliužburni. Pirmyn!" Jam teko bristi. Vanduo niekšeliui siekė kaklą, kai aš jį pamečiau iš akių. Jis laikėsi už statinės ar kažkokio medgalio. Medžiabarzdis nubrido paskui ir sekė jį.
„Jis viduje, — pasakė grįžęs entas. — Kaip peršlapusi žiurkė jis užropojo laiptais, o kažkieno ranka įsitraukė Šliužburnį vidun. Tikiuosi, jį sutiko kaip dera. Aš einu apsivalysiu nuo šito purvo. Jeigu reikės, būsiu šiaurinėje pusėje. Čia nėra švaraus vandens nei entui atsigerti, nei išsimaudyti. O jūsų norėčiau paprašyti pasaugoti vartus. Pas mus atvyks Rohano laukų Valdovas! Sutikite jį deramais žodžiais, jis šauniai kovėsi su orkais. Entai nežino tų žmogiškų įmantrybių: pragyvenau daug valdovų, bet neišmokau jų kalbos nė vardų. Svečiai norės užkąsti, tad paieškokite kokio žmonių maisto, tinkamo karaliui".
Štai ir istorijos pabaiga. Tik man smalsu — ar Šliužburnis iš tikrųjų buvo karaliaus patarėjas?
— Buvo, — linktelėjo Aragornas. — Ir dar Sarumano tarnas ir šnipas Rohane. Likimas nebuvo jam švelnus, bet jis to nusipelnė. Grimą išvydo sugriauta, ką laikė didinga ir nenugalima — tai būtų beveik tinkama bausmė. Bet jo bėdos, matyt, dar nesibaigė.
— Taip, aš nemanau, jog Medžiabarzdis būtų pasiuntęs jį į Orthanką iš širdies gerumo, — pritarė Meris. — Pats mačiau, kaip entas piktai juokėsi eidamas praustis ir gerti. O mes po to viską išnarSem ir suradom du ar tris sandėlius, nepaliestus potvynio. Medžiabarzdis atsiuntė keletą entų, kurie padėjo viską sunešti.
„Mums reikia maisto dvidešimt penkiems žmonėms", — pasakė entai. Taigi matote, jog kažkas iš anksto buvo jus suskaičiavęs. Jūs visi turėjote būti pakviesti į didžiąją puotą, tačiau nieko ne-praradote pavalgę čia. Netgi laimėjote, nes jie ten neturi nei alaus, nei vyno.