Teodenas atvėrė burną, lyg norėdamas kažką sakyti, bet neištarė nieko. Tarsi abejodamas jis pažvelgė į Sarumaną, po to į šalia stovintį Gendalfą. Gendalfas stovėjo tylus kaip akmuo, kaip žmogus, laukiąs tik jam vienam žinomo ženklo. Raiteliai ėmė murmėti, pritardami Sarumano žodžiams ir paveikti jo kerų. Jiems atrodė, jog Gendalfas niekada taip gražiai nekalbėjo su jų valdovu, jog buvo nemandagus bei pasipūtęs. Jų širdis aptraukė baimės šešėlis, jie ėmė galvoti, į kokią pavojingą bedugnę Rohaną stumia Gendalfas. O Sarumanas stovi prie išsigelbėjimo slenksčio, laikydamas duris atviras. Stojo sunki tyla.
Staiga ją nutraukė nykštukas Gimlis.
— Šitas raganius viską verčia aukštyn kojom, — suurzgė jis, griebdamasis kirvio. — Orthanko pagalba reiškia griuvėsius, o gelbėjimas — žudynes, tai aišku kaip dieną. Bet mes atėjome ne maldauti!
— Tylos! — sužaibavo akimis Sarumanas, ir akimirkai jo balsas prarado meilumą. — Aš šneku ne su tavimi, Gimli, Gloino sūnau, — vėl švelniai tarė burtininkas. — Čia esi svetimšalis ir neturėtum rūpintis šio krašto reikalais. Įsipainiojai į juos ne savo noru, tad aš nekaltinu tavęs už tai, ką padarei. Bet prašau, leisk man pasikalbėti su karaliumi Teodenu, mano kaimynu ir senu draugu. Ką pasakysi, Teodenai? Ar mes gyvensim taikoje, kad visada savo išmintimi galėčiau tau padėti? Ar sujungsime pajėgas prieš bendrus priešus, kad mūsų šalys dar labiau klestėtų?
Teodenas vis dar tylėjo, tad prakalbo Eomeras.
— Paklausykite manęs, valdove! — sušuko jis. — Tai pavojus, kurio reikia saugotis! Negi dėl to mes kovėmės ir nugalėjome, kad stovėtume apžavėti šito seno melagio su medumi teptu gyvatės liežuviu? Taip kalbėtų šunų užspeistas vilkas. Ką jis gali pasiūlyti? Jis tik nori išsisukti nuo bausmės. Negi derėsimės su šituo išdaviku ir žudiku? Prisimink Teodredą, kritusį prie Brastų, ir Hamos kapą Helmo Dauboje!
— Jeigu prakalbome apie nuodus, tai kuo teptas yra tavo liežuvis, žalty? — nesusivaldęs sušnypštė Sarumanas. Bet staiga jo balsas vėl ėmė lietis kaip muzika. — Tu esi tikrai narsus, Eomerai, Eomundo sūnau. Todėl kaukis už karalių, žudyk jo priešus, bet ne-sivelk į politiką, kurios neišmanai. Dėl vieno kito neatsargaus žodžio neverta atmesti Sarumano draugystės ir Orthanko jėgos. Jūs laimėjote mūšį, bet ne karą. Kitą kartą miško šešėlis gali atsidurti prie jūsų durų, nes yra nesutramdomas, neprotingas ir nemėgsta žmonių. Jeigu aš esu vadinamas žudiku, o karaliau, tada to žodžio nusipelno ir visi šaunieji Eorlo giminės vyrai, nes jie sukėlė šimtus karų, kuriuose žuvo daugybė žmonių. Karai visada atneša nelaimes. Tačiau net ir Eorlas Jaunasis nevengia tartis dėl taikos, užuot tuščiai mojavęs kardu. Tad ar mes išsaugosime taiką, karaliau Teodenai Galingasis?
— Mes išsaugosime taiką, — pagaliau lėtai tarė Teodenas. Keletas raitelių džiaugsmingai riktelėjo, bet karalius iškėlė ranką. — Taip, mes išsaugosime taiką, — kalbėjo jis dabar jau tvirtu balsu. — Mes gyvensime taikoje, kai išnyksi tu ir tavo juodasis šeimininkas, kuriam norėjai mus atiduoti. Tu melagis, Sarumanai, ir moki pavergti žmonių protą. Tu tiesi man ranką, bet aš matau tik šlykščią naguotą Mordoro leteną. Jeigu tavo karas buvo teisingas, ką pasakysi apie pelenais paleistus Vestfoldo slėnius, apie juose gulinčius vaikų lavonus, apie Hornburgo vartuose pakartą Hamos kūną? Kai tu džiūsi kartuvėse, kapojamas varnų, štai tada mes džiaugsimės taika su tavimi ir Orthanku. Tai yra galutinis Eorlingų žodis. Aš nesu toks didis, kaip mano protėviai, bet laižyti padų tau nesiruošiu. Manau, kad tavo balsas nebeteko galios.
Raiteliai žiūrėjo į Teodeną, lyg pažadinti iš sapno. Valdovo balsas jiems atrodė kaip kimus varnos karkimas greta švelnios muzikos. Nesitverdamas pykčiu Sarumanas persilenkė per turėklus tarsi norėdamas trenkti karaliui lazda. Jis buvo panašus į gyvatę, pasiruošusią kirsti.
— Kartuvės ir varnos! — sušnypštė jis, visi apstulbo, išgirdę tą siaubingai pasikeitusį balsą. — Suvaikėjęs seni! Tavo Eorlo rūmai yra tik prišnerkšta arklidė, kur plėšikai girtuokliauja, o jų išperos raičiojasi ant grindų kartu su šunimis! Tai jūsų laukia nesulaukia kartuvės! Bet negailestinga kilpa jau čia pat! — Sarumano balsas vėl pasikeitė, kai jis vargais negalais susivaldė. — Nežinau, kodėl taip ilgai su tavimi kalbėjausi. Man nereikalingas nei tu, nei tavo bailūs plėšikėliai, Teodenai Arklininke. Aš tau siūliau valdžią, kurios net nebuvai vertas, o tu man atsakei keiksmais. Tegul bus taip. Grįžk atgal į savo arklides.
Bet tu, Gendalfai! Man gėda dėl tavęs. Kaip gali pakęsti šiuos piemenis? Esi išdidus, išmintingas, aiškiaregis. Negi ir dabar nepaklausysi mano patarimo?
Gendalfas sujudėjo ir pažvelgė į viršų.
— Ar turi ką pridurti prie to, ką pasakei per paskutinį mūsų susitikimą? — paklausė jis. — O galbūt nori kai kuriuos žodžius atsiimti atgal?
Sarumanas stabtelėjo.
— Atsiimti atgal? — melodingai lyg sutrikęs pakartojo jis. — Aš norėjau tik gero, bet tu nesiteikei išklausyti. Žinoma, tu išdidus ir nemėgsti, kai tau patariama, bet šį kartą tu neteisingai mane supratai. Galbūt aš kiek pasikarščiavau, norėdamas tave įtikinti. Tada atleisk man, kaip aš atleidžiu tau už atsivestus neprotingus palydovus. Argi mes nepriklausome senam ir galingam Ordinui, pačiam seniausiam Viduržemyje? Mes abu galėtume nuveikti daug didžių darbų ir pagydyti pasaulį nuo blogio. Mūsų draugystė būtų naudinga ir tau, ir man. Palik tuos menkus žmogiūkščius. Tegul jie laukia mūsų sprendimo. Aš pasiruošęs pamiršti praeitį dėl mūsų bendros ateities. Argi tu su manimi nepasitarsi? Argi neužlipsi pas mane?
Paskutinieji Sarumano žodžiai buvo ištarti su tokia jėga, kad niekas negalėjo jiems atsispirti. Nors niekinami ir šmeižiami, žmonės džiaugėsi, girdėdami maloningo valdovo pokalbį su klystančiu, bet karštai mylimu vasalu. Juos išvarė už durų kaip neprotingus tarnus ar išdykusius vaikus: jie klausė nesuprantamų, tik didiesiems skirtų žodžių ir naiviai laukė nuosprendžio. Žinoma, bus sąjunga. Gendalfas įeis į Orthanką pasitarti su Sarumanu, o jie liks lauke, kad netrukdytų išminčiams. Net Teodeno galvoje šmėkštelėjo baimė: „Jis išduos mus, jis nueis ten— ir mes žuvę".
Bet Gendalfas nusijuokė. Kerai sprogo lyg muilo burbulas.
— Sarumanai, Sarumanai! — vis dar juokdamasis tarė Gendalfas. — Sarumanai, tu suklydai rinkdamasis gyvenimo kelią. Tau derėjo tapti juokdariu ir užsidirbti duonos kąsnį vaipantis bei linksminant žmones. Tiesa, kartais gali tekti ir rimbo paragauti, — šaipėsi burtininkas. Toliau jis kalbėjo jau ramiu balsu. — Deja, Sarumanai, atrodo, tu nesupranti manęs. Tačiau tave aš dabar kaip nuluptą pažįstu. Pastarąjį kartą, kai mes susitikome, tu pasirodei besąs Mordoro kalėjimo sargas — aš vos nepatekau Sauronui į nagus. Ne, svečias, pasprukęs per stogą, pro duris antrąsyk neis. Aš aukštyn nelipsiu. Tačiau aš siūlau nulipti tau, Sarumanai! Izengardas yra silpnesnis, nei manei, silpnesni gali būti ir kiti dalykai, su kuriais šieji savo viltis. Pagalvok gerai, Sarumanai. Mesk senus ketinimus į šalį. Ar tu nulipsi?
Šešėlis perbėgo Sarumano veidu, jis mirtinai išbalo. Visi matė, kaip jis skausmingai dvejoja: išeiti ar pasilikti savo slėptuvėje. Sekundę jis tylėjo, žmonės sulaikė kvapą. Pagaliau piktai, kimiu balsu burtininkas prabilo. Išdidumas ir neapykanta nugalėjo.