„Izeno vanduo, — sakė entai, — yra vienodai gardus ir žmonėms, ir mums". Tikiuosi, jog jie suspėjo pagaminti Entų Gėrimo — tada pamatytume, kaip grįžusio Gendalfo barzda ima garbanotis.
Entams išėjus mes jautėmės labai pavargę ir alkani, bet likimas mums dosniai atlygino: ieškodamas maisto Pipinas tarp visokio šlamšto rado štai šias Ragapūčių tabako statines.
— Pypkė rūksta— nieko netrūksta... — patenkintas išpūtė dūmus Pipinas.
— Dabar mums viskas aišku, — tarė Gimlis.
— Išskyrus vieną dalyką, — pasakė Aragornas. — Pietkiemio tabakas Izengarde. Kuo ilgiau galvoju apie jį, tuo labiau stebiuosi. Aš niekada iki šiol nebuvau Izengarde, bet daug keliavau po šį kraštą ir puikiai pažįstu žemę nuo Rohano iki Grafystės. Šiuo keliu jau seniai nekeliavo nei žmonės, nei prekės. Ko gero, Sarumanas turi savo šnipų Grafystėje. Šliužburnių atsiras ne tik karaliaus Teodeno rūmuose. Kelintų metų tabakas?
— 1417 metų derlius, — atsakė Pipinas. — Tai buvo pernai, ne, užpernai — tada pasitaikė geri metai.
— Galbūt blogiausia jau praėjo, — tarė Aragornas. — Tikriau mes daugiau nieko negalime padaryti. Bet reikės papasakoti apie tabaką Gendalfui. Smulkmenos kartais labai daug reiškia.
— Įdomu, ką jis veikia? — pasmalsavo Meris. — Jau seniai po pietų. Eime apsižvalgyti! Dabar galėsi apžiūrėti Izengardą, Platžengy. Nors tai nebus labai linksmas reginys.
10
Sarumano Balsas
Jie praėjo pro sugriautą tunelį ir, užlipę ant akmenų krūvos, pažvelgė į tamsius Orthanko langus: miestas virto griuvėsiais, o už jų vis dar slypėjo grėsmė. Vanduo nuslūgo. Liko tik niūrios balos, pasidengusios žaliomis putomis, ir glitaus dumblo klanai. Žemė juodavo šachtų kiaurymėmis, visur stirksojo išklaipytos kolonos. Suniokotos Izengardo taurės pakraščiuose lyg audros sąnašynai dunksojo milžiniški nuolaužų kalnai. O už jų skaidria žaluma į kalnų glėbį skubėjo vingiuotas slėnis. Iš šiaurės pasirodė keletas raitelių, artėjančių prie Orthanko.
— Ten Gendalfas, Teodenas ir jo palyda, — tarė Legolasas. — Eime, pasitiksime juos.
— Žiūrėkite po kojomis, — įspėjo Meris, — kai kur plytos vos laikosi, galite nusiversti į požemius, jeigu nesisaugosite.
Krapinėdami draugai patraukė tuo, kas buvo likę iš Orthanko vartų kelio. Pamatę juos raiteliai sustojo uolos šešėlyje ir ėmė laukti. Gendalfas išjojo pasitikti draugų.
— Mes su Medžiabarzdžiu kai ką aptarėme ir apsvarstėme savo planus, — tarė jis. — Be to, visi gerai pailsėjome. Dabar reikia vėl keliauti. Tikiuosi, jūs taip pat pailsėjote ir atsigavote?
— O taip, — pasakė Meris, — pradėję su dūmu, dūmu ir baigėme. Už tabaką aš beveik dėkingas Sarumanui.
— Iš tikrųjų? — kilstelėjo antakius Gendalfas. — O aš ne. Ką gi, reikia atlikti paskutinę pareigą prieš išvykstant: atsisveikinti su Sarumanu. Abejoju, ar tai duos naudos. Šis vizitas gali būti pavojingas, bet nuvykti jo būtina. Maloniai kviečiu visus norinčius prisidėti, tik įspėju— saugokitės. Ir nejuokaukit— dabar tam ne laikas!
— Aš su tavimi, — nusprendė nykštukas. — Noriu pamatyti, ar jis iš tiesų toks panašus į tave.
— O kaip tu mus atskirsi, gerbiamasis Gimli? — pasidomėjo Gendalfas. — Jei Sarumanas panorės, jis įgis mano išvaizdą, ir tu tada niekaip neišsiaiškinsi, kas yra kas. Pamatysim. Jis gali susidrovėti ir apskritai nepasirodyti. Dėl viso pikto aš paprašiau entų paėjėti į šalį, todėl gal jtikinsim jį pasikalbėti.
— O ką jis mums gali padaryti? — paklausė Pipinas. — Nušauti, apipilti ugnimi ar iš tolo apkerėti?
— Pastarasis dalykas labiausiai tikėtinas, jeigu be tikslo šlaistysiesi palei jo langus, — atsakė burtininkas. — Nežinia, ką jis darys ar bandys daryti. Į kampą įvarytas žvėris pasiryžęs bet kam, o Sarumanas turi galių, apie kurias jūs nė nenutuokiate. Svarbiausia — saugokitės jo balso!
Jie atėjo prie Orthanko. Bokštas juodavo iš tolo, jo akmenys blizgėjo lyg drėgni. Stulpų briaunos smigo aukštyn aštrios, tarsi ką tik iškirstos. Vienas kitas įbrėžimas ir kelios mažutės nuolaužos buvo vieninteliai entų puolimo pėdsakai. Rytiniame bokšto šone, kur kirtosi du stulpai, aukštai virš žemės buvo didžiulės durys, o virš jų — langas su balkonu, į duris vedė dvidešimt septyni platūs laiptai, nežinia kaip iškirsti iš vienos juodos uolos. Šios durys buvo vienintelis įėjimas į bokštą, bet iš sienų lyg piktos akys žvelgė daugybė aukštų, gilių langų.
Prie laiptų Gendalfas su karaliumi nusėdo nuo žirgų.
— Aš lipu aukštyn, — pasakė burtininkas. — Man jau teko viešėti Orthanke, todėl žinau, koks pavojus man gresia.
— Aš su tavimi, — tvirtai pasakė karalius. — Esu jau senas ir neturiu ko bijoti. Noriu akis į akį pasišnekėti su priešu, atnešusiu tiek nelaimių mūsų kraštui. Eomeras eis kartu ir žiūrės, kad mano senos kojos nesukluptų.
— Kaip nori, — sutiko Gendalfas. — Aragornas eis su manimi. Kiti palauks laiptų apačioje.
— Tai jau ne! — šūktelėjo Gimlis. — Aš noriu savo akimis pamatyti tą niekšą. Mes su Legolasu vieninteliai atstovaujame elfams bei nykštukams, todėl eisime su jumis.
— Tada negaiškime, — tarė Gendalfas ir su Teodenu ėmė lipti laiptais.
Rohano raiteliai neramūs sėdėjo ant žirgų iš abiejų laiptų pusių. Kariai niūriai žiūrėjo į bokštą, bijodami dėl savo valdovo. Meris su Pipinu prisėdo ant žemutinio laiptelio, jausdamiesi nesaugūs ir niekam nereikalingi.
— Vos pusė mylios nuo vartų, bet aš geriau jau būčiau pasilikęs sargybinėje, — niurnėjo Pipinas. — Ko čia atėjome? Mūsų čia tikrai niekam nereikia.
Gendalfas atsistojo prieš Orthanko duris ir trenkė į jas savo lazda.
— Sarumanai! — sušuko jis. — Sarumanai, išeik! Kurį laiką tvyrojo tyla. Pagaliau langas virš durų prasivėrė, tačiau už jo nieko nesimatė.
— Kas jūs? — paklausė balsas. — Ko norite? Teodenas krūptelėjo.
— Aš pažįstu šitą balsą, — sušnabždėjo karalius, — ir prakeikiu tą dieną, kai pirmąsyk jį išgirdau.
— Eik ir pakviesk savo šeimininką, jeigu jau įsitaisei Sarumano durininku, Grimą Šliužburni, — liepė Gendalfas. — Ir negaišink mūsų!
Langas užsidarė. Jie laukė. Staiga pasigirdo kitas balsas — žemas, melodingas ir kerintis. Girdėję šitą balsą, jo žodžių vėliau neprisimindavo, o jei ir prisimindavo, tai stebėdavosi, kiek mažai jie reiškė. Vos išgirdęs, norėdavai klausytis jo kuo ilgiau. Viskas, ką balsas sakydavo, atrodė nepaprastai išmintinga, su viskuo norėjosi tuoj pat sutikti. Kiti balsai atrodė šiurkštūs šalia šio, o kitos mintys — neprotingos. Jeigu kas nors išdrįsdavo prieštarauti burtininkui, klausytojų širdyse įsiliepsnodavo pyktis. Vieno skambesio pakakdavo, kad taptumei bevaliu balso vergu, o sykį užkerėjęs sielą jis jos nebepaleisdavo. Balsas liūliavo, šnibždėjo, įsakinėjo, ir žmogus paklusdavo. Balso kerams galėjai atsispirti tik tvirta valia ir skaidriu protu.
— Mano mieliausioji! Kodėl jūs trukdote mano poilsį! Negi ne-paliksite manęs ramybėje? — šie žodžiai nuskambėjo kaip švelnus tėviškas priekaištas.
Visi apstulbę pakėlė akis, nes niekas neišgirdo, kaip Sarumanas atėjo. Jie išvydo balkone stovintį seną žmogų su plačiu apsiaustu. Apsiausto spalvos negalėjai nusakyti, nes ji keitėsi su kiekvienu krustelėjimu. Žmogaus veidas buvo pailgas, bedugnėse akyse atsispindėjo nuoskauda ir nuovargis. Burtininko plaukai ir barzda buvo visiškai žili, tik ties lūpomis bei smilkiniais matėsi tamsių plaukų sruogos.
— Ir panašus, ir nepanašus, — sumurmėjo Gimlis.
— Ką gi, užeikite, — maloniai tarė balsas. — Bent du iš jūsų aš tikrai pažįstu. Gendalfas — senas šių rūmų svečias, todėl nesitikiu, kad jis būtų atėjęs pagalbos ar patarimo. Tačiau tu, Teodenai Galingasis, Rohano Karaliau, triskart šlovingojo Tengelio sūnau iš didžiosios Eorlo giminės! Kodėl gi tu neatėjai pas mane anksčiau? Jau seniai troškau išvysti tave — galingiausią Vakarų valdovą. Ypač pastaraisiais metais, kad galėčiau apsaugoti nuo neprotingų ir piktų patarimų. Nors man padaryta daug skriaudų, nors dėl to kalti, deja, ir Rohano vyrai, aš pasiruošęs tau atleisti, jei tik pasirinksi teisingą kelią. Aš vienintelis galiu tau padėti.